Vienas šviesiausių mūsų meto dvasininkų Robertas Grigas, sakytume, pašaukimo ar Dievo valia vis atsiduria ten, kur vyksta lemtingi posūkiai Lietuvos istorijoje. 1987 metais dalyvavo mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje; 1991 metų sausio 13-ąją buvo tarp Nepriklausomybės gynėjų Seimo rūmuose, 2017-ųjų rugsėjo 22 dieną girdėjom jo aistringą kalbą „Talkos už valstybinę lietuvių kalbą“ mitinge V.Kudirkos aikštėje. Vien šie epizodai leistų tarti: R.Grigas esti būtent ten, kur rašoma Lietuvos istorija.
– Tądien susikūrė asociacija „Talka Kalbai ir Tautai“, tapote jos tarybos nariu. Galbūt iš šio epizodo
galėtumespėti, kad šiandien svarbiausias istorijos veiksmas yra nusikėlęs įžmogaus ir tautos tapatybės lauką?
– (Juokiasi.) Taip pasakėt, kaip Viktoras Hugo „Vargdieniuose“ apie herojus, esą jie iš barikadų žengia tiesiai į istoriją; tai tiesiog skambūs žodžiai. Turbūt visais laikais – tiek mano jaunystės, antisovietinio pasipriešinimo okupacijai metais, tiek Atgimimo, kada vyko tie mūsų aštriausi, skaudžiausi ir ryškiausi išsivadavimo momentai, tiek dabar – visada pagrindinė kova vyksta dėl žmogaus tapatybės, tautos tapatybės ir dėl vertybių, idealų tapatybės. Juk vertybės ir idealai arba turi daugiau sąlyčio su tiesa, su gyvenimo tiesa, su tais, kaip mes, Dievą tikintys žmonės, krikščionys, sakome, pagrindais, ant kurių ir laikosi mūsų pasaulis ir žmogus, arba jie turi mažiau sąlyčio su tais tiesos ar gyvenimo pagrindais, yra daugiau mažiau nuo jų nutolę, – tai vadinamosios pseudovertybės, ideologijos primesti dalykai. Toji kova vienokia ar kitokia forma vyksta visuomet.
– Vadinasi, ir pasiekus laisvę turi nesiliauti ją gynęs?
– Čia buvo gal tokia iliuzija… Va ir neseniai vienam interviu krikščioniškam laikraščiui manęs žurnalistas klausė, ką atsakyčiau tiems, kurie sako ne už tokią Lietuvą kovoję: viskas ne taip šviesu, ne taip teisinga, kaip tikėtasi… Matyt, būta nepagrįsto tikėjimo, kad mes tarsi nubrėšim ribą, paskelbsim Nepriklausomybę, užrašysim jos datą į mūsų gyvenimo istoriją ir nuo tol jau viskas bus gerai…
– …ir viskas savaime…
– …kaip tose gražiose pasakose: ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno. Žmogiška viltis turbūt yra Dievo įrašyta į mūsų prigimtį. Tas noras ilgai ir laimingai gyventi, gėrio siekimas, išjudinantis įvairius teisingus procesus, tas impulsas yra mumyse, ir negalime jo nurašyti. Bet čia yra ir iliuzijos, nes niekada nebus tokios datos ar tokios ribos, už kurios jau viskas bus gerai. Man vis kažkaip natūraliai ateina į mintį palyginimas su šeimos gyvenimu, kur niekados nebūna, kad štai pora susituokė, ji laiminga ir visą laiką bus taip. Kiekvieną dieną turime iš naujo atrasti ir savo santykį su Dievu, ir savo santykį su tiesa, su tuo kitu artimu ir mylimu žmogumi. Jeigu to nedarome, jei tos pastangos liaujasi, tai viskas pamažu rieda į praradimą, chaosą, netvarką. Kiekvieną dieną tiek žmogaus, tiek tautos gyvenime vyksta kova, kūrybos, darbo pastanga, kuria mes siekiame ne tik išlaikyti status quo, esamą pasiektą gėrį, kaip mums, patriotams nepriklausomybininkams, buvo vienareikšmiškai gėris Kovo 11-oji, – bet tai yra tik tam tikras etapas, laiptelis. Kad tas gėris būtų ne tik išlaikytas, bet ir pagerintas, nuolat turime stengtis už jį kovoti, jį kurti.
– Vadinasi, kažkas Lietuvoje buvo žiauriai apleista, jei šiandien tenka kautis dėl valstybinės kalbos statuso išsaugojimo?
– Taip, iš tikrųjų yra tam tikra mįslė, iš kur atsiranda tautoje toksai tarsi gėdijimasis būti savimi ir branginti savo kalbą, savo paveldą, tradicijas. Žvelgiant į kitas šalis tai atrodo kaip savaime suprantama vertybė, dėl kurios nesiginčijama. Ginčijamasi tik kaip geriau save įtvirtinti (o gal tik iš šalies žiūrint atrodo, kad kitos tautos vieningesnės, tarpusavy nesipeša, – žmogiškoji prigimtis visur juk panaši). Bet vis tiek mes pirmiausia esame pašaukti rūpintis savo tauta, kad ji būtų kuo doresnė ir pagaliau tiesiog išliktų kaip Dievo ir istorijos dovanotas darinys, – esame už jį atsakingi… Yra mįslė, iš kur tasai polinkis lyg ir drovėtis savo savasties, savo kultūros, žvelgti į kitus tarytum iš apačios į viršų kaip į kažkuo pranašesnius, geresnius.
Iš čia turbūt ir kyla mūsų Abiejų Tautų Respublikos, kaip dabar vadinama, lietuviškojo elito, bajorijos siekimas perimti lenkų kalbą, kultūrą, viliantis tuo „pagerinti“ save; ar sovietmečiu gana lengvas nemažos dalies visuomenės pasidavimas rusifikacijai, ar dabar toks nekritiškas pataikavimas viskam, kas ateina iš Vakarų. Atrodo, kad esame dvigubo pavojaus zonoje: viena vertus, dar rusifikacijos pėdsakai visiškai neišnykę, dar reiškiasi vyresniosios kartos senatvinė nostalgija, neva sovietmečiu lengviau ir geriau gyvenosi; kita vertus, jau ateina (tai būdingiau jaunesnei kartai) nekritiškas priėmimas kaip neginčijamo gėrio visko, kas ateina iš tariamai „vakarietiško“ postmoderno. Tokia nediskutuotina „vienintele tiesa“ (kaip Solženicynas šaipėsi iš sovietizmo – „jedinstvenno vernoje učenije“ , rus. „vienatinis teisingas mokymas“) tampa kraštutinis liberalizmas, genderizmo idėjos ir praktikos, akivaizdžiai žalojančios šeimą, santuoką, žmogaus lytiškumo sferą. Kultūros politikoje tai pasireiškia nurašant arba nustumiant į paribį savąją, tautinę, lietuvišką kultūrą, istoriją, kalbą.
Dažnai visuomeniniuose susitikimuose, pokalbiuose ar viešuose renginiuose mėginu ir sau, ir su kitais aiškintis, iš kur tai kyla. Priežasčių yra daug. Vieną jų dažnai įvardija ir istorikai, ir sociologai – daugelio šimtmečių okupacija, socialinių priespaudų, baudžiavos patirtis, kai buvome nuvertinami, laikomi be balso, negalintys išreikšti savęs. Buvo kažkoks ponas – ar caras, ar kaizeris, ar generalinis sekretorius, – kuris simbolizavo kitą valstybę, kitą mums primestą santvarką, ir mums buvo diegiama, kad mes patys savaime nesame vertingi, nes nesame lygiaverčiai kitoms tautoms. Tai, ko gero, tas įspaudas yra likęs.
– Įdago nebesimato, bet tebedilgsi?
– Nemanau, kad, būdami lietuviai, aukšti pareigūnai sąmoningai norėtų kenkti ar naikinti savo Tautą. Sąmoningos išdavystės gal tėra pavienės išimtys. Bet gali būti, kad pasąmonėje yra išlikęs baudžiavos genas, kuris pasireiškia susidūrus su kitų tautų solidžiai, oriai save jaučiančiais atstovais: mes truputį nusileisim, pasitrauksim dėl gerų santykių. Manau, kad tokia laikysena net provokuoja kitas tautas ar politikus, kaip ir asmeniniuose santykiuose: jei pastebima, kad žmogus savęs nevertina, yra linkęs nusileisti, pataikauti, tai jis ir būna spaudžiamas, išnaudojamas tiek tiesiogine, tiek galbūt moraline prasme. Toks yra neigiamas paveldas, kuris mus veikia ir su kuriuo mums reikia sąmoningai dorotis.
– Tai supranta tik nedaugelis. Esate atkreipęs dėmesį, kad ir 1987-ųjų, ir šių metų mitinge ginant lietuvių kalbą dalyvių skaičius nebuvo didelis. Ką jums tai sako?
– Vaizdas buvo labai panašus. Kai prisimenu mūsų pirmąjį mitingą 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo toks branduolys (galėjo būti kokie du trys šimtai), matyt, drąsesnių ar ryžtingesnių dalyvių, kurie glaudžiai stovėjo aplink paminklą. Ir buvo daugybė iš toliau, iš aplinkinių gatvelių stebinčių, galbūt dėl apsidraudimo, jei milicija ar KGB pradėtų mušt ar gaudyt, sakytų tik ėję pro šalį… Toji panaši kiekybė turbūt yra ženklas, kad ir vienu, ir kitu atveju reikia tam tikros drąsos: anuomet daugiau, nes buvo fizinių grėsmių (suėmimo, fizinio smurto) pavojus. Dabar niekas nemuš už viešai pasakytą vyraujančiai idėjinei srovei nepriimtiną mintį, nekiš į belangę, represinių struktūrų mašina neįkalins, bet yra kitų svertų.
Dauguma pareigas kokiose nors partijose ar valdžios struktūrose einančių žmonių yra išsiugdę, kaip kažkas juokavo, labai gerą uoslę, labai gerai jaučia, iš kur vėjas pučia, ir supranta, kad už liberalumą ar dažnai minimą pilietiškumą niekas nepapeiks ir karjeros kelyje nieko negero nenutiks. O jeigu kalbėsi apie tautą, apie krikščioniškas vertybes, apie tai, kaip svarbu saugoti savo kalbą nuo įvairių nepageidautinų invazijų, tai gali būti, kad koks nors viršininkas supras, jog turi savo galvą ir nesi linkęs aklai paklusti ir vykdyti, kaip ir anais laikais, kas iš aukščiau bus nuleista.
Liberalios demokratijos laikais represijos subtilesnės, švelnesnės, bet žmonės dažnai jaučia, kad, elgdamiesi pernelyg savarankiškai ir laikydamiesi tam tikros pozicijos, karjeros nepadarys. Arba feisbukuose, socialiniuose tinkluose tam tikros organizuotos grupės išsityčios, paskelbs marginalais radikalais. Žmonės dėl šventos ramybės vengia tokių situacijų – nevengia turbūt tie, kurie turi tvirtus įsitikinimus, tvirtą stuburą ir kurie, sakykime, elgesį pagal sąžinę vertina labiau negu pagerintas buities sąlygas.
–Tokių turbūt vienetai, žmonės nūn smarkiai pasikeitę.
– Viena vertus, tokie dideli ir dvasiniai, ir politiniai, ir galbūt emociniai pakilimai kaip mūsų Sąjūdis esti reta Dievo dovana, gal kartą per šimtmetį suteikiama kokiai nors tautai ar visuomenei. Ir dažniausiai netverianti ilgai. Visapusiškas, pozityvus vidinis išsilaisvinimas vyko nuo 1987 iki 1991-ųjų pabaigos, gal 1992-ųjų. Tuomet buvo juntama sąmoningesnės tautos dalies, kuri mąstė, žinojo, ko nori, ko siekia, tos politinės, anot istorikų, tautos didžiosios dalies santalka. Toks visuotinis sutarimas ir žmogiškas solidarumas, kai, atrodo, Tauta buvo, kaip Šventajame Rašte gražiai sakoma, vienos širdies ir vienos sielos.
Tokia pakylėta, stiprios dvasinės, kūrybinės įtampos būsena tikriausiai ilgai negali tverti, vis tiek ateina laikas, kai turime sugrįžti prie savo šeimos, savo buities ir prie biurokratinių valstybės kūrimo darbų. Turbūt gerai, kad buvo toks pakilimas, – vien jo prisiminimas mums pateikia mastelį, kokie mes buvome, kokie galėtume būti, ko galime siekti savo valstybės, politikos, visuomenės gyvenime. Bet iš tikrųjų, kaip sakote, užsisukę smulkiuose partiniuose ar socialinio gyvenimo reikaluose mes kažkiek buvusį aukštį ir pagrindinius orientyrus prarandame.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Giliai užgavo širdį kunigas Robertas Grigas skaitytojams, kinkas drebinančius tyliai, niekas net pasisakyti nedrįsta.
O ką čia sakysi?! Teisingiau bei aiškiau ir būti negali. Kaip pirštu į akį. Ačiū kunigui!
Ačiū kunigui Grigui už tuos žodžius, kuriuos jis paskė mitinge, kuriame buvau. Siela džiaugėsi ir darėsi tvirčiau stovint savo įsitikinimų pusėje – už kalbą ir tautą.
Šaunuolis kunigas R. Grigas, jaučiasi, kad yra Sąjūdžio laikų dvasios ir man ypač džiugu, kad girdŽiu šias gilias, protingas mintis iš kunigo lūpų, vadinasi ir dvasininkai pradeda budinti tautą ir atverti akis mūsų išrinktiesiems bei vesti iš klystkelių. LINKIU Sėkmės.
Šviesus ir drąsus žmogus. Pagarba. Daug teisingų, įžvalgių minčių.
Kodėl mes lietuviai tokie nuolaidūs? Baudžiavos paveldėtas genas, kitos mintys… Bet akcentuoti noriu šią :
“…, tai gali būti, kad koks nors viršininkas supras, jog turi savo galvą ir nesi linkęs aklai paklūsti ir vykdyti, kaip ir anais laikais, kas iš aukščiau bus nuleista”
Labai svarbus pastebėjimas. Visais laikais, prie visų valdžių žmogus turintis savo galvą, tvirtą stuburą, dvasinių vertybių prioritetą, automatiškai tampa SVETIMKŪNIU. Nes valdžiai reikalingi – PAKLUSNŪS. To reikalauja pati vertikalios valdžios SISTEMA.
Taip į valdžios biurokratų armiją (automatiškai) susiburia ne kūrybiški, turintys savo galvą ir idėjų, o – lojalūs, nuolankūs, paklusnūs…