2013 m. Baltarusijos Nacionalinis akademinis didysis operos ir baleto teatras pristatė žiūrovams baletą „Vytautas“ (muzika – Viačeslavo Kuznecovo, libretas – Aleksejaus Dudarevo ir Vladimiro Rylatko). Neseniai buvo paskelbta, kad 2018 m. sausį, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga, baletas bus parodytas ir Vilniuje. Bet štai prieš keletą dienų kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson) sukėlė skandalą, viešai pavadindama šią iniciatyvą provokacija ir minkštosios galios demonstravimu.
Baltarusijoje pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusi litvinizmo teorija, teigianti, kad visi viduramžių lietuviai ir visi jų kunigaikščiai buvo baltarusiai, iš tikrųjų reikalauja budriai sekti kaimynų kuriamas menines LDK istorijos interpretacijas. Bet tai nereiškia, kad bet kurį kūrinį galima apšaukti provokacija – ypač kai tam nėra pagrindo.
Apie ką baletas? Tikrai ne apie baltarusišką Vytauto kilmę. Trumpai perpasakosiu libretą. Viskas prasideda pagoniška deivės Ledos, kurią mitologijos tyrinėtoja Pranė Dundulienė priskiria lietuvių panteonui, švente. Čia Vytautas ir Jogaila susipažįsta su Ona. Toliau kaip įprasta: pusbroliai ima varžytis dėl jos meilės, Ona pasirenka Vytautą, Jogaila įsižeidžia ir ima regzti klastą. Vytautas atveža Oną į Trakus pristatyti tėvams, Jogaila iškviečia jį į savo vestuves su Jadvyga, tuomet užpuola Trakus. Kęstutis žūsta, gelbėdamas Oną, Jogaila atveža jo valdžios regalijas Jadvygai ir suima Vytautą. Ona išlaisvina Vytautą iš kalėjimo, pasikeitusi su juo drabužiais, Jogaila nori nužudyti Oną, bet Vytautas suskumba laiku. Jogaila pralaimi kovą, Jadvyga verčia jį atiduoti Vytautui karūną, bet šis jos atsisako ir pasigaili pusbrolio.
Ar galima čia įžvelgti litvinistinių konotacijų? Pagrindinė baleto veikėja ir tikroji jo herojė – Ona Vytautienė. Svarbu pastebėti, kad ji pristatoma kaip pagonė, t. y. lietuvė, nes paaiškinimo, kaip menami senalietuviai-protobaltarusiai sugebėjo išvengti Vladimiro krikšto, litvinizmo teorija niekaip nesugeba pateikti. Dėl Onos Vytautienės kilmės diskutuojama. Amžininkai ją vadino pagone (arba naujakrikšte), tačiau XVI a. Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovco kronikos) autorius per nesusipratimą paskelbė Oną Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo dukra.
Ši versija vyravo istoriografijoje, kol jos nesukritikavo Ignas Jonynas, profesionaliai atsiliepęs į kvietimą ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje. I. Jonyno tyrimas susilaukė pripažinimo Lietuvoje, tačiau smolenskietiškos Onos Vytautienės kilmės versija tebeturi šalininkų net ir kvalifikuotų istorikų tarpe, o baltarusių litvinistai ją laiko šventa ir nediskutuotina tiesa. Taigi, vadovaujantis litvinizmo postulatais, Oną buvo privalu vaizduoti kaip rusėnę stačiatikę. Pavaizduodami ją kaip pagonę lietuvę, baleto kūrėjai negrįžtamai stojo I. Jonyno ir visos tautinės lietuvių istoriografijos pusėn, ir, nors pasirinkimą greičiausiai lėmė ne dėmesys moksliniams argumentams, o tai, kad pagoniškos apeigos buvo parankesnės baletui, belieka tik dėkoti už tokią netikėtą dovaną, griaunančią pačius litvinizmo pagrindus. Taigi, užuot reiškusi pasipiktinimą dėl menamų provokacijų, kultūros ministrė turėtų teikti baleto kūrėjus valstybiniam apdovanojimui už sėkmingą diversiją prieš mūsų istorijos vagis.
Vis dėlto, kad ir koks parankus Lietuvai bebūtų šis baletas, sunku susilaikyti neišsakius kelių kritinių pastabų. Liūdna, tačiau kūrėjams visiškai nepavyko atskleisti tikrosios Vytauto ir Jogailos istorijos dramos: ji išvirto į trivialias dviejų berniokų varžytuves dėl panelių dėmesio ir nesusilaukė deramos atomazgos.
Aišku, galima teisintis, kad visų politinių intrigų į baletą niekaip nebuvo galima sukišti, tačiau Vytauto ir Jogailos istorija – tai visų pirma asmeninių ir valstybinių interesų priešpriešos drama. Jogailos pavyduliavimas gal ir galėjo tapti pirmine pusbrolių konflikto užuomazga, ypač jeigu Ona būtų buvusi pristatyta kaip visos Lietuvos personifikacija. Tačiau, eliminavę Vokiečių ordiną ir jo vaidmenį, kurstant pusbrolių konfliktą savanaudiškais tikslais, baleto kūrėjai atėmė iš Vytauto dramatiniu požiūriu itin vertingą asmeninių ir valstybinių interesų derinimo dilemą, ir jo atleidimas Jogailai baleto finale liko nemotyvuotas. Savo ruožtu Jogailai buvo atimta galimybė įsisąmoninti savo nuodėmes ir nuo jų atsiriboti: baleto finale jis, spaudžiamas Jadvygos, atiduoda Vytautui karūną ne dėl to, kad atgailauja, o tiesiog dėl to, kad pralaimi. Balete yra personažas – juodasis žmogus – kuris būtų galėjęs simboliškai įkūnyti Vokiečių ordiną, o kartu ir paties Jogailos giminaičius, skatinusius pusbrolių konfliktą, kad užgrobtų Lietuvą ir (arba) valdžią joje, tačiau baleto kūrėjai šio personažo vaidmens neišplėtojo ir nesuteikė pusbroliams progos jo įveikti.
Jadvygos interpretacija taip pat nenusisekusi. Baletas ją vaizduoja bemaž kaip Vytauto draugę, kai tuo tarpu istoriniai duomenys liudija, kad Lenkijos karalienės santykiai su Vytautu buvo įtempti. Su Jogaila jie taip pat nesusiklostė, taigi, kai baleto finale, Jadvyga ištiesia Vytautui karūną, belieka gūžčioti pečiais. Aišku, karūna šiuo atveju nėra Lenkijos karūna – tai tiesiog pripažinimo simbolis, bet, kadangi tikrasis Vytautas karūnos taip ir negavo, pasirinktas simbolizmas sukelia kognityvinį disonansą. Būtų buvę daug geriau, jeigu Jadvyga su Jogaila būtų sugrąžinę Vytautui Kęstučio valdžios regalijas, ir šiaip baleto kūrėjai būtų daug daugiau išlošę, vaizduodami Jadvygą, kaip simbolį pasaulio, kurio pripažinimo Jogaila siekė, bet taip ir neįgijo. Tai būtų motyvavę jo atgailą ir atsigręžimą į Vytautą bei gimtąjį kraštą, o kartu sustiprinę Vytauto atleidimo reikšmę. Trumpiau tariant, baleto librete iš tikrųjų yra erzinančių istorinių-psichologinių neatitikimų, kurie mažina jo kaip meninio kūrinio vertę.
Vis dėlto, nepaisant visų trūkumų, baltarusių baletas „Vytautas“ pasižymi ir gausybe privalumų. Kiek galima spręsti iš įrašų youtube, puiki muzika, puiki choreografija, puikus pastatymas.
Kūrėjų garbei reikia pasakyti, kad jie išties sugebėjo pateikti publikai dėmesio vertą spektaklį, kartu įrodydami, kad, patobulinus libretą, baleto formatas iš principo būtų pajėgus atskleisti Vytauto ir Jogailos dramą. Jis leistų išgryninti jos esmę ir tuo pačiu išsaugoti dinamiką. Taigi, rodyti reikia, žiūrėti reikia – juolab, kad 2018-aisiais minėsime ne tik valstybės atkūrimo šimtmetį, bet ir pagrindinės baleto žvaigždės – Onos Vytautienės – mirties 600 metų jubiliejų. Galbūt ateityje kažkas, atsispyręs nuo kaimynų patirties, padarys geriau.
O susirūpinusiems dėl „minkštųjų galių“ ir panašių dalykų tiesiog norėtųsi priminti, kad manipuliuoti istorija anaiptol nėra taip lengva, kaip kai kam norėtųsi manyti. Dar sovietai bandė įkinkyti į savo ideologines vežėčias ir Margirį, ir Herkų Mantą – kuo tai baigėsi, žinom. Taigi pasitikėkime ir Vytautu: kad ir kur bekinkomas, jis visada tarnaus Lietuvai, ir niekam nepavyks šito pakeisti.
Kas man asmeniskai yra labai keista, ,kad net ir pateikus baltarusiams keliu simtu metu senumo rastiskus irodymus apie lietuviu tauta, bei senus zemelapius ,kuriuose yra pavaizduota Lietuvos ,arba LDK teritorija, jie visa tai ignoruodami tvirtina ,kad lietuviai atsirado tik 19 amziuje , pakisdami kazkokio zydo Bokuscho buta nebuta analize…. Ar nebutu pats laikas rastiskai kreiptis i gerbiama baltu rusu Prezidenta Lukasenka ir tuo paciu paklausti jo ,”kokius grybus jo tauta paskutiniu metu valgo” ?
Kreiptis galima, bet nėra prasmės. Tikėjimas – šventas reikalas, jokiais įrodymais neišklibinamas. Kad jis pakistų, turi pasikeisti pati tauta, jos interesai, tapatybė. Baltarusiai savo tapatybės vis dar ieško. Tos paieškos suka Lietuvai pavojinga linkme, bet tuo pačiu ir stringa kiekviename žingsnyje, nes, kaip minėjau, Vytauto nepastumdysi, Gedimino irgi. Todėl, nors nesakau, kad mums reikia sėdėti sudėjus rankas, pernelyg dramatizuoti situacijos irgi nereikia. Tiesiog naudokimės jų darbais, ir tegul tai būna mūsų minkštoji galia.
Žaviuosi baltarusiais , jie gi kitos istorijos neturi tik LDK užtat ir puoselėja ją taip kaip jiems atrodo. Kaip sutvarkytos pilys:Lyda, Naugardukas ,Gardinas ,Nesvyžius, gražu pažiūrėt ( tik man nesuprantama, kodėl Krėvos pilis pasmerkta dūlėti). išleistas tritomis LDK istorija baltarusių kalba: jie net turi nors paminklinį akmenį Žalgirio mūšiui. Va dabar pastatė operą “Vytautas”.O mes tik pavydžiai dairomės ir žiūrim, ką netaip jie padarė ir kritikuojam ir amžinai riejamęs nieko nepadarydami Kur mūsų pačių LDK ,kur filmas apie Žalgirio mūšį, (minėti važiuojam pas lenkus į svečius), kur mūsų operos,odės, kantatos , šlovinančios mūsų istoriją ( yra viena opera iš sovietinių laikų “Pilėnai” , niekada nebestatoma,o labai gaila)ir. t.t.
Baltarusiai ne operą, o baletą pastatė. Operą apie Vytautą “Du kalavijai” sukūrė jo bendravardis Klova (kad išėjo ne tokia gera, kaip “Pilėnai” – kitas reikalas). O šiaip apie Vytautą turim daug ir visko. Iš naujausių – Malūko romanas “Vytauto žemė”. Filmo neturim – tas tiesa, bet filmui siužetas pernelyg sudėtingas, serialo reikėtų.
Gudai niekada nebuvo slavai , tik buvo suslavinti, panašiai kaip prūsai suvokietinti, lietuviai sulenkinti. Mes su baltarusiais turim labai daug ką bendro ir Vytautas yra labai gera pradžia gražiai dviejų artimų kaimynų draugystei. Bet kai pats nieko nestatai, nieko nekuri, bet nori būti pasaulio bamba, nors vykdai užsakomąją geo-kaulo politiką, o kaimynas stato, kuria, daro – kas belieka ? Kelti isterijas ir šaukti gvaltą .
Kunigaikštis Jurgis Giedraitis : ‘Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija’.
Baltarusiams arba gudams reikia tik rašyti LDK istoriją ir tai jų istorija su apkarpytais ir pakraipytais lietuviškais vardais. Buvome tie patys lietuviai : mes katalikai, o jie stačiatikiai, tiesa, dar didesnė dalis katalikų šiandien jau lenkai.
Labai gražiai paaiškinta gerb. I.Baranauskienės paskutine pastraipa, pridėti lieka – lietuvių kalba sugriauna slaviškus iškraipymus ir pastato į buvusias vietas visus daiktus.
cia tamsta turite omenyje taip vadinama Jiezy Giedroic?
Taip, ksiąžę Jerzy Giedroyc.
Mano manymu, laikas vadinti lietuvius, kalbėjusius ir rašiusius lenkiškai, kilusius iš LDK, tariant ir rašant lietuviškai : Adomas Mickevičius, Niklas Kapernikas (prūsas), Juozapas Pilsudskis, Gabrielius Narutavičius, Ignotas Domeika, Česlovas Milošas, …, atsisakant mums primetamo išreikalaujamojo nuolankumo.
Pasirodys, kad didžioji dalis Lenkijos įžymiųjų žmonių tėra lenkiškai kalbėję lietuviai arba kaip sakė Jurgis Giedraitis, kad ‘Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija’.
Galimas pavyzdys būtų airių rašytojai, rašę angliškai, laikomi airių rašytojais.
Rimta tema uzgriebete, ir pavyzdi rimta pateikete. Bet kuriam airiui Show yra airis, o tai kad jis rase angliskai- tai jau laikmecio aplinkybes. Tas pats su daugeliu Lietuvos sunu, kurie pagal laikmeti kalbejo lenkiskai, rase lenkiskai… Gaila, bet oficialiuose pasisakymuose vis figuruoja kazkokie Jiezy Giedroic, Adam Mickiewic ir pan. To neturetu buti, Mickevicius juk pats aiskiai atviru tekstu raso- ‘Tevyne Lietuva, brangesne uz sveikata’… lenkas taip niekada neparasys 🙂
Svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos ir valstybės iškilumas yra susietas su karaliaus Mindaugo dinastija. Nutylint šį mūsų valstybės istorinį argumentą, vienaip ar kitaip bandoma lietuvius „apšviesti” vėlesniu LDK ir Vytauto kultu, sumenkinti tautos valstybingumo pamatines vertes, kurios pagrindžia lietuvių valstybės įtvirtinimą istorijoje ir Europos žemėlapyje.
Su Jogaila Vytauto santykiai buvo įtempti?Jogaila siekė savanaudiškų tikslų? Kokių vaistų autorė rašydama šį tekstą išgėrė? Vytauto ir Jogailos santykiai visada buvo puikūs. Vytauto ir Jogailos konfliktas 1382 – 1392 metais buvo išorinio
dualizmo tarp Lenkijos ir Lietuvos įvedimas. Kaip Algirdas su Kęstučiu 1345 imitavo tarpusavio konfliktą ir padarė perversmą prieš Jaunutį ir įvedė vidinį dualizmą tarp Trakų ir Vilniaus kunigaikštijų, taip ir Vytauto ir Jogailos konfliktas iki 1392 metų buvo imitacija, tik viskas buvo daroma taip, kad niekas to nesuostų. Netgi Kęstučio nužudymas ir Vytauto pabėgimas iš kalėjimo buvo sukurtas dirbtinai tam, kad būtų pretekstas Vytautui bėgti pas kryžiuočius ir su jų pagalba įvesti Lietuvoje išorinį dualizmą, bet vėlgi, kad toks perversmas gerai pavyktų reikalingi trys komponentai
1) kryžiuočiai turi būti suinteresuoti remti Vytautą
2) Turi būti LDK visuomenės palaikymas
3) Sostas LDK turi būti atsilaisvinęs, nes jei jis užimtas, tai jo nepavyks užimti.
Vytautui buvo lemta tapti LDK valdovu 1392 metais, nes Jogaila jam padėjo – Pirmo Vytauto pabėgimo pas kryžiuočius metu kryžiuočiai rėmė Vytautą, nes Jogaila atsisakė kryžiuočiams atiduoti Žemaitiją, LDK visuomenės palaikymą Vytautas turėjo dėl to, kad Jogaila dar Vytautui sėdint kalėjime persekiojo ir represavo jo šalininkus, o dėl trečio komponento tai Jogaila dar negalėjo Vytautui užleisti sosto, nes sostas buvo užimtas – t.y jis dar nebuvo tapęs Lenkijos karalium, todėl jis su Vytautu susitaikė ir Vytautas grįžo į Lietuvą, Kai Jogaila tapo Lenkijos karalium jis vietoje savęs paskyrė Skirgailą, kuris buvo ne valdovas, o vietininkas, taigi sostas tapo laisvas ir Vytautas galėjo tapti valdovu.1389 metais Jogaila davė nurodymą Skirgailai išvykti į Polocką, o Vilniaus pilyje buvo surengtos kažkokios vestuvės, dirbtinai buvo padarytas nesėkmingas perversmas, kad vėl būtų pretekstas Vytautui bėgti pas kryžiuočius, tuo pat metu Jogaila sugadino santykius su Maskva ir Ordinu, bei į visas LDK pilis įvedė lenkų karines įgulas, vėlgi tam,kad visuomenės tarpe kiltų nepasitenkinimas ir Vytautas tuo galėtų pasinaudoti. Vytautas vėl rengė karinius žygius prieš Lietuvą, bet jam tapti LDK valdovu buvo vieni juokai nes sostas buvo laisvas, ordinas ir Maskva jį rėmė, visuomenės paramą jis turėjo didžiulę ir 1392 metais Jogaila jam užleido laisvą LDK sostą. Taigi miela autore – ar Jogaila tikrai siekė savanaudiškų tikslų? Ar Vytauto ir Jogailos santykiai buvo blogi? Ar jie buvo priešai? Vytautui tapti valdovu buvo daug lengviau negu pavyzdžiui būsimam Anglijos karaliui Henrikui VII Tiudorui. Tai tiek.
1) Tamsta neįdėmiai skaitote. Įtemptais santykiais pavadinau Vytauto santykius su Jadvyga, apie savanaudiškus tikslus – kaip apie Ordino tikslus. Vytautas su Jogaila iš tikrųjų buvo draugai ir sugebėjo jais išlikti, nepaisant visų bandymų juos išskirti. Tik dėl konflikto imitacijos nusišnekate: Vytautas per tą konfliktą prarado tėvus ir brolį, Jogaila – du brolius, tad imitacija, sakyčiau, pernelyg realistiška.
Sakote, kad imitacijos negalėjo būti? O, kaip amerikiečiai, per rugsėjo 11, patys paleido raketą į Pentagoną ir žuvo virš 100 žmonių ir visa kaltė buvo suversta teroristams. tai lygiai tas pats galėjo būti ir čia – Jogaila nužudė Birutę, Kęstutį, o per mūšį prie Vilniaus žuvo ir Tautvilas, o Vytautas nunuodijo Jogailos brolius Skirgailą ir Vygantą. Niekas negali pasakyti – ar Vytautas su Jogaila savo giminaičius žudė
specialiai norėdami parodyti to meto visuomenei,kad jie neva yra mirtini priešai?
🙂
klausikmas tik toks: ant kiek tai sunkus atvejis? patologija, ar tik psichoze
Mums sunku dabar įsivaizduoti kokia buvo Lietuvosir kitų kunigaikščių vertybių sistema. Jei dabartiniais laikais sunaikinamos ištisos tautos ar valstybės dėl kokio nors klano godumo, ko norėti tada. Tik norisi tikėti, jog baltai buvo sėslūs doros ir darnos išpažinėjai, o ne klajokliai grobuonis. Kita vertus: patekus į vilkų apsuptį – turi išmokti gudriai kautis.
Justinai, atrodai kaip grybų apsivalgęs . Jo, iš draugiškumo reikėjo išpjauti pusę giminės. Gerai, kad Duginas ar koks Juristo sūnus negirdi – priskaldytų malkų
Mums palankiausia teorija, jeigu įsivyrautų litvinistų tarpe, galėtų būti tokia: baltarusiai kilę iš baltų, LT gyventojai taip pat kilę iš baltų, o ne iš ugro-finų, slavėjimas buvo dabartinių baltarusių nutolimas nuo savo tikrosios kilmės, litvinai buvo dabartinių baltarusių ir lietuvių bendri protėviai, lenkai ir maskoliai padalino šią baltišką litvinų tautą.
Na, kad baltarusiai yra suslavėję baltai arba baltų ir slavų mišinys, kadangi “ant rubežiaus” gyveno ir maišėsi – labai realu. Čia netgi galima įkišti alternatyvų baltarusių pavadinimo aiškinimą – t.y. baltai-rusai, tad rusiškai būtų ne “belorusy”, bet baltorusy”. Teoriją, kad Lietuvos gyventojai kilę iš finougrų, pirmąkart girdžiu. O “litvinai”, kiek žinau, reiškė ne tautybę (tais laikais ji buvo nelabai aktuali, nes LDK buvo luominė, o ne tautinė valstybė), bet pilietybę.
// “Teoriją, kad Lietuvos gyventojai kilę iš finougrų, pirmąkart girdžiu”. O “litvinai”, kiek žinau, reiškė ne tautybę (tais laikais ji buvo nelabai aktuali, nes LDK buvo luominė, o ne tautinė valstybė), bet pilietybę.” // ————– Matau, kad likau nesuprastas. Ką gi, kitą kartą reikės dėti papildomus paaiškinimus po tekstu. Nes kai rašai, esi įsitikinęs, kad kiti temoje. Jog bent kartą yra susidūrę su litvinistais ginčuose, pvz. tut. by portale. Tad daugelis dalykų bus savaime suprantami. Dėl to žodį “teorija” toliau pakeisiu žodžiu “išmislai”. Kad nebūčiau apkaltintas litvinizmo propagavimu. Taigi: 1. “Išmislai” apie mūsų kaip “lietuvisų”, kurie iš tikro “žemaitai”, ugro-finišką kilmę gana paplitę tarp litvinistų. 2. Ką reiškė “litvinai”, žinau ne blogiau už oponentą. Tačiau litvinistai žodį “litvinai” naudoja sau kaip tautai apibūdinti, kuri neva yra tikroji ir tiesioginė LDK įkūrėja ir paveldėtoja.
Na, aš su nučiuožusiais licvinistais neturiu apie ką kalbėti ir nematau reikalo ginčytis nei gyvai, nei internete, tad, suprantama, tik labai paviršutiniškai esu susipažinęs su jų “šyza”.
Iš esmės, girdėjau tik tai, kad Olgierd, Giedzymyn, Vitovt buvo belaruskije kniazia, Vilna yra čisto belaruskij gorod, licvinai – tai belarusai, o litovcai – žmuidzinai (šitą “išmintį”, beje, sužinojau iš Lietuvon karts nuo karto kviečiamos baltarusių grupės “Znich” vokalisto). Tai praktiškai ir viskas. O apie lietuvius-finougrus išties buvo naujiena. 🙂
Nesutikčiau, kad jie jau taip nučiuožę. Manau, ir šio straipsnio autorė, kuriai ne kartą, turbūt, teko su litvinistais padiskutuoti, pažaisti intelekto žaidimus T. Baranausko istorija.net puslapiuose, sutiktų, kad yra racionalaus grūdo jų išvedžiojimuose. Kiek teko pačiam susidurti, tai litvinizme, kaip ir kiekvienoje naujai besiformuojančioje tautinėje ideologijoje, vyrauja a) tikri litvinistai – radikalūs antilietuviai-antimaskoliai, b) tikri litvinistai – panslavistai, c) tikri litvinistai – antimaskoliški-probaltiški-prolietuviški ir, žinoma, d) prorusiškos jėgos, kreipiančios ideologiją ir evoliuciją sau palankia linkme. Štai aš ir rašau, kad yra sąlyčio taškų su c-tipo litvinistais. Komentare išreiškiu viltį, kad ši srovė sustiprės gal kada. O sustiprinti bei pakreipti jos evoliuciją reikiamą probaltiška-prolietuviška linkme būtų pageidautina iš mūsų pusės. Pradėti nuo to, kad bent jau kategoriškai neatmesti, neatstumti viso litvinizmo ir nepalikti jo savieigai arba prorusiškų jėgų valiai. Interneto pagalba, dalyvavimas diskusijose jų portaluose, švelniai įdiegiant mums reikiamą programą, tam pagelbėtų. Manau, kad kai baltišką LDK šlovina ir garsina pasaulyje 2,5 mln., yra gerai. Bet jei tai darytų dar ir 9 mln. kaimynų, būtų dar geriau.
Prieš kokius 7-9 metus apie litvinus užšokau MGIMO saite.
Ten rimtu veidu straipsniai apie ”velykij kniaz bieloruskij Mindovg”, LITVA ir LIETUVA tai visai skirtingos šalys etc etc.
Jaunimas gal nežino kas tas MGIMO – tai prestižinis RF URM universitetas – ” Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas” – jų diplomatų kalvė dar nuo sovietmečio.
Manau, kad “litvinizmo” ideologinę liniją yra užvedę prolenkijinės (kresinės) politinės jėgos, siekiančios trinti “litovco”, Lietuvos vardą iš istorijos, trukdyti konsoliduotis, telktis politiškai, ekonomiškai, kultūriškai Lietuvai ir Baltarusijai kaip buvusiai tų pačių lietuvių (baltų) gyventų žemių daliai. Tokį toną “litvinizmui” duoda būtent a-tipo tikri litvinistai, kurie, kaip ir Lenkija, kabinasi už lietuvybės stiprumui jautriausios vietos – Vilniaus, kaip grynai jų miesto.
teko bendrauti su baltarusių inteligentais. Jie su pasididžiavimu kalbėjo apie savo tautos seniausias baltiškas šaknis. Vėliau dėl kultūrinio ir religinio ekspansionizmo,
užkariavimų, tautų maišymo, karų jie suslavėjo .Taigi ne visi nučiuožę.
Na, matyt, man tik “nučiuožę” papuolė. 🙂
Kaip galvoja Baltarusijos inteligentai, taip galvoja ir didžioji dauguma jos žmonių.
Taigi dabartiniai baltarusiai yra suslavinti buvę baltai. Tai įvyko per 11-12 amžius evangelizuojant juos pagal Rytų apeigų krikščionybę Kirilo ir Metodijaus sukurta bažnytine rašto kalba. Ši kalba buvo paimta iš tada jau gerokai apslavėjusios baltų kalbos pakraščio tarmės – Moravijos regiono. Mat, tuo metu Moravijoje varžėsi katalikybė skleidžiama vokiečių kalba su Rytų apeigų bažnyčia, kurioje naudota ne kaiminystėje esančia graikų kalba. Tad tam, kad ši atsilaikytų prieš katalikybės sklidimą Bizantijai buvo viena išeitis – būtina imtis krikščionybę skelbti Moravijos regiono žmonių kalba. O tam buvo būtina, kad jų kalba taptų rašytinė. Tas ir įvyko – Kirilas ir Metodijus Moravijos regiono šnekamąją kalbą pavertė rašytine. Kadangi ji buvo apslavėjusių baltų pakraščių kalba, o tas palaipsnis apslavėjimas be abejonės buvo jau nužengęs ir gilyn į baltus, todėl skleidžiant Rytų apeigų krikščionybę tapo galima didžiąją baltų dalį ir visiškai suslavinti. Pagal genetinių tyrimų duomenis didelio kitų tautų atsikraustymo Baltarusijoje neaptinkama. Taigi baltai Baltarusijoje iš esmės suslavėjo skleidžiant krikščionybę senąją bažnytine slavų kalba.
Jau kadais (1982 m.) yra išleista J.S.Laučiūtės knyga apie baltizmus slavų kalbose, V.N. Toporov išvados apie slavų kalbų susidarymą, yra ir hrvatų akademiko Radoslav Katičic’ darbai, yra ir S.B. Bernštein ‘Konstantin- Filosof i Metodij’, 1984, aprašymai su giliomis problemomis, kai niekaip nepavyksta įrodyti slavų kalbų egzistavimo iki 860 m., nėra jokių slaviškų žodžių, raštų, vardų, vandenvardžių, kaip buvo kuriama slavų kalba, lyg kokia esperanto kalba, su graikiškais žodžiais, naudojant vietinius žodžius krikštijant Moravijoje 863 m., kaip trūko žodžių, gramatinių formų, kaip buvo lyg kalkė naudojama graikų kalba, nes Konstantinas nemokėjo vietinių žmonių kalbos, o jo brolis Metodijus mokėjo.
Kiek beatsiverstume istorijas, žemėlapiuose visada parodoma slavų protėvynė į pietus nuo Pripetės, o S.J.Laučiūtės darbas apie tų kraštų vandenvardžius galutinai palaidojo ir šį slavų kilmės šiaudą.
Gerbiamasis, atsiverskite bet kurios slavų kalbos žodyną, ten mirga marga lietuviški žodžiai be jokių etimologijų.
Tarp kitko – graikų kalboje vartojamas krypčiai nusakyti v (va, ve, vi, vu, vo) ?
Tai iš kokios kalbos tas kryptinis V ?
Greičiausiai tai graikuose yra iš indoeropiečių prokalbės laikų. Lietuvių va, slav. vot reiškia vietą, su jais gimingas yra liet. žodis “vieta”. Tai gal ir graikų -va, ve, vi, vu, vo greičiau naudojami yra ne apskritai krypčiai, o tik vietos krypčiai nusakyti.
Abu broliai mokėjo hebrajų kalbą ir tą V įtraukė į ‘slavų’ kalbą iš jos.
Tai ką pasakiau, neprieštarauja paties nurodytiems darbams. Karščiausia fronto linija tarp katalikybės ir Rytų apeigų bažnyčių tuo metu buvo Moravijoje. Kad pastarajai galima būtų atlaikyti frontą, vienintelė efektyvi priemonė tebuvo imti religiją skelbti to regiono žmonių kalba, tiksliau to regiono elito kalba, nes pirmiausiai svarbu buvo religines apeigas paskleisti tarp jų. Taigi Kirilo ir Metodijaus rašytinė kalba atsirado Moravijos regiono elito kalbos pagrindu. Galima manyti, kad elitas jau apslavėjęs (paėjęs ta kryptimi) buvo žymiai daugiau už kitus žmones, kurie galimas daiktas dar buvo visiški baltai, bet jau elito slavinami. Taigi radosi rašytinė kalba, kaip Dievo žodžio kalba, kurios, akivaizdu, nepriimti nebuvo galima. Taip baltų slavėjimas plito kartu su krikščionybe toliau. Tai tiek papildymo.
Tas 863 m. Kirilo ir Metodijaus krištas sukėlė Romos isteriją – Konstantinopolio metropolitas Fotijas buvo atskirtas nuo Bažnyčios.
Prasidėjo schisma (skėsma) pasibaigusi 1054 m. Romos ir Konstantinopolio bažnyčių skyryba.
Katalikybei pavyko atsikovoti dab. Čekiją, Slovakiją, pietinę Lenkiją, Laužytą (Lausitz/ Lužica), Slovėniją, Horvatiją, o štai įsiveržę vengrai 895 m. sumalė apkrikštytuosius, vėliau po šimtmečio patys priėmė katalikybę.
Bet įskiepyta naujakalbė išliko iki šiandien.
Taip kad slavai ir jų kalba atsirado lyg per naktį apkrikštinus Konstantinopolio apeigomis ir naudojant liturgiją pagal Konstantinopolio metropolito kanonus.
Jau daug šilčiau.
Burundukui – Justinui. Totalus nusišnekėjimas. Apie ką diskutuoti?
Baleto finale galėtų įvažiuoti traktorius “Belorus” su pilna priekaba bulvių maišų.
DĖJAU AŠ ANT TO VYTAUTO, JOKS ČIA JIS LIETUVOS PASIDIDŽIAVIMAS, ISTORIJOS MOKINKITėS KVAILIAI.
Patys į valdžią Vytuką iškėlėt. Dėkit nedėję, atsakomybė jūsų, ponai žemaičiai.
Patikslinsiu – ne žemaičiai iškėlė, o Jogaila. Vytautui pasisekė – jis buvo gimęs po laiminga žvaigžde, nes jis galėjo bėgti pas kryžiuočius, tik todėl, kad Žemaitija buvo jo tėvonijos dalis ir žemaičiai jį rėmė: pavyzdžiui jei Jogaila būtų Vytauto vietoje, jis negalėtų bėgti pas kryžiuočius, nes žemaičiai nėra jo tėvonijos dalis ir jo neremtų,o Vytautas galėjo pas juos bėgti, todėl ir bėgo. Aišku galima daug spėlioti, kas būtų jeigu būtų, bet analizuojant istoriją galima taip pasakyti. Todėl galima drąsiai teigti, kad Vytautui pasisekė, panašiai, kaip ir Henrikui VII Tiudorui, būsimam Anglijos karaliui. Bet vėl gi – Vytautui pasisekė dar ir dėl to, kad Jogaila jam padėjo tapti LDK valdovu, o Henrikas tą sostą išsikovojo dar sunkesniu, nei Vytautas keliu.
Taip, Jogaila irgi svariai prisidėjo prie Vytauto tapimo tapimo Lietuvos valdovu, bet tai nesumenkina žemaičių vaidmens. Jeigu jie nebūtų parėmę Vytauto, Julijona Algirdienė su Skirgaila būtų ne tik Vytautą, bet ir Jogailą suvalgę, Žemaitija būtų buvusi atiduota kryžiuočiams, o Lietuva tikrai būtų nuėjusi litvinizmo keliu.
Julijona ir Skirgaila būtų suvalgę Jogailą? Tikrai ne. Jogailos asmenybės įdomumas slypi tame, kad jis veikė kitų žmonių rankomis. Iš pradžių veikė per Julijoną ir Skirgailą, paskui per Jadvygą, per Vytautą, per Zbignievą Olesnickį, per Žygimantą Kęstutaitį. Manoma, kad jo nurodymu, jo paskutinė žmona, Sofija Alšėniškė, nunuodijo Jogailos vyriausiąją dukterį Jadvygą, kad Frydrichas Brademburgietis netektų teisės į Lenkijos sostą ir sostą galėtų paveldėti Jogailos sūnus Vladislovas. Manoma, kad Jogaila davė nurodymą Julijonai ir Skirgailai duoti nurodymą Jogailos tarnams nužudyti Kęstutį. Kitas tavo pasisakymas yra apie Žemaitiją- galiu taip atsakyti. Žemaitija būtų suvalgyta kryžiuočių tik tada jeigu Vytautas būtų žuvęs Krėvos kalėjime, tačiau Jogaila nebuvo toks kvailas ir tai suprasdamas Vytautą iš kalėjimo paleido, juo labiau, kad jie buvo labai susidraugavę tarpusavyje. Tai tiek.
Iš kur jūs tokie tikri jog kažkas būtų “suvalgę” Žemaitiją? kliedesiai.
Žemaičiai irgi buvo žmonės, o ne robotai. Jei ne Lietuvos krikštas ir Žalgirio mūšis, tai šiandien visa Žemaitija iki Nevėžio priklausytų Vokietijai, o likusi Lietuvos dalis atitektų Lenkijai arba Rusijai.
Man keista, kai mūsų tauta – lietuviai, latviai, prūsai – išvis yra į atskiras tautas išskiriami viduramžiais, netgi smulkinami į dar mažesnes tauteles vien pagal jų kraštų, vietovių ar tarmių vardus, jau nekalbant apie ‘slavus’, kurių visų genčių vardai iki krikšto yra aiškiai lietuviški.
Man keista, kad iki šiandien tiek paprasti žmonės, tiek istorikai, netgi kalbininkai, tąso užkariautojų – klastingų apgavikų – pavergėjų vokiečių, lenkų, rusų numestus apgraužtus kaulus.
Laikas pabusti mums leidžiamose baudžiauninkų stubukėse reikštis ir išeiti į šio pasaulio erdves, pradedant nuo Europos.
Turime suprasti, kad mongolų ir kryžeivių antpuolius galėjo atlaikyti tik Vilniaus – Pleskavos – Naugardo – Smalėniškos – Maskavos – Kaunugardo – Lietuvių Brastos – Bučegardo – Tvankstos lietuviakalbė ir pradėjusi slavėti Lietuva, bet ne Vilniaus Lietuva.
Tvanksto pasakėlės vaikams prieš miegą.
Warszawa (Apvaršuva Lietuvoje), Krakow (Garagova užrašyta), Schignesne (Gniezno/Žynešnė), Warta (veiksmažodis tik ‘vartyti’), Lanc (Lancatia < Lankaitija), Wisla (veiksmažodis tik 'visti, iš čia 'visla', 'veisla', seniau buvo Vistula, vėl iš tos pat šaknies), Praha (Varšuvos rytinė dalis) – Pereiga (šiuo vardu begalo daug vietovardžių daugelyje Europos šalių), Skiernewice / Skirniavietė, Klodava, Plutyny, Lupyny, Dreglin, Grudziądz – Graudens (miškas),…
Chlopie, jakas' tu jest Polska – ta Polska jest nad fundamentem litewskim i litewskosci.
A jaki dzisiaj miasto Polski jest Bučegardas ? Gudantiškas ? Tauronė ? Upelotiškas ? Kielytai ?
Kiekvienas grobikas elgėsi, elgiasi ir elgsis taip , kaip, “Tvankstai”, pastebėjai. Smulkins Tautas į gentis, reiks, į gimines ir t.t. Taip lengviau užkariauti.
VISI KUNIGAIKŠČIAI AR KARALIAI PRADEDANT NUO MINDAUGO BUVO IŠVERSTASKŪRIAI KURIE VAIKĖSI TITULŲ IR TURTŲ, JIEMS NERUPĖJO IŠSAUGOTI BALTŲ VIENYBĘ. KAIP IR ŠIANDIEN, KAD LIETUVOS ELITUI NERŪPI LIETUVIŲ TAUTA, JIEMS RŪPI PINIGAI. TAD KĄ JŪS GARBINATE? AŠ TAI GARBINU RINGAUDA KURIS BUVO PASKUTINIS TIKRAS BALTŲ VADAS IR KARTU KAUDAVOSI SU VISOMIS BALTŲ GENTIMIS PO VIENU SKYDU. PO JO NUŽUDYMO KĄ PADARĖ MINDAUGAS, PRASIDĖJO BALTŲ ŽLUGIMAS IR VISA KITA KAS JAU SEKĖ PO JO BUVO GĖDINGA. KĄ JŪS GARBINATE KVAILIAI.
Dabar žymima Žemaitija susidarė 1244 m. sukilus pietiniams kuršiams ir pasiprašius karaliaus Mindaugo globos. „Deutsch-Ordens-Chronik” pažymi: „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“. Šiam kraštui atskirti nuo Livonijos nukariautų šiaurinių kuršių karalius Mindaugas, nuo Lietuvos Vidurio žemumos pavadinimo, įvardino – Žemaitija. Taip žemaičių pavadinimas nuo žemumos pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinis Lietuvos etnografinis žemėlapis. Pietiniai kuršiai savo Šventąją upę karaliaus Mindaugo šlovei pavadino Minija.
Atmintis, Prasta tavo atmintis. Fantazijose gyveni. Kliedesys konkretus esi
Nekompleksuok, viskas su ta mūsų istorija, tvarkoje.
Kolaborantiškos prigimties žmonės negali netarnauti Briuselio bei Vašingtono politikai, o ji sako: privalai nesugyventi su savo kaimynu, nes mes taip norim.
O kaimynas kur? Ar ne KALININGRADO OBLASTYJE?
Vokiečių ordinas tokio ordino nebuvo karaliaus Algirdo sūnaus Jogailos valdymo metu, Krėvos unijos ,,originalas“atsiranda tik 19 amžiuje, kad tai klastotė yra įrodyta. Istorija buvo klastojama ypač Litua- Lietuvos, kai 18 amžiuje nelieka Lietuvos devynioliktame amžiuje atsiranda Lenkija įvairiais pavidalais… Lenkai pasisavina sau Jogaila, perrašo istorija ir kai vyko 19 amžiuje lietuvių tautos atgimimas, lietuviu tautos aušrininkams beliko Vytauto versija, nes Jogaila buvo paėme savo istorijai lenkomanai.
Visišką teisybę sakai.
Tai, sakau, kad gal ir iš tikrųjų nebuvusį, bet Jogailos dinastijai sukurti reikalingą jo senelį Gediminą su jo laiškais galėjo sukurpti Dlugošas su vyskupu ir kardinolu – Jogailos sekretoriumi Zbignevu Olesnickiu tik 15 amžiuje…
Čia jau prasideda didžioji mūsų bėda – pagoniškoje Lietuvoje nebuvo rašto, todėl neišliko jokių istorinių šaltinių, pavyzdžiui apie Mindaugo, Traidenio ir tą patį Gedimino laikotarpį – metraščiai Lietuvoje pradėti rašyti tik Vytauto laikais, kai apsikrikštijom ir todėl turim remtis – mūsų kaimynų šaltiniais,kurie dažnai iškraipo mūsų istoriją,o jei nežinai savo istorijos – kaip viskas iš tikrųjų vyko, o mūsų istoriją mums diktuoja kiti, tai ir savintis mūsų istoriją yra vieni niekai.
Lietuvoje buvo išvystyta istorijos įvykių, gyvenimo vyksmo perdavimo žodinė tradicija – mitai, pasakojimai, dainos, šokiai ir t.t. Taigi ir iki Lietuvos metraščių atsiradimo istoriškai nebuvome taip jau visiškai “nuogi”… Greičiau nelabai stengiamės išmokti save skaityti…
Lietuvių tautos pakilumą nepriklausomybėn, valstybės suverenitetą aušrininkai bei to meto istorikai siejo su Mindaugo karalyste bei etninių kraštų vienybe, o LDK Vytauto versiją, veikiamas iš šalies, stūmė Smetona.
Lietuvio istorinė sąmonė užteršta tiek, kad baisu… Nemanyčiau, kad Smetoną dėl Vytauto išaukštinimo dar buvo reikalinga stumti iš šalies. Juk jam ėmus valdyti Vytauto valdymas turėjo būti labai prie širdies, kaip idealus Lietuvos vergiškos tarnystės poniai Lenkijai istorinis pavyzdys.
Todėl ir skleidžiami pramanai apie kunigaikščius-nekarūnuotus karalius, pasakėlėmis siekiama užgožti XIII a. sukurtą Lietuvos valstybės tarptautinį suverenitetą. Tai kaip politizuota užduotis troliams užgožti Mindaugo karalystės aurą. Nei gėdos, nekalbant apie istorinę sąmonę, nei pilietinės pareigos Lietuvos istoriją vertinti lietuvišku požiūriu ir gerbti 1990 m. priimtą įstatymą dėl Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos.
Manau tam, kad būtų užbaigta su “Lietuvos valstybės tarptautiniu suverenitetu” – Mindaugo karalystės statusu ir galėjo būti 1382 metais nužudytas Kęstutis, kaip buvęs teisėtas Lietuvos karalystės teisių paveldėtojas, t.y. kaip buvęs teisine kliūtimi Jogailai prišlieti Lietuvą prie Lenkijos. Beje, yra pagrindo Kęstutį laikyti ne Gedimino, o Vytenio sūnumi.
Kęstučio nužudymas ir Krėvos unija – labai tarpusavyje susiję dalykai, nors mūsų istorikai sako, kad tai visiškai nesusiję dalykai. Kęstutis buvo nužudytas Krėvos pilyje ir Krėvos pilyje buvo pasirašyta Krėvos sutartis. esu atidžiai išnagrinėjęs Jogailos poltiką nuo pat jo atėjimo į valdžią 1377 metais iki Krėvos unijos 1385 metais ir galiu pasakyti,kad susidariau įspūdį, kad Jogaila vos atėjęs į valdžią ruošėsi tapti Lenkijos karalium, nes jau 1379 metais Skirgaila Jogailos pavedimu lankėsi Krokuvoje neva derėtis dėl krikšto ir Kęstučio nužudymas čia labai keistai atrodo.Nežinau, čia tik mano asmeninė nuomonė. Tai tiek.
O man sakė, kad Jogaila vedė derybas ir su Maskvos puse dėl valdovo vietos ir tik po to pasisuko į lenkų pusę.
Klysti, jis negalėjo tapti Maskvos valdovu, nes Maskvos sostas -buvo užimtas
Mūsų istorijoje išties daug kas suvelta. Lenkų istorijos tėvas J. Dlugošas ir rusų metraščiai nurodo, jog Gediminas buvęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio tarnas, kuris po savo valdovo mirties (ar net nužudęs jį) užgrobė valdžią. Svarbiausia, jog Volynės kronikoje tai primesta karaliui Mindaugui. Šioje klastotėje iki šiol mindžikuoja daugelis mūsų profesionaliai mėgėjiškų istorikų. Kad Kęstutis nebuvo Gedimino sūnus, rodo ir jo politika bei valdžios perdavimas Jaunučiui, kuris tuojau buvo nušalintas.
Jaunutis tam ir buvo pasirinktas,kad vėliau Kęstutis su Algirdu galėtų padaryti perversmą ir įvestų vidinio dualizmo valdymo sistemą.
Ženklas – Ženklui IP 213.164.112.192. Pasirinkite prašau kitą vardą (Nic name). Aš šį vardą naudoju jau daug metų ir nenoriu būti painiojamas su Jumis. Dėkoju.
Beje, Kęstučio ir Algirdo darnus valdymas liudytų apie jų giminystę, tačiau greičiau ne kaip brolių, o tolimesnę. Be to, tai, kad Algirdas valdė slaviškąją LDK dalį, rodytų jo valdymo šaknis buvusias pravoslaviškoje LDK dalyje. Žodžiu, yra pagrindo manyti ir Algirdą buvus ne Gedimino sūnumi, jo kilmės linija galimai buvus tokia: Skalmantas – tėvas, Tautvilas (Mindaugo pavedimu valdęs Polocką) – senelis, Dausprungas (Mindaugo brolis) – prosenelis. Tokiu atveju Kęstučio linija per Vytenį – jo tėvą vestų iki Mindaugo, kaip galimai Kęstučio prosenelio.
Vytautas “Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą”, Gediminą vadina “mūsų tėvo tėvas, mūsų senelis, o Algirdą – vyresniu Kęstučio broliu. O kad Vytenis buvo Gedimino brolis, minima Rygos miesto tarybos laiške Gediminui: “…jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę, kokias Vytenis, šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė…”
Vien toks pačių giminystės ryšių pabrėžimas laiškuose rodytų, kad jie tiesiog dėl tokio tikslo ir gali būti radęsi, – ir greičiausiai vėlesniais amžiais. Taigi negali būti pripažinti patikimais, juolab, žinant tų laikų istorinio vyksmo aplink Lietuvą esmę. Reikalingi šaltinių peržiūrėjimai iš esmės, taip pat daugiau istorijos faktus “skaityti” – vertinti iš teisinių santykių, kuriuos patvirtina teisės istorija. Pvz., yra įžvelgiama, kad kone visų Gedimino laiškų tikrumas kelia abejones, panašių klastojimų įžvelgiama ir Mindaugo žemių dovanojimų aktuose. Juk kaimynams trinant iš istorijos Mindaugo karalystę, jos teritorijų duomenis, ištrinti tuos pėdsakus dokumentuose buvo būptina. Be to, tokie žodžiai, kaip “tėvo tėvas”, “senelis”, “brolis” nebūtinai gali reikšti kraujo giminystę, jie dali būti pavartoti metaforiškai. Todėl objektyviau yra istorijos veiksmus, jos vyksmą “skaityti” tuo metu praktikoje priimtų teisinių santykių pagrindu, juolab, kai yra kalbama apie valstybinius ir tarpvalstybinius subjektų santykius.
Pateikiau duomenis iš ist. šaltinių. Jais remiasi istorikai. Rodos, prie suklastotų nebuvo priskirti. Dėl Rygos miesto tarybos laiško Gediminui, tai, manau, jo kaip ir nėra prasmės klastoti. Bet, žinoma, laiško autoriai galėjo ir suklysti, vadindami Vytenį Gedimino broliu. O dėl Vytauto, pabėgusio 1390 m. pas kryžiuočius Prūsijon ir padiktavusio ten raštininkui savo poziciją, tai kai kurie jo teiginiai galėjo būti ir melagingi. Bet kad kunigaikštis meluotų apie savo giminystės ryšius ir kilmę, sunku patikėti. Motyvai, dėl kurių vyko konfliktas tarp giminaičių, taip, galėjo būti melu, bet klastoti genealogiją… Vargu , ar yra prasmės. Čia nieko neapgausi. Algirdą rašte jis vadina dėde, Kęstučio veiksmus perduodant Algirdui Vilnių jis motyvuoja “nes Algirdas buvo vyriausias jo brolis”. Tačiau, be abejo, reikia sutikti, kad frazių iš šaltinių vertinimas atsietai nuo ist. situacijos, konteksto, aplinkybių, gali būti paviršutiniškas ir dėl to klaidingas.
Dėl Rygos tarybos laiško Gediminui patikimumo, tai derėtų įvertinti jo galimą kelią į archyvą ,kokiame archyve jis rastas, apskritai neatmestina, kad pats laiškas gali būti atsiradęs to meto Vilniaus vienuolijos iniciatyva, na, bent jau pranešant Rygai tai, kad Gediminas yra Vytenio brolis. Interesų čia pagal įvykius galėjo būti daug.
Kas dėl Vytauto pas kryžiuočius, tai 1390 metais jis jau galėjo dirbti diplomatinį darbą Jogailos naudai, netgi Vilniaus – dar likusių Kęstučio šalininkų jėgų- “padaužymas” gali būti Vytauto vykdytas su Jogaila sutarus. Akivaizdu, kad stipraus Vilniaus gyvavimas Jogailai jau buvo tapęs nepageidaujamu. Tai tiek būtų papildymo.
Tai, kad Vytautas su Jogaila bendrą darbą dirbo jau nuo Dovydiškių sutarties ir iki pat Lucko suvažiavimo, tik tada jų santykiai pablogėjo.
Taigi gal Smetonos Lietuvoje užvestą prolenkišką Vytauto aukštinimą derėtų atiduoti Lenkijai kartu su Jogaila, Pilsudskiu ir kitais panašiais. Žodžiu, viešai pastatyti į savo vietą Lietuvos istorijoje.
Puikus istorikės Ingos paaiškinimas padeda susivokti apie baltarusių baletą.
Lietuva turėtų pati galvoti kaip reikia įamžinti Vytauto, Kęstučio, Gedimino ir kitų karalių – kunigaikščių asmenybes. Tuo labiau, kad artėja Onos Vytautienės mirties jubiliejus. Kadangi patys nieko nedarome, tai baltarusiai rodo pavyzdį taip kaip ją supranta.
Nereikia sakyti, kad patys nieko nedarome – darome. Romanai rašomi, paminklai statomi – štai kad ir šiandien Kulnytė ėmė ir pastatė Vytautui paminklą Gedimino kalno papėdėje. Kažkas vis vyksta, nors ir ne kasdien. Bet kasdien ir negali būti, tiesa?
Taip taip ,,paminklai statomi” visiems didvyriams… Geriau būtų, jei paminklų statytojų karta tęstų didvyrių darbus.
Skaitau čia visų nuomones apie didžiavyrius, ir mintis kyla, kad pasilaikytumėte sau tas savo nuomones, jei didvyriai gyvi būtų.
Šaunuolė Kulnytė, ėmė ir pastatė Vytautui paminklą , šaunu,kad nesileido į visokias diskusijas. Daugiau tokių veiksmų
Tokios tautybės kaipo baltarusai nėra.
Prieš šimtą metų juos sugalvojo Leninas.
Baltarusijoje restauruotos pilys pats pigiausias kičas su parduotuvėj pirktis langais,durim ir sovietinėm plytom
Prieš pora metų, kai ten lankiausi, kelios jų buvo pardavinėjamos.
Apie baletą neturiu supratimo, bet jei tai tokio lygio kaip jų “istorikų” straipsniai, pilių restauracija, ar Lukašenkos ir padlaižių pasisakymai, tai bus pati pigiausia piguva.
Dar visai neseniai Lukašenka džiūgavo, kad Baltarusija pati jauniausia Europos šalis dar tik kurianti savo istoriją, ir tik pokšt, pasirodo jo proproprosenelis buvo Vytautas ir kalbėjo baltarusiškai.
B.Raila knygoje “kodėl antraip” apie “Gedimino sapnus”, idėjas kviesti į Lietuvą iš Vakarų kitataučius permanė buvus geriau jei būtų buvę siųsti lietuvių jaunikaičius mokytis: Jei bemedžiodamas Neries kalvose, kurią naktį būtų susapnavęs tokį fantastišką sapną, – Lietuvos valstybė šiandien būtų ne tik nenutrūkstamai laisva, bet ir šiandien tuose plotuose vešliai klestėtų kelios dešimtys milijonų žmonių, daugiausia lietuvių. Jos kalba, mokslas, menas, teisė, administracija, technika, architektūra, visas politinis, dvasinis, kultūrinis ir valstybinis prestižas būtų vyraujantis Rytų ir Pietryčių Europoje. Ir perspėja, kad vis: … tebevykdome seną Gedimino sapną; būti didžiais valdovais, ant žvirgždų sukurti mūsų dieviškos valios imperiją ir tada maudytis jos garso mariose! Ir juo labiau tos kvailybės darosi nebeišmatuojamos. Jos yra tikras mūsų pamišimas, ir tauta Tėvynėje vieną dieną skaudžiai apmokės laisvųjų lietuvių bankroto sąskaitas”. “Nusigręžkime nuo viso to, kol dar ne per vėlu.
Rusiją ir Lenkiją matau, kaip jovalinės prigimties šalis. Nuo Rusijos jau esame nusigręžę, nusigręžkime ir nuo Lenkijos, neįsileiskime gyventi ir josios jovaliniais rūpesčiais. Laikykimės jų atžvilgiu to, ką esame pasakę Vasario 16-osios akte, – kad nutraukiame visus buvusius valstybinius ryšius, pagaliau laikykimės savo šalies gyvenime Jono Basanavičiaus, Oskaro Milašiaus principų – nesidėti su Lenkija kaip Lietuvos pražūties lemtimi. Juolab, kad Gedimino sapnas jau yra išsipildęs – 1991 m. sausio 13-osios Vilniaus – Lietuvos garsas jau yra suskambėjęs ir girdimas iki šiol visame pasaulyje…
Jo labai nuskambėjo, tik, kad niekas net iš Lietuvos kaimynų nelabai žino – kas ta Lietuva ir kur ji yra?
To Vilniaus – Lietuvos garso skambėta ne tiems, kurie toliau savo nosies nemato…