G. Navaitis. Kelias į karalystę

Valstybės diena primena – ant mūsų karaliaus Mindaugo galvos buvo uždėta karūna.

Mindaugo dėka Lietuva įėjo į Vakarų krikščioniškos kultūros erdvę, kas gerai dera su dabartiniais valstybiniais tikslais. Mindaugas tapo istoriniu lietuvių herojumi įkūrusių valstybę. Jo vardu vadiname gatvės ir aikštės, jam statome paminklus. Bet gal net daugiau nei istorijos studijos karaliaus Mindaugo vaizdinį ugdė Justino Marcinkevičiaus dramą kurioje nors ir minėti istoriniai vardai vis dėlto, kaip pripažino ir pats autorius, siekta nepavaizduoti XIII a. Lietuvą, o visai kitų tikslų.

Kam reikėjo šios įžangos? Tik tam, kad dar kartą priminti galima aptarti tiek istorinį, įmanomai objektyvų požiūrį į karalių Mindaugą, tiek dabartinį jo vaizdinį. Postūmis šiam aptarimui – autoriaus dalyvavimas politinės psichologijos žaidime (kurį organizatoriai pavadino – politikų mokymais), kuriame buvo konstruojamos ir sprendžiamos įvairios pramanytos politinės situacijos. Viena iš jų paieška atsakymo į klausimą: „Kaip keistųsi Lietuvos politiką jei šiuo metu ją valdytų karalius Mindaugas? Kokias asmenines savybes iš karaliaus turėtų perimti dabartiniai politikai?“ Šiam žaidimui karalius Mindaugas pasirinktas neatsitiktinai. Pirmiausia tinkama proga. Antra – herojaus vaizdinys nesukuria prieštaravimo, dėl jo ginčai nekyla. Lengva teigti, kad šiandieną mums kaip tik herojų ir trūksta.

Žaidimas buvo tarsi paprastas. (Skaitytojas gali ir pats mintyse ar su draugais, kas būtų dar įdomiau, jį pažaisti). Viena komanda remdamasi kokiu nors istoriniu ar literatūriniu šaltiniu, ar nuoseklia išvada iš jų pasiūlo teiginį apie karalių Mindaugą, o kita pabando jį paneigti. Galiausiai lieka kelios neatmestos nuomonės.

Pavyzdžiui, teiginys „rūpinosi ilgaliakiais tautos interresais– įkūrė valstybė“ ir jį neigiantis tvirtinimas „nesirūpino tautos interesais, neparėmė Didžiojo prūsų sukilimo“ arba teiginys „pasiekė tarptautinį Lietuvos pripažinimą“ ir jį neigiantis teiginys „kaina už tokį pripažinimą buvo pernelyg aukšta, užrašė Livonijos ordinui dalį Žemaitijos, Nadruvą, pusę Dainavos (Jotvos).“

Bedėliojant tikėtinas ir pramanytas savybes bei poelgius, kurie neigė vienas kitą vis tiksliau formuluotas teiginys – nelaikė nei savęs, nei krašto menkesniu už kitus. Psichologiniais terminais sakant neturėjo menkavertiškumo komplekso, kurio svarbiausias ypatumas – baimė, nuostata, kad nepavyks pasiekti ko norima. Toks kompleksas atitinkamai keičia ir veikimą. Netikintis savimi gali pabandyti, bet jei nepasiseks bandymo nekartos. Pasitikintis jeigu suklys ar susidurs su sunkiai išsprendžiama problema, tai iš to pasimokys ir bandys veikti kitaip. Mindaugas tą ir darė. Atsidūręs iš pirmo žvilgsnio beviltiškoje padėtyje, puolamas ir priešų, ir buvusių draugų jis rasdavo naujus sprendimus ir tapdavo dar stipresnės valstybės valdovu.

Galima į tokį požiūrį vertinti kaip nereikšmingą vieno iš daugelio mokymų, kuriuose panaudojami žaidimai fragmentą. Galima jam prikišti nepagrįstą bandymą šių dienų psichologines sampratas perkelti į gilią senovę. Bet vis dėlto verta Valstybės dieną pasvarstyti ar ne dėl šios savybės Mindaugas, o ne kitas to meto Lietuvos kunigaikštis rado kelią į karalystę, ar ne šios savybės nuolat pritrūksta dabarties politikams.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras