A. Karalius. Ąžuolyno rododendrizacija: Kauno istorinį parką neatpažįstamai pertvarkys

Neregėto masto dendrocidas Kauno gatvėse galų gale aprimo tik įsikišus teismui. Tačiau savivaldybės projektų bylose tiksinti bomba slepia dar galingesnį užtaisą, šįkart nukreiptą prieš ikoninį Kauno Ąžuolyno parką.

Tikrasis bombos pavadinimas – „Ąžuolyno parke esančios infrastruktūros sutvarkymas (rekonstrukcija), pritaikant ją visuomenės poreikiams“ techninis projektas.

Ką pati visuomenė žino apie „jos poreikiams“ parengtą totalų Ąžuolyno parko pertvarkymo projektą? Lygiai nieko.

Ąžuolyno totalaus pertvarkymo projektas tūno tamsoje

Greičiausiai todėl, kad Kauno savivaldybė (projekto užsakovas), techninį projektą priskiria prie „nesudėtingų inžinerinių statinių“ ir užkonservavusi savo internetiniuose labirintuose eilinį kartą net neketina supažindinti miesto visuomenės, architektų ir dendrologų su sprendiniais, pakeisiančiais iš esmės visą parko struktūrą ir erdvinį pavidalą.

LDK laikus menančios ąžuolų sengirės relikviją ketinama pertvarkyti komunališkai primityviai ir negaištant laiko galvosūkiams bei diskusijoms, kaip ir Naujamiesčio (urbanistinis paminklas) gatves.

Barbarai prie Romos vartų! Jiems nėra nieko švento ir amžino, išskyrus nuolatinį monetarinį niežulį delnuose.

Ąžuolyną, kuris šioje vietoje kelis tūkstančius metų žaliavo visuotinėje pagarboje ir buvo gaubiamas šventos tradicijos, kuris atsilaikė prieš daugybę karų ir godžių okupantų alinusių Kauną, jie ketina išrekonstruoti skersai ir išilgai, nes kažkodėl šimtamečiai susiraukšlėję ąžuolai, ėmė nebetikti prie „atsigavusio“ Kauno veido.

Ko gero ta Kauno dalis, kuri save vadina galva, įtikėjusi, jog gali sau viena sugalvoti ir nuspręsti, ko Kaunui šiandien reikia, kokiais mastais ir kieno sąskaita.

Taip pat – kuri „atgyvena“ turi būti paaukota Kauno progreso vardan „atsigavimo dujų“ kameroje.

Plokščias infrastruktūrinis mentalitetas

Taigi, paimkime į rankas paprastumu kvepiantį Kauno Ąžuolyno rekonstrukcijos projektą. Jį parengė… atspėjote: savivaldybės įmonė „Kauno planas“ (direktorius Raimondas Labutis), kuriai iki gyvos galvos suteikta licenzija (su indulgencija) būti paslaugiausiai ir geriausiai tenkinančiai Kauno mylmero investicines fantazijas. Todėl „Kauno planas“ vienintelis kuria Kauno ateitį „atsigavimo periodu“. Be jokios konkurencijos ir kitų laisvojo pasaulio prietarų.

Prie Ąžuolyno rekonstrukcijos projekto triūsė gausus būrys atestuotų specialistų: A.Nosenko (projekto vadovas), A.Mituzas ir I.Bieliūnaitė (kraštovaizdžio architektai), V.Sipavičius ir V.Skardžiukas (architektai) ir N.Steponaitytė (paveldo specialistė).

Pirmiausiai stebina tai, kad projektuotojai pasirūpino tik inžineriniais geodeziniais ir geologiniais tyrinėjimais. Unikalaus parko radikalios operacijos išvakarėse negaišta laiko dėl dendrologinių, architektūrinių-urbanistinių bei vizualinių tyrimų, kas yra neišvengiama tokios svarbos objektui.

Nepasivarginta atlikti netgi gyventojų bei architektų ir dendrologų apklausų.
Apskritai projekte nėra jokios 3D informacijos ir erdvinio modeliavimo, jokių erdvinių kompozicijų ar vizualinių ryšių su konstravimo. Taip pat nėra ir jokio vizualinių ryšių konstrukto iš urbanistinės miesto aplinkos į Ąžuolyną.

Nėra netgi elementaraus maketo, kuris adekvačiai atvaizduotų erdvinį pertvarkos pavidalą su kontekstu.

Stebina, kad pasitenkinama vien plokščiais brėžiniais, kas šiuo atveju paraidžiui atliepia nebent “infrastruktūros rekonstrukcijos” raidę, bet sudėtingo reljefo vertingo landšaftinio objekto projektavimą – niekaip!

Galiausiai absurdiškai ir neprofesionaliai atrodo jau vien pats Ąžuolyno projektavimas išimtinai viršutinėje terasoje, išmetant už „projekto ribų“ įspūdingus šlaitus į Radvilėnų ir Tunelio gatvių pusę bei visą Dainų slėnį kupiną šimtamečių ąžuolų. Akivaizdu, kad likimo valiai palikti Ąžuolyno pakraščiai byloja apie projekto autorių ribotumą ir neslepiamą orientaciją į komerciškai patraukliausią parko dalį.

Galų gale neatvaizduota ir nekonstruojami jokie funkciniai ryšiai su teritorija už „projekto ribų“, kas iš esmės pasmerkia projektą trečiai nesėkmei.

Nepaaiškinama erdvinė deformacija

Žinoma, didžiausia staigmena rekonstruktorių yra suplanuota erdvinei Ąžuolyno sandarai.

Archaišką, ūksmingą, žaliaisiais tuneliais ir jaukiomis pievelėmis žavintį parką ketinama transformuoti į 78 ha pievoje įstrigusių ąžuolų salelių rinkinį, kertamą plačių, pompastiškų pedestralių.

Autorių valia banaliai tuščias įstrižasis Ąžuolyno „prospektas“ bus beveik 30 metrų pločio ir daugiau nei 1 kilometro ilgio!

Jo viduryje – beviltiškai nenatūrali „Stumbro“ (skulptorė D.Matulaitė) pieva, išpūsta iki beprasmių parametrų (200 x 100 m). Tokios pačios erdvinės deformacijos numatytos ir virš Tunelio gatvės iškilusiems dramatiškiems Ąžuolyno iškyšuliams – visi jie pliki ir, atseit, saulėti. Arba vėjuoti. Arba tiesiog nykūs ir noneiminiai…

Sunku suvokti, kokia amnezija užklupo tokioje vertybėje triūsiančius projektuotojus. Panašu, kad jie pametė erdvinę orientaciją ir nesuvokia konteksto adekvačiai.

Užuot jautriai ir atidžiai apžaidę stiprius ir gyvybingus ąžuolus, suorganizavę individualias, jaukias, skirtingo mastelio, su landšaftu sukibusias erdves – jie švaistosi laptopais it karklyne, kur nėra jokios praeities ir ateities, tik dabartis.

Maža to, esmingai keisdami Ąžuolyno erdvinį pavidalą jie net nesivargina pasitikrinti savo dendrocidinio priepuolio padarinių erdviniame modelyje. Esu tikras – jis būtų šiurpus. Ypač – papuošus maketą kertamų ąžuolų sąrašu.

Tačiau veltui jo ieškotume projekte – nėra jokios konkrečios informacijos, kiek brandžių ąžuolų ketinama naikinti. Ši „smulkmena“ paslėpta po ciniškai diplomatišku aiškinraščio sakiniu: „Morfologinių kompleksų eksponavimo pagerinimui atliekami ugdomieji ir kraštovaizdžio kirtimai“…

Apskritai, techniniame projekte medžiai pažymėti labai netechniškai. Nėra suspecifikuoti netgi brandūs ąžuolai, ką jau kalbėti apie eilinius medžius. Visi medžiai atvaizduoti labai sąlyginai (ne pagal toponuotraukos ženklus), išskiriant vos keliolika vertingiausių.

Taigi, tikrasis Ąžuolyno „kraštovaizdinių kirtimų“ mastas techniniame projekte iš esmės yra nutylėtas.

Vardan ko ąžuolynui rengiama lyties keitimo operacija?

Tai ko gi šiuo rekonstrukcijos projektu siekiama? Vardan ko trikdomas istorinio Ąžuolyno status quo? Negaištant laiko infrastruktūrinio pagerinimo reikalams, kas, žinoma, yra svarbu, bet tolima nuo esmės, akivaizdu, kad senąjį Ąžuolyną nutarta papuošti.

Todėl projekto autorių valia Ąžuolyne apgyvendinamos niekada čia nematytos gausios dekoratyvinių krūmų „tautinės mažumos“. Pirmiausiai – miesčioniškų dvarnamių numylėtiniai rododendrai. Ąžuolyne jie įsikurs didelėmis grupėmis (vietomis 30 – 50 krūmų), o visa invazinė populiacija sieks net 398 vnt. ir, tikėtina, po oeracijos gausa pasivys senbuvius ąžuolus.

Rododendrams kompaniją sudarys ir planinė žemaūgių lanksvų intervencija. Meiliai kaimo turizmo sodybose žydinčius krūmus atstovaus 250 vnt. rinktinė. Be to, senobiškai rūstų Ąžuolyno peizažą papuoš popsinių „žydinčių pievų“ mišinukai (4.500 m2).

Kuo šia dendrologine lyties keitimo operacija siekiama – spėlioti nesiimu. Man aišku viena – tai neturi absoliučiai nieko bendro su vietos identitetu ir aura, su ąžuolų sengire, su unikaliu Kauno „žaliuoju senamiesčiu“. Su gyvosios gamtos interesais – taip pat.

Nesunku prognozuoti, kad šitaip išromytas Ąžuolynas, praradęs beveik pusę savo žaliosios masės, nebesugebės apsaugoti savo teritorijos nei nuo automobilių triukšmo, nei nuo taršos.

Susisiekiančios žaliosios lajos, šiandien knibždančios gyvybe, lagerizuotos mažomis grupėmis gausiai ir įvairiai faunai bus nebesaugios ir nebepatrauklios. Atviros erdvės, suprantama, iš esmės pakeis ir turtingos Ąžuolyno floros būseną.

Anot Lietuvos arboristų lyderio Algio Davenio, šimtamečio ąžuolo visomis prasmėmis negali atstoti netgi tūkstantis jaunų ąžuoliukų, tad patyręs „medžių daktaras“ prognozuoja Kauno Ąžuolynui gilią ekologinę duobę, jeigu toks projektas būtų įgyvendintas.

Intesyvumas didinamas, natūralumas mažinamas

Teisybės dėlei reikėtų pastebėti ir teigiamus projekto sprendinius, kurių esama. Tačiau, kai istorinio parko esmė taip chunveibiniškai niokojama, džiaugtis įrengsimu takų ir pavienių ąžuolų apšvietimu, ranka kyla labai nenoriai…

Neabejotinai gera žinia – parke ketinama atskirti ratuotus ir pėsčiuosius lankytojus. Dvirtakiai bus įrengiami toliau nuo vaikų žaidimo aikštelių. Greta dviratininkų savo spalvotą trasą turės ir riedutininkai.

Ąžuolyne rasis daugiau vaikų žaidimo aikštelių ir treniruoklių. Daugiau įrengtų takų bei pažintinių stendų. Deja, natūralaus, nesukultūrinto ąžuolyno neliks. Projekto autoriai neįžvelgia „tuščio miško“ vertės ir visą parko teritoriją intensyviai prifarširuoja visokio civilizuoto gėrio.

Stebint, kaip civilizuotos šalys tokio intensyvaus „gamtos užkariavimo“ miestuose jau senokai yra atsisakę, nutylėti apie projekto retrogradiškumą būtų nedovanotina.

Taigi, parke pribarstoma daugybė mažosios architektūros objektų, pavėsinių (11) ir paviljonų su inžineriniais tinklais (2). Žadama, kad jų architektūra nebus individuali, o nupirkta iš italų firmos, dirbančios istorizmo stiliumi (stebitės…?)

Dar parke ketinama pastatyti porą tiltelių per griovas (ar neužtektų vieno, bet gero…?) ir medžių lajų apžvalgos aikšteles-pakylas (aplenksim Anykščius…?).

Be to Ąžuolyne numatyti du viešieji tualetai. Vienas jų – prie pat S.Dariaus ir S.Girėno paminklo (be skrupulų…). Kitas – kartu su kavine ir edukacine-informacine patalpa, netoli Zoologijos sodo. Kodėl tokio statinio negalima statyti ant parko ribos – lieka neaišku.

Dar parką ketinama apgaubti ilgu linijiniu parkingu iš Vydūno ir Radvilėnų gatvių pusės (312 vietų). Mintis gera, bet kieno sąskaita erdvė bus atkovojama iš gamtos, neaišku. Vydūno alėjos kaštonams ramybė, ko gero, baigėsi…

Projektas kaip nuosprendis Ąžuolynui

Žinoma, tokiame įtemptame kontekste kalbėti apie tokias „smulkmenas“ kaip 1000 kvadratų viduryje Ąžuolyno užėmusio lengvaatlečių metikų sektoriaus iškėlimą į mažiau socialiai vertingą vietą (Nemuno salą, tarkim), nebėra ir reikalo. Panašu, kad projekto autoriams nelabai rūpi istorinio parko sąvastis, visuma ir funkcinė bei erdvinė darna.

Belieka konstatuoti, kad neregėto įžūlumo, cinizmo ir neprofesionalumo „projektu“ iš esmės bandoma atimti iš kauniečių vieną brangiausių turtų – istorinį ąžuolų parką.

Šiuo atveju netgi pats faktas, kad tokie kėslai rezgami už kauniečių nugarų ne kokio svetimšalio caro, o nuosavos savivaldos,- sunkiai telpa XXI-o amžiaus Europos miesto sampratoje…

Techninio projekto „Ąžuolyno parke esančios infrastruktūros sutvarkymas (rekonstrukcija), pritaikant ją visuomenės poreikiams“ ištraukos („Kauno planas“):