V. Turčinavičius. Senovės rytų kultūrų atspindys Vinco Krėvės kūryboje

Spalio 19 d. sukako 139-eri metai nuo lietuvių literatūros klasiko, XX a. pirmos pusės įžymaus orientalisto Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo.

Vincas Mickevičius po Kijevo universiteto studijų 1909 m. atvyksta į Baku miestą, Rusijos imperijos Rytų – persų, azerų kultūrų židinį. Vincas baigdamas Kijevo universitetą parašo įžymųjį savo darbą iš lyginamosios kalbotyros „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį universitetas  jį apdovanoja aukso medaliu.

Profesūra pakviečia V. Mickevičių pasilikti universitete ir siekti mokslininko karjeros. Jaunuolis, kilęs iš Subartonių šiaudinės pastogės, pradeda rašyti disertaciją „Budos ir Pratjekabudos žodžių kilmė“ – štai jo plataus talento apraiška. Disertaciją užbaigia ir apsigina Kijevo universitete tik 1913 m., jau gyvendamas Baku mieste ir dirbdamas mokytoju realinėje berniukų mokykloje.

Iš literatūrologo Alberto Zalatoriaus minčių aruodo: Rytų pasakos“ rodo, kad Krėvei jau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu rūpėjo ne vien lyrinis savo jausmų išsakymas, ne vien romantinė maištingos asmenybės apoteozė, ne vien patriotinių jausmų žadinimas, bet ir kur kas abstraktesni būties klausimai:  vidinė harmonija, gyvenimo prasmė, savęs pažinimas, apsisprendimo dramatizmas, dvasinis primatas, maksimalių troškimų įgyvendinimo keblumas. „Rytų pasakose“ buvo logiškai suformuluotos atskiros tezės, kurias randame ištirpdytas kitų jo kūrinių meniniuose vaizduose.

Jau 1913 m. Vilniuje išspausdinama  orientalistinė literatūrinė parabolė „Pratjekabuda“, galima teigti – tai pirmoji budizmo filosofijos įtakoje  sukurta apysaka Europoje. V. Mickevičius santūriai 1913 m. sausio mėn. laiške rašo „Vaivorykštės“ žurnalo leidėjui redaktoriui Liudui Girai: Matai, šis veikalėlis „Pratjekabuda“ yra išlaikytas grynai Indijos stiliuje, kiek aš tai galėjau padaryti, todėl tau ir daugeliui kitų nevisiškai bus suprantamas.

Aš esu gerai išstudijavęs dėl disertacijos, kurios vis neužmirštu, Budos gyvenimą, jo mokslą ir religijos padėtį Indijoje. Jau visus metus Baku liaudies universitete skaitau paskaitas apie tai vieną kart per savaitę (kad matytai, jog nemeluoju, pridedu čion ir dvi programas). Mano studijų vaisius yra „Pratjekabuda“. Tai yra mano filosofija ant pamatų senosios Indijos. Ten kiekvienas žodis turi dėl manęs didelę reikšmę, ir viena permaina man gali daugel kraujo sugadinti.

Anuomet Mykolas Vaitkus šia apysaka tiesiog žavėjosi, sakydamas, kad ji galėtų tilpti geriausiame Europos almanache, tačiau nebuvo išversta į Vakarų kalbas, o tik po 105 metų išversta angliškai ir 2018 m. išleista JAV.

Baku mieste Vincui Mickevičiui iš tiesų gerai sekėsi: subrendo kaip menininkas, įgijo pasitikėjimą ir savo brandžiausius kūrinius sukūrė čia, gyvendamas vienuolika metų, bei tapo Vincu Krėve, žinomu fenomenaliu rašytoju Lietuvoje.

Baku miesto liaudies universitete skaitė paskaitas ne tik apie budizmą, bet ir apie XII a. persų poeziją, įžymiuosius poetus Nizami Gandževi (jo  žinoma poema „Leili ir Medznūnas“- vertė Linas Broga), gyvenusio Baku ir Omarą Chajamą, gyvenusio kitoje Kaspijos jūros pusėje (dabar Tadžikija).

Čia knieti priminti, kad iš persų poetų, praėjus 400-500 metų mokėsi Vakarų romantizmo įžymybės Šekspyras, Getė, Baironas.

Kadangi dabarties Lietuvą yra užplūdę atbėgėliai iš Rytų kultūrų, pravartu pacituoti keletą O. Chajamo rubajatų (vertė Linas Broga), skaitytojau, gal pajusite kokie jie yra šiuolaikiški:

Pasaulį kuriančio dangaus svajonės – mes,
Žinojimo versmė – protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys – kaip inkrustuotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo – be abejonės mes.

/…/

Kur rojus, pragaras?
Sakai: Danguj, Aukštai!
Aš įsitikinęs, kad melas visa tai,
Nes rojus, pragaras tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras tai sielos du krantai.

Dar studijų metais V. Mickevičius domėjosi Persų religiniu-filosofiniu kūriniu „Avesta“ ir jo pagrindiniu personažu Zaratustra, gyvulių ganytoju (skerdžiumi), kalbančiu išmintingais aforizmais. Ar ne Krėvės sukurti skerdžių paveikslai yra Fridricho Nyčės Zaratustros prototipai?

Beje, kaip Nyčė, taip ir Krėvė atramos savo ideologijoms ieškojo ne tik senovės Indijoje, bet ir indo-iranėnų kultūroje. Mes matome, kad jo skerdžiai yra  dvasinės galios ir valios žmonės, gyvenantys Lietuvoje ir spinduliuojantys ikikrikščioniškų laikų pasaulėjautą, jie yra saugūs, nes gyvena Dievo pasaulyje sutapdami su juo, tai suteikia jiems dvasinės ramybės ir rimties.

Krėvės sukurti herojiški personažai iš Lietuvos istorijos Šarūnas ir Skirgaila turi Rytų kultūrų požymių, į juos galime žvelgti kaip į F. Nyčės tipo antžmogius, didvyrius turinčius tikslą ir jo siekiančius. Jis rekonstruoja ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios milžinų kultūrą bei visa tai galime priimti kaip valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Tai ne nuolankūs, prisitaikantys lietuviai, apie kuriuos rašė kiti Lietuvos rašytojai.

Šiais Krėvės kūriniais ypač domėjosi atgimstanti tauta, todėl nors ir paradoksaliai dabar skamba, tačiau kai Vincas Krėvė 1920 m. grįžo į Lietuvą, jau 1922 m. rašytojas, humanitaras išrenkamas karinės visuomeninės organizacijos – Šaulių sąjungos pirmininku. Jis pasiūlo Klaipėdą atsiimti  sukilimo būdu bei organizuoja Klaipėdos sukilimą ir pasiekia  tikslą – Lietuva atgauna Klaipėdos kraštą.

Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, atpažįstame didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties Krėvės gyvenime, vadovaujant Šaulių sąjungai ir išvaduojant Klaipėdą.

Dramoje „Šarūnas“ tauta idiliškai gyvenusi gentimis turėjo per kraują pereiti į vieningą ir didelę valstybę, taip ir Krėvė degė panašiomis idėjomis XX a. pradžioje: atkurti vieningą, stiprią, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda Lietuvą.

Dramoje „Skirgaila“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę – senoji tikyba, pasaulėjauta, kaip miela ji bebūtų, nebegali apsaugoti žūtbūtinėse grumtynėse valstybės. „Skirgailoje“ Krėvė iškelia bendražmogišką situaciją – žmogaus ir valdovo tragedija, kuris gyvena tokiu laikotarpiu, kai senoji religija naikinama ir per prievartą atnešama naujoji religija. Valdovo įsipareigojimas tautai ir valstybei yra svarbiausia, tai ir sudaro tautos gyvasties ir valdovo dramą.

„Skirgailoje“ mes pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje: valdovui pasielgus vienaip – priims naują religiją, ar kitaip – gelbės, gins savo senąją tikybą, kultūrą, viena tautos dalis jį laikys išdaviku, o kita – gelbėtoju.

Ši dramos situacija „arba – arba“ atsikartoja paties Krėvės tragiškame gyvenime, kada jis turėjo apsispręsti 1940-ųjų birželį: ar įeiti į liaudies vyriausybę ir gelbėti nors formalią Lietuvos nepriklausomybę, ar ne?

Kaip žinome jis apsisprendė dalyvauti šioje vyriausybėje paveiktas buvusių A. Smetonos ministrų, o ypač įkalbėjo jo draugas, teisingumo ministras Stasys Šilingas, sakydamas: „Kokią turi reikšmę vieno žmogaus vardas ar net gyvybė, kai yra reikalas gelbėti valstybę ir tautą! […] – Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti…“ 

Nors po trijų savaičių, kai paaiškėjo, kad valstybės nepriklausomybė nebus išsaugota, V. Krėvė atsistatydino. Praėjus daugel metų ir dabartinėje publicistikoje vieni Vincą Krėvę laiko gelbėtoju, o kiti kolaborantu.

Straipsnį užbaigsiu, Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus A. Zalatoriaus mintimis: Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. […] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano“. (A. Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, „Mokslas ir technika, 1998, Nr. 1, p. 2)

2021 m. spalio 19 d.