A. Judžentis. Dėl vienos mūsų rašybos tradicijos

Pastaruoju metu spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose mūsų senoji raštija pasitelkiama kaip argumentas sprendžiant dabartinius asmenvardžių rašybos klausimus. Kalbama net apie tam tikrą raidžių {q}, {x} ir ypač {w} vartojimo senuosiuose raštuose tradiciją:

„šios lotyniškosios abėcėlės raidės [q, w, x] buvo Lietuvos kultūroje vartojamos ne vien nuo lotyniškosios administracinės, teisinės ir kanceliarinės kalbos pradžios, bet taip pat ir nuo raštijos lietuvių kalba ištakų – pavyzdžiui […] raidė W buvo vartota ir Martyno Mažvydo, ir Mikalojaus Daukšos, ir Kristijono Donelaičio kūriniuose bei raštuose.“[1]

„Bent viena iš šių raidžių [w] puikuojasi tiek ant pirmosios lietuviškos apskritai knygos, tiek ant pirmosios lietuviškos LDK knygos viršelių. Ši Mažvydo (1547 m.) ir M. Daukšos (1595 m.) tradicija tęsėsi dar tris šimtus metų. Ignoruoti šią tradiciją (kalbos senamiestį) reiškia užmiršti lietuvių raštijos istoriją.“[2]

Ar iš tiesų tokios tradicijos būta? Kaip mūsų senojoje raštijoje vartotos minimos raidės? Šiame rašinyje ieškoma atsakymo į šiuos klausimus. Apsiribojama raide {w}, nes jos vartojimas yra įdomiausias, o kai kuriais atvejais (Martyno Mažvydo katekizme) – ir sudėtingiausias.

Tai, kad viena ar kita raidė buvo vartojama jau pirmuosiuose lietuviškuose raštuose, dar nedaug ką reiškia. Reikia žiūrėti, kaip ji buvo vartojama, kokia buvo jos vertė kurio nors rašto paminklo rašybos sistemoje. Mat raidynas sudaro uždarą sistemą, kurią galima palyginti su kortų kalade arba šachmatų žaidimu. Kiekvienos raidės vertę lemia tai, kiek ir kokių kitų raidžių vartojama tame pačiame tekste. Juk galime numanyti, kad galimai vienokia tos pačios raidės vertė bus, tarkim, raidyne, kurį sudaro 16 raidžių, ir kitokia ‒ raidyne, sudarytame iš 32 raidžių. Be to, labai svarbu, kokius garsus ta raidė žymi. Raidė {w} mūsų raidyno istorijoje neatsiejamai susijusi su raide {v}.

Raidės {w} Martyno Mažvydo raidyne nėra [3], tačiau ji gausiai vartojamos jo tekstuose. Ja žymėtas garsas [v], pvz.: Diewa 1,10; tewai 8,10; wenu 9,25; wieſchpatie 400,12; Ne weſk 52,19; Tediekawo 535,16. Tačiau turbūt veikiamas lotyniškų raštų tradicijos Mažvydas raidės {w} vengė eiliuoto teksto eilutės pradžioje ‒ ten vietoj jos paprastai rašydavo raidę {v}, pvz.: Viſas welnuwas deiwes apleiſkiet 9,20; Viſur ir gan neteiſibiu 53,11. Iš pacituotų pavyzdžių galima pastebėti, kad raidė {v} juose žymi garsą [v] tik tada, kai eina prieš balsį. Kai ši raidė žodžio pradžioje eidavo prieš priebalsį, tuomet ji (kaip ir lotynų kalboje) žymėdavo garsą [u], pvz.: vgnis 350,11; Vredas 37,11; vß 77,4; vbagams 460,16; vſchauginti 123,18; vſchdes 540,15. Taigi, garsas [v] Mažvydo žymėtas dviem raidėmis – {w} ir {v}. Tokios rašybos sistemos Mažvydas laikėsi tik katekizme (ji būdinga ir vėliau jo giesmyne iš katekizmo perspausdintoms giesmėms).

Šitokios gana sudėtingos (ir nevisai nuoseklios) garso [v] žymėjimo tvarkos atsisakė jau Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas. Pavyzdžiui, veikale Evangelijos ir epistolos jis atsisakė žodžio pradžios garsą [v] žymėti raide {v}. Tam reikalui jis apibendrino raidę {w} (raide {v} jo žymėtas tik žodžio pradžios garsas [u]). Tokiu būdu jis nutraukė lotynišką tradiciją ta pačia raide žymėti du (kad ir artimus) garsus ‒ [u] ir [v], o jų tarimą skirti pagal vietą žodyje.

Pirmosios rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos autorius Kristupas Sapūnas apie 1643 m. lotynų kalba parašytoje gramatikoje Compendium Grammaticae Lithvanicae (išleista ji buvo tik po 30 metų Teofilio Šulco, todėl kultūros istorijoje vadinama Sapūno ‒ Šulco gramatika [4]) rašė: „Priebalsės b, k, m, n, p, r, w skamba taip pat ir yra tokios pat kaip vokiečių ir lotynų kalbose“ (p. 75). Kadangi raidės w lotynų abėcėlėje nėra, tai ji yra paimta iš vokiečių ir atitinka garsą v. Šio garso raide u Sapūnas taip pat nežymėjo: „viena [u], paprastai visuose skiemenyse ištariama, niekada neišvirsta į v, bet visuomet išlaiko balsio ypatybes“ (p. 83). Garso v jis taip pat nežymėjo raide v. Taigi, jis rašė: waikas 19, wakar 65, wertas 76, Werkiu 77, Wogiau 46.

Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos (1653) [5] autorius Danielius Kleinas įtvirtino garso [v] žymėjimą raide {w}. Raidės {v} jam žymėti jis nevartojo: „U, u lietuviai turi tik vieną, nepripažįsta fau, kaip lotynai, bet jos vietoje, kai reikia, vartoja w, pvz.: Adwentas, Ewangelia, wiras, Dowidas“ (p. 424) Taigi, Kleino laikais ir vėliau Mažosios Lietuvos raštuose garsas [v] žymimas tik raide {w}, o raidės {v} visai atsisakyta. Šios tradicijos laikytasi iki pat XX a.

Didžiosios Lietuvos autorius daugiausiai veikė lotynų ir lenkų rašybos tradicijos. Mikalojaus Daukšos katekizme ir postilėje garsas [v] nuosekliai žymėtas lenkiška raide {w} (wienok DK 5,18[6]; giwata DP 14, 47), o raide {v} – pagal lotyniškų raštų tradiciją – tik garsas [u] (tik retkarčiais, paprastai einantis žodžio pradžioje, užrašytas gotikiniu šriftu: vrêdas DP 27,10, vǯkietéiimas DK 107,13; vǯ DK 14,3; arba einantis ne žodžio pradžioje, užrašytas didžiosiomis antikvos raidėmis: WILNIVI DK 109,10, PRIWALVS DK 1,6‒7, PAGRAVDINIMAS 15,1). Paprastai garsas [u] jo žymėtas raide {u}, gryna arba su įvairiais diakritiniais ženklais…

Kaip ir Daukša, Konstantinas Sirvydas Punktuose sakymų ir žodynuose raidę {v} žodžio pradžioje vartojo garsui [u] žymėti (vnt PS I 1,5; vnkßtas D¹ 28), o raide {w} nuosekliai žymėjo garsą [v] (wagis PS I 28,2, waykas D¹ 28).

Pirmoji išlikusi gramatika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – anoniminė 1737 m. Lietuvos kalbų visuma (Universitas lingvarum Litvaniæ). Jos faksimilinį leidimą [7] parengęs ir įvadą parašęs Kazys Eigminas pastebi: „Priebalsiui v žymėti Universite vartojama w (Wôweris 2, Zuwìs 12, Swirtis 12)“ (p. 40). Universito raidyne visai nėra raidės {v}…

Taigi, Didžiojoje Lietuvoje nuo raštijos pradžios iki pat XIX a. pabaigos garsas [v] žymėtas tik raide {w}. Raide {v} iš pradžių tam tikrais atvejais žymėtas garsas [u], o vėliau jos visai atsisakyta.

Garsą [v] nuosekliai žymėti raide {v} savo darbuose (ir lietuvių kalbos gramatikoje) vėl ėmė žymusis vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris (Schleicher). 1854 m. veikale Lituanica I [8] jis rašė: „Nuo lenkų ir ligšiolinės lietuvių rašybos nukrypstu pagal kitų kalbų (pvz., čekų) pavyzdį rašydamas viengubą v vietoje dvigubos w.“ (p. 374).

Vėliau Šleicherio rašybos buvo kurį laiką atsisakyta, tačiau ji nebuvo pamiršta. Frydrichas Kuršaitis „Schleicherio v atmeta, nes jo įvedimas į lietuvių raštus „nukrypsta nuo įprastinio lietuvių rašymo“ [9], o štai Georgas H. F. Neselmanas (Nesselmann) „Donelaičio raštų leidime pasisako atmetąs Šleicherio įvestąjį v ir vėl „grąžina senajam w savo teisę“, nes „lietuviai, pradėję rašyti, priėmė lenkiškąsias raidžių reikšmes, o lenkų kalba nepažįsta v, bet tik w“ [10]. Raidę {v} į lietuvių raidyną sugrąžino Kazimieras Jaunius: „Pritardamas Juškos dainų rinkiny vartojamam v, jis pažymi, kad Kuršaičio vartojamasis dvigubinis w, pas mus per lenkus atvykęs iš vokiečių, mums esąs visai nereikalingas. Visai pakanką lotyniškojo v, kurį dėl to ir įsivedęs Šleicheris. Be kitko, v, bet ne w reikią vartoti dėl to, kad mūsų „v“ labai dažnai kyląs ne iš dviejų „u“, bet iš vieno; esą, šalia gau-ti, kurio liemuo yra gau-, turime gav-au, gav-ai, kur iš u prieš balsius atsirado v“ [11]. Raidę {v} nuo ketvirto numerio nuosekliai vartoti ėmė Aušra (1883 m.), o jos vartoseną įtvirtino Varpas (1889‒1905). Dvigubos {w} Varpas nebevartojo. Nebėra jos ir Jono Jablonskio 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatikoje: garsas [v] joje (ir iki mūsųs dienų) nuosekliai žymimas raide {v}.

Taip raidė {w} buvo vartojama mūsų senuosiuose raštuose nuo Martyno Mažvydo iki pat XX a. Ja žymėtas garsas [v]. Tačiau kitos raidės šiam garsui žymėti paprasčiausiai nebuvo (Mažvydo raštai iš dalies sudaro išimtį.) Nei Mikalojus Daukša, nei Kristijonas Donelaitis, nei kuris kitas XVI‒XVIII a. rašytojas pasirinkimo neturėjo: raidė {v} lietuviškuose raštuose nebuvo vartojama.

Šiuo atžvilgiu mūsų dabartinis raidynas yra priešingas senosios lietuvių kalbos raidynui: dabar mes, atvirkščiai, garsą [v] savos kilmės žodžiuose žymime tik raide {v}, o raidės {w} visai nevartojame. Todėl lyginti dabartinę lietuvių kalbos rašybą su senąja arba remtis senųjų lietuviškų raštų rašyba kaip argumentu sprendžiant dabartinės rašybos klausimus nederėtų.

Raidės {w} vartojimo tradicijos tikrai būta, tačiau ši raidė garsui [v] žymėti vartota vietoj dabartinės raidės {v}, o ne kartu su ja (tam tikrą išimtį sudaro Mažvydo katekizmas). Svetimos kilmės žodžiai neskirti nuo savųjų. Šia tradicija remtis ‒ reiškia grįžti į ikišleicherinės lietuviškų raštų rašybos (iki XIX a. vidurio) laikus…

Daugiau pasiskaityti lietuviško raidyno raidos klausimu siūlyčiau Petro Joniko studijoje Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis (Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972) ir Jono Palionio knygoje Lietuvių literatūrinė kalba XVI‒XVII a. (Vilnius: Mintis, 1967).

_______________________

[1] Kreipėsi į Seimą ir D. Grybauskaitę: laikas baigti 25 metus trunkantį tyčiojimąsi iš Lietuvos piliečių. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74042778.

[2] T. Kačerauskas. Mus suvarė į kalbos getą. http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=74037032 ¾.

[3] Martynas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 13 (59).

[4] Sapūno ir Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.

[5] Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, atsak. red. J. Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.

[6] Pavyzdžiai nurodomi pagal Lietuvių kalbos institute rengiamą Senųjų raštų duomenų bazę (www.lki.lt/seniejirastai/). Veikalų santrumpos taip pat iš ten.

[7] Universitas Lingvarum Livaniae, Vilnius: Mokslas, 1981.

[8] Sitzungsberichte der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften. Philosophisch-historische Classe 11, p. 76‒156, 1854. Cituojama pagal leidinį: Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas. II tomas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

[9] Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis, Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972, p. 187.

[10] Ten pat, p. 190.

[11] Ten pat, p. 205.