Spalio mėnesį žmonės jau baigia prisikrauti maisto podėlius žiemai, o gyvulėliai ir paukšteliai pradeda rudenines puotas: praskrendančios laukinės žąsys renka grūdus artojų pamirštose ražienose, skabinėja lesinėja vos prasikalusius rugių želmenis, jėgas kelionei kaupia. Griežlės, skrisdamos sunkiai ir lėtai šiltosios Afrikos link, pakeliui nutupia pastypinėti ant savo ilgų kojų, palesinėti jau apvytusių laukinių augalų sėklų ir sėklelių… Pasisotinę papilkėjusiose miežienose dausų link kyla gervių virtinės. Vaikai, pamatę paukščių rikiuotę, suka kepurę ir šaukia: „Žąsinėli, gervinėli, netiesus kelias ant jūrų marių, virvės galelis!“ Po kelių tokių šūksnių paukščiai pasimeta, iškrinka. Vaikai vėl šaukia: „Žąsinėli, gervinėli, tai tiesus kelias ant jūrų marių, šilkų šniūrelis…“ Eilė lygiuojasi, tankėja ir neramus jų klyksmas nutolsta, galutinai išsinešdamas vasarą ir šeimynos pavakarius – juodos duonos abišalę, teptą moliūginiu medumi, ragaišio kriaukšlę su kupku gervės pieno…
Taikliai protingo žmogaus pasakyta, kad spalis po šalį klajoja, paukščius iš miškų, pakrūmių, paupių varinėja. Šiuo metu sparčiai mažėja ne tik paukščių, bet ir medžių lapų, gal todėl XVII–XVIII lietuviškuose raštuose vokiškasis October dažniausiai verčiamas žodžiu lapkristis, lapkristys. Vis dėlto antrajam rudens mėnesiui prigijo spalinio vardas. Jaunimui jis jau sunkiai suvokiamas. Ir nenuostabu! Spalis – tai toks mažytis menkniekis, šapelis, minant atsiskiriantis nuo sumedėjusio lino ar kanapės stiebo. Dar vyresnieji, pažinę lino kančią, ir šiandien mažus daiktus „spaliuoja“: „Eik, tu, spali, nesipūtęs!“ Arba: „Vaikelis kaip spalis – nei žinda, nei miega, nei ūgio, nei svorio neprisideda“. Šie menkučiai stiebo atplaišai-spaliai, mintuvų atmušti, krenta, byra, sudarydami pilkas kaip rudenio dienos krūvas atliekų, nulėmusių antrojo rudens mėnesio vardą. Tos krūvos kiek pagulėję pamažu nunyksta. Spaliais prieš žiemą klojo tvartų, trobų lubas, kad šiluma ilgiau užsilaikytų, spaliais pylė bičių avilius, kad mažosios darbininkės šiltai peržiemotų ir jaujų krosnis spaliais kūreno…
Ištuštėję laukai, miškai, lankos, apmažėję ir švenčių. Va tik mėnesio pradžioje kartu su krintančiais lapais nusileidžia sparnuotosios dvasios-angelai, vykdančios savo sutvėrėjo Dievo valią saugoti kiekvieną menkiausią žmogų nuo žemiškųjų negandų… Tarp kitko, ar žinote mįslę: „Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas ir lietus)“? Taigi ne ant visų mirtingųjų peties pritupia švelnusis globėjas, ne visi pajuntame taip trokštamą jo prisilietimą. Gal tam, kad visi angelų gerumą pajustume spalio 2-ą, ir švenčiama Angelų sargų diena? Logiška, kad ši diena sutapatinta su žemiškųjų mūsų gynėjų – Policijos diena. Lietuvoje Policijos Angelų sargų diena pirmą kartą paminėta 1921 metais Kaune. Tąkart pamaldose ir parade Rotušės aikštėje dalyvavo Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Šv. Pranciškus (4 d.) minimas kukliai. Tikėdami šventojo galiomis skalsinti duoną, valstiečiai, skambindami tądien bažnyčioje pašventintu varpeliu, apeina pasėtų rugių lauką, kad jo neniokotų krušos ir audros. Praktiškasis žemdirbys, žinodamas legendą, kad šis šventasis – gyvulėlių globėjas, kad jo pamokslų klausosi net paukščiai, bus ir šventojo vardo varpelį su jų sėklos linksmais niokotojais paukščiais „surišę“…
Yra paskaičiuota, kad spalio mėnesį saulė vidutiniškai šviečia šimtą valandų. Bet būna tokių metų, kad šio mėnesio pradžioje saulė, jokių nustatytų ribų nepaisydama, vasariškai užkaitina, dar labiau išryškindama ruduojančios, geltonuojančios, raudonuojančios gamtos spalvas, sidabrines voratinklių draikanas… Saulėtasis metas traukte traukia visus iš trobų išlįsti, paskutine šiluma pasidžiaugti. Net amžinai darbuose paskendusios moterys – bobos – neiškenčia ir, viską metusios, saulės atokaitoje sutupia rankų atilsinti, kojų sąnarių pašildyti, akių po rudeninius laukus paganyti… Sako, kad būtent dėl jų šis gražusis rudenio laikas Bobų vasaros vardu šaukiamas.
Spalį vainikuoja Šv. Simono ir Judo atlaidai (28 d.). Žmones ne tiek iškilminga bažnyčių liturgija traukė, kiek rudeniniai kermošiai viliojo. Vincas Mickevičius-Krėvė apie Merkinės jormarką „Raganiuje“ rašė: „Iš anksto ryto jau plaukia žmonių minių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be jų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvo paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję…“ Ši diena garsi ir vaišių papročiais. Šventė „iškrinta“, kai visi didieji laukų darbai užbaigti, naujas derlius sugabentas, sudėliotas – atėjo laikas džiaugsmui, padėkai Dievui, šeimai, giminei – gyvai ir mirusiai, kad gelbėjo, saugojo, užtarė… Puotauta drauge su „dūšiomis“, tad ir stalas ne tik gausus, bet ir apeiginis buvęs. Gyvai ir „jau nežemiškai“ giminei vaišinti labiausiai tiko ragaišiai, šaltanosiai, paukštiena, medaunykai, tamsus alus, gira… Kas liko ant stalo – tas varguoliams, kad už šią auką karšta malda siųstų padėką pačiam Dievui…
