V. Turčinavičius. Baltrušaitis ir Krėvė laiškuose ir atsiminimuose

Kanklės – žadas mano…
Aš per jas – žynys…
Kas tą pat numano,
Būtį numanys…“
Iš Jurgio Baltrušaičio eil. „Dainiaus melodija“

XX a. pradžioje prasidėjo lietuvių tautos atgimimas ne tik sąmonėje, mentalitete, bet ir tikrovėje, tačiau dar vis stigdavo išsilavinusių lietuvių savame krašte, nes negalėdavo gauti darbo. Tiesa, Rusijos imperijoje lietuviai tarnybiškai ir ekonomiškai neblogai įsikurdavo, tačiau svetimoje aplinkoje nutoldavo nuo savo tautos ir jos reikalų.

Iš lietuviškiausios panemunės kaimo kilęs jurbarkietis Jurgis Baltrušaitis, baigęs Maskvos universitetą, ten ir pasiliko. Jausdamas didelį savo talentą ir nerasdamas reiškimosi erdvės nedidelėje lietuvių literatūroje, kur ir skaitančių buvo nedaug, Baltrušaitis įsijungė į rusų literatūrinį, kultūrinį gyvenimą, taip sakant „išplaukė į plačiuosius vandenis“, bendravo su pirmaujančiais rusų rašytojais, teatralais, dailininkais, talentingai vertė rusų kalba modernius Vakarų Europos rašytojų kūrinius (mokėjo 10 kalbų), jį išgarsino šių autorių vertimai: H. Ibseno, K. Hamsuno, A. Strinbergo, M. Meterlinko (M. Maeterlink), O. Vaildo (O. Wilde), S. Kjerkegoro (S.Kierkergaard)  bei didelio pasisekimo sulaukusieji savo rusiškos simbolistinės poezijos rinkiniai „ Žemės laiptai“ (1911) ir „Kalnų takas“ (1912).

Gyvendamas Maskvoje jis nesišalino lietuvių, jis bendraudavo su jais ir pasak Petro Klimo, gryniausia suvalkietiška tarsena išdainuodavo visas priegaides. Jis išlaikė savo gražią lietuvišką pavardę ir vardą. Net  rusų simbolistų poetas Valerijus Briusovas savo eilėraštį dedikavo „Jurgisu Baltrušaitisu“, o Konstantinas Balmontas sueiliavo: „Gordyj Jurgis, ty pochitil veter, veter u menia“ (Išdidusis Jurgi, tu paveržei vėją, vėją iš manęs). Vadinamas kultūros „Sidabro amžius“ buvo papuoštas nuostabių poetų simbolistų, anuomet vadinamų „trys BBB“: Balmonto, Baltrušaičio ir Briusovo kūryba. Baltrušaitis, kaip ir kiti rusų simbolistai, savo kūrybą grindė filosofo V. Solovjovo teze: viskas ką matome, yra „tik atspindys tik šešėlis to, ko nematome akimis“.

Virš empirinės tikrovės kyla aukštesnė ir tobulesnė būtis. Poetui pasaulis egzistavo kaip vientisa ir darni harmonija, kur mažiausia dulkė yra visuotinumo dalis. Du jo rusiškų eilėraščių rinkiniai „Žemės laiptai“ ir „Kalnų takas“ susilaukė palankaus vertinimo moderniojo sparno kritikoje ir neretai jie gretinami su M. K. Čiurlionio tapyba. Kartu su studijų bičiuliu S. Poliakovu įsteigė „Skorpiono“ leidyklą, kuri tapo rusų moderniojo meno centru. Pacituosiu literatūrologo Vytauto Kubiliaus mintis (1996): Jo eilėraščiai skambėjo kaip elegiški himnai, sukurti skausmingai iškilmingu tonu ir įsakme pasiaukojimo bei didybės ritmika. Susikaupimo rimtis ir laukų tyla, nedrumsčiama civilizacijos triukšmo, santūrus pasaulio pastovumo jutimas visuotinumo ryšyje tarp laukų gėlelės, žmogaus ir „dienų audėjo“, filosofinė būties simbolika, nukalta iš kaimo realijų (artojas, verpėja, sėja, pjūtis), rusų poetams ir kritikams atrodė „lietuviškos išminties“ raiška, kupina šiaurietiško asketiško grožio.

1914 m. kilus Didžiajam karui Baltrušaitis prisidėjo prie lietuvių pabėgėlių globos, o po 1917 m. bolševikų perversmo, poetas simbolistas Konstantinas Balmontas, vengdamas bolševikų teroro ir padedant Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Jurgiui Baltrušaičiui, 1920 m. pasitraukė iš Rusijos ir apsigyveno Prancūzijoje. Čia tenka pastebėti, kad dar anksčiau, 1899 metais, K. Balmontas susipažino su Jurgiu Baltrušaičiu, ir tais pačiais metais jau buvo pakviestas į Baltrušaičio vestuves  su Maskvos rusų bajoraite. Taigi tik susipažino ir jau pakviečiamas į svarbiausią jaunuolio gyvenimo įvykį – tik giminingų sielų šauksmas gali taip greitai suartinti (Balmonto prosenelis buvo kilęs iš Lietuvos Kurliandijos). Vėliau apie pažintį su Baltrušaičiu rusų poetas, pabrėždamas lietuvio egzotiškumą Maskvos peizaže, rašė: Kai pirmą kartą jį pamačiau, ką tik baigusį Maskvos universiteto studentą, prastu švarkeliu, vėjo nugairintu ir įdegusiu veidu, toje kerinčioje vasaros Maskvoje, jis man pasirodė paslaptingu jūrininku, su kuriuo aš jau buvau susitikęs kituose įsikūnijimuose, kažkur tolimuose vandenynuose. Tai kelrodis į abiejų dvasinį bendrumą, kilmę – toks sielos dvelksmas praskrieja šviesos greičiu ir ne visada spėjame jį užfiksuoti.

Lyg norėdamas atsiteisti tautai ir gimtajai kalbai, J. Baltrušaitis per trumpą laiką (1940-1943) Paryžiuje parašė tris lietuviškų eilėraščių rinkinius: „Ašarų Vainikas“  I-II dalys, „Aukuro dūmai“ ir poemą „Įkurtuvės“. Šie eilėraščiai meistriškai užbaigė ir pagilino tai, kas buvo anksčiau sukurta. Jie priklauso geriausiems Baltrušaičio kūrybos posmams. Eilėraščiai trykšta tokiu jaunumu ir įvairumu, lyg poetas būtų lietuviškai kūręs visą gyvenimą. Jis į poeziją sudėjo viso savo gyvenimo polėkius, patirtį ir išgyvenimus, per trumpą laiką savo tautai atidavė save visą.

Sugretinkime du mūsų rašytojus Krėvę ir 9 metais vyresnį Jurgį Baltrušaitį.

Baltrušaičio pėdsakais galėjo nueiti ir Krėvė. Kelias lietuvių literatūron tada ir kitiems rašytojams nebuvo toks lengvas. Štai net Maironis 1895 m. išleistoje poemoje „Tarp skausmų į garbę“ rašė, kad jo kalba esanti šiurkšti: „bet neužmirškite broliai, kad einu visai nauju keliu ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas…“ Jeigu taip skundėsi Maironis, kuris kunigų seminarijoje lankė išgarsėjusio kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus paskaitas, tai ką jau kalbėti apie kitus, taip pat ir Krėvę. Tad nenuostabu, kad jaunasis Krėvė, dar penkiolikmetis vaikinas, rašė dramą rusiškai, o studijuodamas Kijevo universitete drauge su kolegomis literatais, 1907 m. išleido poezijos knygą „Frustra“ lenkiškai. O vis tik Krėvė nenuėjo nei rusų, nei lenkų literatūron ir 1909 m. žurnale „Viltis“ išleido pirmuosius lietuviškus kūrinius. Apie 1909 m. „Viltyje“ išspausdintą Krėvės „Gilšę“, Adomas Jakštas rašė, kad „tai tiesiog mūsų beletristikos pažiba“. Ir pagalvoji, kaip skurdesnė būtų buvusi mūsų literatūra, jei joje nebūtų „Dainavos padavimų“, „Šarūno“, „Skirgailos“ „Šiaudinės pastogės“ apsakymų ir kitų Krėvės kūrinių.

Lietuvių kalba Krėvei darėsi vis brangesnė. Štai jo apsisprendimo pavyzdys – 1911 m. poilsiaudamas Druskininkuose rašė savo draugui: „Kiek pragyvenau, aš dar nė karto į vietinius žmones nei į žydus neprakalbėjau lenkiškai. Ir visur – ir namie, ir kromeliuose – visur ne tik mane supranta, bet ir atsako grynai lietuviškai. Tik stebisi, kodėl kalbu lietuviškai, kad moku lenkiškai. Tokiam vienam atsakiau, kam kalbėti lenkiškai, jei moku lietuviškai.“

Tai jautė bei vertino ir Jurgis Baltrušaitis, rašydamas 1930-11-12 laiške Krėvei, su kuriuo artimai draugavo dar nuo Baku laikotarpio: „aš dažnai galvoju apie Tamstą ir dėkoju Viešpačiui, kad jis sutvėrė tokį žmogų Lietuvai“.

Pristatysiu keletą J. Baltrušaičio laiškų Vincui Krėvei iš kurių nuotrupų galima atsekti jų bendravimo tarpsnius.  V. Krėvė 1909 m. atsidūręs Baku beveik kiekvienais metais grįždavo į Vilnių ir gimtuosius Subartonis, vykdavo traukiniu pro Maskvą ir apsistodavo pas Baltrušaitį, bendravo su jo šeima. Kaip žinoma 1913 m. jis atsivežė savo būsimą žmoną Rebeką Karak į Vilnių, kurią krikštijo į katalikų tikėjimą Ona Marija Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir juos sutuokė Krėvės draugas dar iš Vilniaus Dvasinės seminarijos laikų kunigas Jazukevičius. Žodžiu, Krėvė pasekė Baltrušaičio pavyzdžiu ir sukūrė šeimą ne su lietuvaite, bet su Kaukazo karaimų tautybės mergaite (jei vertinti pagal tiurkišką pavardę), savo mokine, kur jis dėstė rusų kalbą Baku mergaičių gimnazijoje.

 Anuo metu Krėvė Lietuvoje jau buvo žinomas ir populiarus rašytojas. Kaip tik apie 1913 m.  Jurgis Baltrušaitis rašo laišką Krėvei į Baku ir prašo ką nors išversti į rusų kalbą iš lietuvių rašytojų kūrinių, būsimam lietuvių literatūros Almanachui, kurį kartu su Maksimu Gorkiu rengėsi išleisti ir platinti plačioje Rusijos rinkoje, kad rusų skaitytojas pažintų, jog lietuviai, gyvendami slavų apsuptyje, turi savo gerą literatūrą ir išskirtinę kultūrą. Tačiau Krėvė nebūtų veiklusis Krėvė, jei būtų vertęs kitus lietuvių kūrinius, jis atsidėjo šiam kvietimui ir rusų kalba parašė dramą „Skirgaila“. Vis tik šiam Baltrušaičio projektui nebuvo lemta išsipildyti, 1914 m. prasidėjo karas, o vėliau revoliucijos ir savo dramą Krėvė išspausdino tik 1922 m. Vilniuje,  jau grįžus į Lietuvą. Vėliau „Skirgailą“, geriausią pasaulinio lygio dramą, 1925 m. išplėtė ir išspausdino lietuviškai.

1928-12-01 Baltrušaičio laiške vėl užsimenama apie Almanacho leidimą rusų kalba. Ankstesniuose laiškuose Baltrušaitis kreipdavosi „Brangus pone Vincai“, o vėlesniuose – „Brangus Vincai arba Brangus mano Vincai“ ir čia atsispindi jo rūpinimasis ne tik literatūros reikalais, bet ir Krėvės žmonos reikalais – jos kelione į Baku bei kilimų atsisiuntimas iš Baku, kurių Krėvės bute ir pas bičiulius bei kaimynus buvo apsčiai.

1932-11-14; 12-06; 1933-06-19 laiškuose atsispindi ir rūpestis J. Baltrušaičio sūnumi, taip pat Jurgiu, kuris  1933-39 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė pasaulio meno istoriją, o 1933 m. VDU jam suteikė docento mokslinį laipsnį, aišku su Krėvės pagalba, bei sužinome poeto planus parašyti tragediją apie Tamerlaną. Baltrušaitis primena, kad sūnus gavo pakvietimą dirbti Briuselio universitete docentu ir rašo: „jei skriausite Kaune, tai mudu abu pabėgsime“. 1934-06-22 laiške Krėvei rašo: „Bučiuoju ir laiminu jus visus už sūnaus sutvarkytą reikalą. Esu tavo tarnas iki gyvos galvos.“

 Vėl gi Krėvė rūpinosi jauno režisieriaus Romualdo Juknevičiaus tobulėjimu pas režisierių Vsevolodą Mejerholdą (tai nuo 1916 m. senas Baltrušaičio draugas, literatūrinių vakarų pas poetą dalyvis), Baltrušaitis  1934-09-28 laiške rašo, kad visa  tvarkau, tegu vyrukas R. J. nesirūpina, kai sutvarkysiu telegrafuosiu. Perduoda sveikinimus Baliui Sruogai.

1937-05-04 laiške Baltrušaitis rašo, kad po gydymosi Austrijoje aplankys Kauną, domisi Krėve, kur jis plauks vasarą, sako, kad Tavęs sunkiai pasiilgau, tikisi baigti rašyti kažkokį kūrinį, tačiau dar ne Tamerlaną.

1938-02-12 laiške Baltrušaitis rašo, kad  į 20-ies m. Rašytojų sąjungos iškilmingą posėdį negali atvykti, o kovo mėn. pasimatysime. Domisi gaunamu žurnalu „Dienovidis“, kurio  redaktoriai buvo V. Mykolaitis, B. Brazdžionis ir V. Krėvė. Rašo, kad atsiųsiu 3 eilėraščius Tavo panaudojimui.

Jurgis Baltrušaitis 1939 m. baigė Lietuvos ambasadoriaus tarnybą Maskvoje ir persikėlė į Paryžių.

Baltrušaitis rašo himnus „dienų audėjui“, iš kurio mįslingų rankų kyla „dienos kaitra, dienos šešėliai ir žvaigždės“, nuolat grįžta prie krikščionybei būdingos dieviško ir žemiško antitezės, kviečia žengti per mirties slenkstį į amžiną laisvę ir tobulybę.

Tad ženk per žemės slenkstį gurų!
Ko ieškai tu – čia pat, greta,
Būties aušra už tavo durų,
Už tavo vartų visata…                                                                                          

Tai mano žvilgsnis ir prisilietimas prie 20 a. pradžios talentingų lietuvių literatūros kūrėjų Vinco Krėvės-Mickevičiaus  memorialinio muziejaus renginyje „Pasaulio įžymieji – Vinco Krėvės bičiuliai“. Antroješio  renginio dalyje lankytojai pasinėrė į poetinę muzikinę programą „Žynys akim žvaigždėtom…“, kurią parengė ir pristatė režisierius Rimantas Vaitkevičius.

2017-12-07