Deja, tikrai be išeities. Ir kai buvo nelaisvė, buvo tokių. Ir kai laisvė, yra tokių. Dar beviltiškiau. Miega. Jeigu tai miegas. Dulkė smulkus lietus. Bet ant jo nelyja. Yra stogelis. Stotelė jam namai. Aprūpinti namai. Nes šalia stovi tik pradėtas gerti butelis. Tik pradėtas. Nubus, pasuks galvą – yra! Keletas gurkšnių, ir toliau – gyvenimas po stogeliu… Visa stotelė jo. Tiktai jo. Kad ir dulkia lietutis, niekas iš keleivių neina į ją atsisėsti ar bent atsistoti šalia. Užimta! Tai ir stovi šalia stotelės.
Stovi mokytoja. Ji dirba mieste, o gyvena miestelyje – autobusu važinėja. Ji gerai supranta, koks likimas, koks gyvenimas to miegančiojo… Tačiau nieko padėti negali. Jos laukia namai ir savi vaikai. Jei ir nelauktų, tai ką ji galėtų? Kviesti policiją, kad pavarytų jį iš čia? Ar tai būtų geras darbas? Ar tai būtų pasirūpinimas? Vežtis policija nenorės, nes nėra kur dėti. Tokius iš tolo pažįsta ir žino, kad nieko jie jam nepadės… Išblaivinti nėra kur. O ir išblaivintas – ar ilgam?
Šalia stotelės stovėjo ir gydytoja, ir ji laukė autobuso. Jos automobilis remontuojamas. Laikinai važinėja autobusu. Ir ji miegančiajam stotelėje nieko negali padėti. Net nežiūri į jį. Beje, niekas nežiūri. Tarsi nematytų.
Stovi čia ir buvusi siuvėja. Elegantiškai rengiasi, niekada ilgų kelnių nedėvi, tai esą nemoteriška… Siuvėja anam miesto gale turi gerą butą. Gerus kaimynus. Gerus giminaičius. Gerus anūkus. Pati yra gera, niekada nė su vienu nesusibarusi. Dar ir anūkams primena, kad barimasis nė vieno nepadarė laimingu. Siuvėja daug sugeba, daug gali. Bet padėti šiam miegančiam jaunam negali. Ir ji net nežiūri į jį.
Stovėjo prie stotelės ir dar dvi man nežinomos moterys. Taip pat nebe jaunos. Su maišeliais, pilnais pirkinių. Dalijosi patirtimi, kur kokios bandelės skanesnės, šviežesnės. Ir jos nieko negalėtų padėti jaunam, beviltiškai nuknabusiam… Ir jos net nežiūri į jį. Niekas į jį nežiūri. Nemato niekas. Tiesiog stengiasi nematyti. Ir, žinoma, net nekalba nieko apie jį – juk viskas ir taip aišku! Dulkia smulkus lietus ant visų… Vis smarkyn, smarkyn… Jau lyg trypčioti visos ima, ar nepalindus po stogeliu… Bet kaip tik ir atvažiavo autobusas. Atsisėdusi prisiminiau, kad… turiu kuo įamžinti… Nors tiek. Tad paskubomis dar spėjau išsiimti ir… spragtelti fotokadrelį.
Visą laiką žiūrėjau į jį. Žiūrėjau ir į besirenkančias žinomas ir nežinomas autobuso keleives. Žiūrėjau ir mačiau, kad niekas nežiūri. Žiūrėjau į jį ir gailėjausi. Labai gailėjausi to jauno, to jau užaugusio, bet taip jau beviltiškai palūžusio. Ir aš jam nieko negalėjau padėti. Juo labiau – būdama tik to miesto prašalaitė. Žiūrėjau ir vien gailėjau. Pajuodęs jau nuo alkoholio. Gal kur nors ir yra jo namai. Bet ar ten laukia jo? Ar tie namai švarūs, blaivūs, šilti? Ar malonūs veidai? Ar yra ten tikras gerumas? Vargu. Vargu.
Pro šalį nepertraukiama girlianda važiavo ir važiavo automobiliai. Juose daugiausia sėdėjo panašiai jauni, po vieną. Jie turi reikalų, jie skuba. Jie mato tik į priekį. Ir galbūt niekam, ir galbūt niekada neateis į galvą pamatyti šį bendraamžį, pabandyti padėti jam. Nes būtų labai sunku, o gal net neįmanoma padėti.
Mačiau pravažiuojančius ir svarbius asmenis. Jie irgi – važiuotieji. Mato ženklus, žino tik svarbius reikalus, kurių pilnos galvos prikrautos. Ne, važiuotieji niekada nenorės matyti… Juk tas miegantis stotelėje „nieko blogo nedaro“. Nesimuša. Netriukšmauja. Jis miega. Jis gal net niekada neatsibus taip, kad pats save pamatytų protingai mąstančio akimis… Ir nėra kam pamatyti. Nes dabar viskas pateisinama posakiu: „ČIA TOKS JO PATIES PASIRINKIMAS“.
Bet jis tebėra vaikas, ir jis nežino, kur yra tie kitokie pasirinkimai. Jo mąstymas, protavimas nėra gero lygio. Jis yra vedamas. Ir jį štai taip veda tokie pat. O bendruomenė mūsų tokia… Tokia iš nestiprių individualistų. Įstengiame (šiaip taip) vien savimi pasirūpinti. Savo gyvenimu. O pabandyti padėti susitvarkyti gyvenimą tokiam dideliam vaikui, kaip tas stotelėje, galėtų tik koks nors sveikas, geras, protingos tvarkos ir saikingos prievartos kolektyvas. Pavyzdžiui, kariuomenė. Kur būtų brandaus amžiaus protingi karininkai, galintys atstoti ir tėvą. Išmoktų švaros, disciplinos, išmoktų kad ir nesudėtingos profesijos. Deja. Taip nebus.
Jis miega apgirtęs, nuknabęs stotelėje. O pati jaunystė, pats gražumas būtų! Nuknebęs. Vos įsispyręs į sportbačius… Gal išvarytas… Neturi jis gero gyvenimo. Neturėjo iš mažens. Neturi gero tvirto tėvo. Jis neturėjo gerų, tvirtų, šeimą atstojusių mokytojų. Taip! Mokytojų dorų, atsakingų, tvirtų jis neturėjo! Nes jau nebeleidžiama mokytojams būti tokiems. Jis neturi sveikų, tvirtų, protingų brolių nei protingų tvirtų draugų. Jis nieko neturi. Tik stotelę, kurioje jo „niekas nemato“. Nes ir visi, kas pro šalį – silpni ir nieko negalintys.
P. S. Įrašas socialinio tinklo FB autorės paskyroje. (Red.)
Mūsų vaikystės metais daugelyje miestelių mokykla būdavo vienintelė vieta visiems rinktis.
Vaikai mokykloje galėjo leisti laiką nuo ryto iki bent 9 vakaro – mokytojų prižiūrimi.
Tie, katrų namai būdavo amžinai girti, arba tušti (nes abu tėvai dirbo arba girtavo), mokykloje galėjo namų darbus ruošti, galėjo būreliuose dalyvauti, kažko mokytis, galėjo chore dainuoti, sportuoti, liaudies šokių mokytis. Ir karšto pavalgyti, nes valgykla veikdavo ne trumpiau, negu iki 5, o vargingų šeimų vaikai buvo nemokamai maitinami. Koks tas maistas buvo, toks, bet šiltas. Tik štai niekas neskaičiavo, ar sotūs būdavo daugiavaikių šeimų vaikai, ar gali duoti jiems pinigų valgyklai, jei jų tėvas lyg ir neblogą algą gaudavo (arba jei ne itin valdžios pakenčiamiems inteligentams buvo priskiriamas, o jų algos būdavo tragiškai mažos).
Mokyklos sporto salėse ir aikštelėse vakarais ir suaugę miestelio gyventojai rinkdavosi krepšinio ar tinklinio „mušti”. Taigi, butelis nebuvo vienintelė „pramoga” – galima buvo ir kitas pasirinkti.
Betgi tai labai liberalu beigi tolerantiška – netrukdyti žmogeliui įgyvendinti savo pasirinkimą. Nes juk turi būti laisvė. O jei jis ten kariasi, nuo tilto šoka, ar tiesiog gatvėj nukrito – reikia netrukdyti, kad a) pasirinkimo laisvės neapribotume ir b) į asmeninę erdvę neįsibrautume. Nes jei ką – dar ir į teismą paduos. O jau tada visą gyvenimą neišsimokėsi – ir niekas tau tavo ‘pasirinkimo laisvėje’ nepagelbės. Vienžo, homo homini liberastus vulgaris est. Čia net už “lupus” blogiau, jeigu ką. 😉
Pačiam gal arklys į makaulę įspyrė, kad visur vaidenasi kažkokie liberastai.
Į Lietuvą pijokystė atėjo su sovietais o ne su nepriklausomybe.
Palyginus kaip gėrė prie ruso ir kiek geria dabar, tai tik trupiniai.
Augau Utenoje. Mieste buvo 3 viešos girdyklos vadinamos “bačkomis” kur prekiaudavo pilstomu alumi. Tik viena buvo nuošaliai nuo akių.
Nuo ryto iki ten šlitinėdavo, gerdavo,vietoj myždavo dešimtys pijokų.
Algos ir avanso dienomis miestas iki nakties skambėdavo girtomis dainomis.
Per sovietines šventes blaivykla nebesutalpindavo nepaeinančių.
Nebuvo mėnesio, kad laiptinėje kam nors neužeitų “bielaja gariačka”. Sėdę ant arklių osobiai daužydavo indus, kapodavo baldus, lapašindavo šeimyną.
Tūkstančiai sėdėjo uždaryti LTP priverstiniam gydymui nuo alkoholizmo.
Bet visokiausi raudonai pikti ir senos bobos tokių dalykų nepamena.
Jų tikslas dergt dabartinę lietuvą, nieko nesiųlyt ir inkšt, kad anksčiau buvo geriau.
Pasigoglinkit tarybinę dokumentiką “Būkit sveiki ufonautai” ir “Ufonautams sugrįžus” , gal praeis noras kliedėt.
Puikus straipsnis- verčia susimąstyti. Autorė labai jautriai matė visas aplinkybes, nematė išeities…. Gal reikėjo prisėsti šalia ir pabandyti su juo pakalbėti. Atsargiai, neužgaunant, neįžeidžiant. Gal būtų pavykę sužinoti ir suprasti jo situaciją. Gal jis pasakytų, kur jo namai, gal jis turi šeimą, bet, dėl nežinomų mums priežasčių, nebendrauja… Gal būtų galima jam padėti susisiekti su šeima ar globos namais.