– Visi žinome, kad yra daug visokiausių vedybinių spėjimų. Ar etnologai šią temą yra gerai išnagrinėję?
– Taip, su vedybiniais spėjimais susijusios dauguma žemdirbiškų kalendorinių švenčių. Dažniausiai būsimą jaunikį mėgindavo atspėti merginos, o vaikinai apie būsimą nuotaką spėdavo palyginti retai. Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje spėjimai būdavo atliekami per šv. Andriejų, Kalėdas, Naujuosius metus, Jonines, rečiau – per kitas kalendorines šventes, darbų pabaigtuvių ar vestuvių metu.
Lietuvoje specialiai vedybiniams spėjimams skirtų etnologinių tyrimų nedaug. Iš jų išskirčiau Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės advento – Kalėdų tikėjimų tyrimus. Pasak jos, didžioji dalis advento – Kalėdų laikotarpio vedybinių tikėjimų numato dvi ateities numatymo galimybes: vieni tikėjimai susiję su santuokos fakto arba laiko numatymu, o kiti numato galimybę išvysti būsimą sutuoktinį sapne, veidrodyje, realybėje arba bent jau sužinoti jo vardą.
Tyrinėtoją domino antroji tikėjimų grupė. Remdamasi individualiosios psichologijos pradininku Alfredu Adleriu, ji mano, kad sapnai atlieka postūmio kokiai nors problemai spręsti funkciją. Remdamasi šia teorine prieiga autorė sureikšmina asmeninius lauko tyrimus, leidžiančius suprasti konkretaus vedybinio spėjimo atlikimo ir interpretavimo savitumus.
Aš, nagrinėdamas XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės, vėliau ir šių dienų kaimo ir miesto jaunimo kasdienio gyvenimo ypatumus ir vykdydamas arealinius papročių tyrimus, taip pat nagrinėjau vedybinius spėjimus – lauko tyrimų metu prašydavau pateikėjų papasakoti apie savo patirtį.
1988–2013 m. atlikdamas lauko tyrimus Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, surinkau nemažai medžiagos, iš kurios galiu spręsti, kad merginos tikslas atspėti vedybinę ateitį pasiekiamas tik nedaugeliu atvejų.
Dažniausiai išsipildydavo šv. Andriejaus, rečiau – Kūčių nakties sapnai.
– Apie šv. Andriejaus galias šioje srityje daug kalbama…
Jonas Lasickis (Johan Lasicii) 1550 m. parašytoje knygoje lietuvių senuosius dievus sugretino su krikščionių šventaisiais, kuriuos krikščionys taip pat „nepelnytai“ garbina. Paminima, kad merginos šaukiasi Andriejaus, jo šventės išvakarėse pasninkaudamos.
Apie šio šventojo pagalbą žmonės pasakoja ir šiomis dienomis. Pateiksiu duomenų iš 2001 metais Dzūkijos nacionaliniame parke atliktų tyrimų. 1916 m. gimusios pateikėjos teigimu, jos sesuo prieš šv. Andriejų visą dieną pasninkavo. Vakarop pasiėmusi saują kanapių, surišo jas į ryšuliuką. Paskui paėmė trejas vyriškas kelnes. Jas kartu su kanapėmis pasidėjo po pagalve. Apie vidurnaktį kanapes supylė į šulinį. Naktį mergina susapnavo vyrą. Iš pradžių nelabai apsidžiaugė, nes jis buvęs su didele nosimi. Tačiau po trijų mėnesių su tokiu vaikinu susipažino ir greitai ištekėjo.
1934 m. šiose vietovėse gimusios moteriškės teigimu, kanapes sėjo apie šulinį. Vidurnaktį, aplink jį eidama tris kartus, kalbėjo maldelę „Šventas Andriejau, kanapes sėju, duok sužinot, su kuo reikės vinčavot“ (vinčavot– susituokti). Tuo metu ji draugavo su jo broliu. Vis dėl to ištekėjo už susapnuoto vaikino.
Atkreipia dėmesį senesnių šv. Andriejaus papročių analizė. Pasak XIX a. duomenis apibūdinusios A. Vyšniauskaitės, būtina sąlyga kanapes sėti išsirengus nuogai. Pastaroji sąlyga mūsų klimatinėmis sąlygomis vertė rizikuoti sveikata ir net gyvybe. Nekelia abejonių, kad mergina, pasiryžusi atlikti tokius veiksmus, jų rezultatu turėjo tikėti.
Remiantis šioje vietovėje atliktais tyrimais, galima teigti, kad ateities spėjimo sėkmė priklauso nuo atliekamų veiksmų sudėtingumo.
Kita vertus, kanapių sėjimas apie šulinį, pasninkavimas, vyriško drabužio kišimas po pagalve siekiant pamatyti išrinktąjį ir sakoma maldelė žinoma gana plačiame areale. Ekspedicijų metu tokius spėjimus užrašiau ir Baltarusijoje, ir Lenkijoje. Panašūs spėjimai žinomi ir Vokietijoje, kanapių sėjimas per įvairias šventes – net Anglijoje.
– O ką pasakoja jaunesni žmonės?
– Jaunesnių šiose vietovėse klausinėtų žmonių teigimu, dažniau spėdavo per Kūčias. Traukdavo popierėlius su vaikinų vardais, skaičiuodavo tvoros statinius (jei porinis skaičius – tais metais ištekės), klausė, iš kur šunys loja (iš ten jaunikis) ir pan.
Paplito ir Naujųjų metų, Joninių spėjimai. Spėjo ir per šv. Andriejų, tačiau po pagalve jau dėdavo tik popierėlius su vaikinų vardais, kad ryte vieną iš jų ištrauktų. Jaunesnės respondentės pateikdavo ir po kelis spėjimus, tačiau jau atvejų apie sėkmingai išsipildžiusį spėjimą jos neminėjo.
– Kokių spėjimų užrašyta daugiausia?
Daugiausia Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse užrašyta Kūčių spėjimų. Jais taip pat buvo tikima.
Pavyzdžiui, Gervėčių apylinkėse Kūčių sapną „iššaukusi“ mergina artimiausią šventadienį nuėjo į šokius ir priėjusi pradėjo apžiūrinėti susapnuotą vaikiną. Atkreipęs į merginą dėmesį, šis ją pakvietė šokti, po kiek laiko ir pasipiršo.
Seniausieji mums žinomi užrašyti vedybiniai spėjimai labai įvairūsir nesudėtingi. L. A. Jucevičius 1842 m. publikuotame leidinyje pateikia septynis naujametinius spėjimus. Norėdamos sužinoti, ar greitai ištekės, merginos skaičiavo baslius tvoroje (jei porinis, ištekės), naktį tvarte sugriebdavo gyvulį (jei sučiupdavo jautį ar aviną, ištekės), su draugėmis daržinėje gaudė žvirblius (pirmoji sugavusi ištekės), prie slenksčio sudėdavo bandutes (kurios šuo pagriebs pirmiau– ta pirmoji ir ištekės), klausė šunų lojimo (iš ten bus jaunikis).
Vėlesniais laikais daugelis šių spėjimų buvo atliekami per Kūčias. 1941 metais publikuoti Vakarų Lietuvos vedybiniai spėjimai apima net 125 kalėdinių ir 29 naujametinių spėjimų. Tais spėjimais, pasak autoriaus Mickevičiaus, dar duomenų rinkimo metu buvo „šiek tiek“ tikima.
Greta labai paprastų spėjimų apie būsimo vyro (rečiau žmonos) gyvenimo vietą, būdo bruožus, turtą, vedybų laiką ir eiliškumą pateikiama ir sudėtingų, kuriuos būtina atlikti apsinuoginus, ekstremaliomis sąlygomis, rizikuojant būti nužudytai (pavyzdžiui, vyro iš veidrodžio) ar išsiburti mirtį.
Kita vertus, dažnai spėjama, kuri iš merginų ištekės pirma. Kūčias sutikdavo šeimoje, o esant kelioms netekėjusioms seserims net ir nekildavo klausimas, kuri ištekės pirma. Tekėdavo vyriausia netekėjusi mergina. Todėl tikėtina, kad daugelis šių spėjimų buvo tik pramoginio charakterio.
Joninių spėjimai buvo dar paprastesni, paprastai susiję su vainiko pynimu ir jo metimu į medį, dėjimu po pagalve, plukdymu vandenyje. Merginos ateitį galėdavo pamatyti ir veidrodyje.
Panašūs spėjimai buvo atliekami per Užgavėnes ir Pusiaugavėnį. Kai kurie spėjimai apimdavo kelias šventes. Pavyzdžiui, tikėta, kad jeigu per Užgavėnes pamerkta vyšnių šakelė iki Velykų sužydės, mergina ar vaikinas sukurs šeimą, o jei sukrauti žiedai per Velykas nubyrės – jaunuolis mirs.
Kovo 25-ąją pamačiusi skrendantį gandrą mergina tikėjosi ištekėti.
Tiek Joninėms (vainikų plukdymas), tiek Andriejaus dienai (aguonų sėjimas) būdingi spėjimai buvo atliekamai ir per Jurgines.
Per šv. Morkų šių dviejų švenčių ateities spėjimo simboliai galėjo būti suliejami į vieną spėjimą. Naktį į šulinį mergina leisdavo vainikus ir pabarsčiusi juos kanapių grūdais tikėjosi pamatyti išrinktąjį.
Su vainikėliais, kartais ir vaizdu veidrodyje susiję spėjimai atliekami per Sekmines.
Per šv. Baltramiejų jaunikio vardą spėdavo iš po pagalvės traukdamos korteles.
Rudenį daugėjo šv. Andriejui būdingų spėjimų.
Su kanapių barstymu susiję spėjimai siekiant susapnuoti išrinktąjį buvo atliekami ir per šv. Mykolą.
Siekdami sapne pamatyti jaunikį (kartais ir nuotaką) pasninkaudavo per šv. Martyną, šv. Kotryną, šv. Ambraziejų; panašius į šv. Andriejaus spėjimus atlikdavo per šv. Silvestrą bei šv. Barborą.
Kita vertus, vedybinę ateitį galima buvo spėti darbo metu. Per rugiapjūtę merginos siekė surasti dvivarpį rugį arba kuo toliau numesti pjautuvą, o baigus rauti linus aukščiausiai išmesta paskutinė linų sauja lėmė, kad ta mergina ištekės anksčiausiai, tuo tarpu nevedęs vyriškis gavęs šukuoti paskutinį linų pėdą galėjo tikėtis susituokti .
Vedybų eiliškumo spėjimai buvo atliekami ir per vestuves, metant nuotakos vainiką ar veliumą. Taigi galima teigti, kad apie būsimąsias vedybas spėdavo per visus sezonus, rečiausiai vasarą (išskyrus Jonines).
Tačiau net ir pasipiršus sapne ar veidrodyje pamatytam vaikinui, visų pirma jis turėjo atitikti merginos tėvų lūkesčius. Į merginos nuomonę tarp turtingesnių ūkininkų retai atsižvelgdavo.
Didžiausią laisvę spręsti savo likimą merginos turėjo Pietryčių Lietuvoje, kur dominavo šv. Andriejaus spėjimai ir užrašyta daugiausia išsipildžiusių spėjimų.
– Jūs dažnai minite, kad mergina tikėdavosi būsimąjį pamatyti sapne. Kokias sąlygas ji turėjo išpildyti?
Dažniausiai jaunikį galėjo išvysti pasninkavusios – nieko nevalgiusios. Kartais atvirkščiai – prisivalgiusios sūriai, tačiau negėrusios. Tada susapnuodavo jaunikaitį, atnešusį atsigerti.
– Kodėl?
Tai sąlyga siekiant pamatyti ateitį. Galbūt ir sąmoningas siekis ją modeliuoti. Atsakymo galima ieškoti ir Lietuvos karaimų tikėjimuose. Jie turi eilę pasninkų oruč (daugiskaitoje oručlar). Tačiau viena močiutė nurodė ir asmeninį pasninką, kurio reikia laikytis, turint norą, kad kas pasisektų, siekiant sveikatos ar išsigelbėjimo po nelaimės. Toks pasninkas galėjo trukti ir pusdienį.
– Kaip pasikeitė vedybiniai spėjimai XXI amžiuje?
– XXI a. Lietuvos kaimuose ir miesteliuose dominuoja tik Kūčių ir Joninių vedybų spėjimai. Labai reti jie per Naujuosius metus ar Andriejaus dieną.
Užrašyta, kad spėjama per Sekmines, „rusiškus Naujuosius metus“ (nauji metai pagal Julijaus kalendorių) ir net Valentino dieną. Jie taip pat įvairūs. Kaimuose ir mažuose miesteliuose daugeliu atvejų vedybinę ateitį buria ne vaikai, o jau 14–16 metų merginos. Kiek jaunesnės merginos vedybinę ateitį spėja Vilniaus mieste, kur vedybiniai spėjimai dažniau atliekami per Kūčias.
Tiek mieste, tiek kaime atliekamų vedybinių spėjimų dauguma paremta praeityje užrašytais analogais. Tą faktą galima paaiškinti, kad tradiciškai daugiau pasitikima žodine informacija.
Siekdami išsiaiškinti, kiek realiai tikima šiais spėjimais, prašėme palyginti per kelias šventes atliktus spėjimus.
2008–2009 m. atliktų tyrimų metu paaiškėjo, kad pateikėjos buvo linkusios išskirti „svarbesnius“ spėjimus. Pavyzdžiui, vienos šešiolikmetės teigimu, buria vedybinę laimę per Kūčias, o Joninių vainikėlių plukdymas – „tik šiaip tradicija“. Dalis merginų teigė, kad apie Kūčių spėjimus joms papasakojo senelės, o Joninių grupinius vedybų spėjimus surežisavo kultūros darbuotojai. Matyt todėl ir skiriasi šių spėjimų prognostinė vertė.
Svarbiausia, kad sugebėjusios sulyginti kelis vedybų spėjimus merginos parodė, kad kai kuriais spėjimais jos linkusios tikėti. Tačiau daugeliu atvejų dominuoja ne tik iš kartos į kartą perduodami tikėjimai. Ypač mieste.
Nors 2012–2013 metų tyrimai Vilniaus mieste parodė, kad rusų tautybės vilniečiai mažiau sureikšmina Kalėdų išvakares negu lietuviai ir lenkai, tačiau rusų tautybės jaunimas (Vilniaus mieste naujametinius spėjimus jie atlikdavo ir XX a. pradžioje) vedybinių spėjimų nurodė netgi daugiau.
Tiesa, neretai, kaip ir kiti miesto gyventojai, merginos pasirinkdavo kelis vedybinės ateities spėjimo būdus. Pavyzdžiui, 1983 m. gimusi rusė teigė per Kūčias burdavusi vašku, iš kavos tirščių, veidrodžiu ir žvakelėmis bei „mėtydavo batus“ (matyt, tikėdavo, kad jei bato galas atsisuks į duris – mergina kitąmet ištekės). Tuo tarpu Pietų Lietuvoje atliekamas spėjimas prieš „rusiškus Naujuosius metus“. Kaip ir per Kūčias, mergina, tikėdamasi susapnuoti išrinktąjį, pasidėdavo veidrodį po pagalve.
Analizuodamas etnografinę medžiagą atkreipiau dėmesį į vedybinių spėjimų sąsajas su priviliojimais. Jų griebiasi ir šiuolaikinės merginos. Tradicinėje kultūroje priviliojimai su konkrečia kalendoriaus data buvo siejami labai retai. Šiomis dienomis galima stebėti vedybinio spėjimo transformavimą į priviliojimą.
Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje užrašytas tikėjimas, kad per Kūčias vidurnaktį nuogai reikia aplink seną namą tris kartus apibėgti ir apsisukus aplink kairį petį tarti priviliojamo vaikino vardą.
Arba Kūčių naktį reikia nemiegoti, žiūrėti į dangų ir galvoti apie patinkamą vaikiną. Tada jis atkreips dėmesį.
Iš periodinės spaudos žinomas būdas vaikiną privilioti Kūčių vidurnaktį lašinant vašką į vandenį ir žiūrint į vaikino nuotrauką.
Netoli Vilniaus užfiksuotas ir vedybinio spėjimo, ir priviliojimo bruožų turintis šv. Andriejaus nakties paprotys. Šios šventės išvakarėse mergina po pagalve deda ne veidrodį, o jau numatyto vaikino nuotrauką ir susapnavusi tikisi, kad jis jau bus jos. Taigi vis dažniau vedybinis spėjimas siejamas su tikslu ištekėti už konkretaus asmens.
Kita vertus, grupinis ir viešas vedybinio spėjimo atlikimas masiniame renginyje, kaip ir kukli, numatytu laiku turinti pražįsti vyšnios ar kito augalo šakelė, yra tradicinių papročių tąsa ir savitas ženklas vaikinams.
Vedybiniai spėjimai – neatsiejama jaunimo ritualinių metų dalis tiek tradicinėje, tiek ir šių dienų kultūroje. Dar ir šiomis dienomis jie išlaiko stulbinančią formų įvairovę, tačiau šventinių dienų ratas, kada jie atliekami, siaurėja.
Iki šių dienų vertinami iš kartos į kartą žodžiu perduodami vedybiniai spėjimai. Jais pasitikima, tačiau kai kada siekį pamatyti būsimąjį jaunikį keičia siekis „išsiburti“ jau numatytą asmenį.Taip vedybiniam spėjimui suteikiama priviliojimo bruožų.
Kita vertus, tiek XX a. pradžioje, tiek ir dabar dominuoja pramoginiai spėjimai, atliekami tarp draugų, rodantys jaunuolių siekį susirasti porą, kartu ir pasilinksminti per šventę.
– Ar jais tikima?
– Sunku pasakyti, tiesa, keletas jaunų merginų teigė, kad taip. Paprastai tikėjimą ypač sustiprina žinios apie draugams išsipildžiusius spėjimus. Anksčiau tikėjimas, matyt, buvo tvirtesnis, juk būtų nerizikavę gauti plaučių uždegimą (anksčiau jis dažniausiai baigdavosi mirtimi). Beje, į rankas pakliuvo XIX a. pabaigos aprašas, kuriame pasakojama, kad vyresnė sesuo pakėlė baisų skandalą, kai jos jaunesnė sesuo per Kūčias sugalvojo burtis. Kas bus, jei jaunesnioji sesė išsiburs kavalierių ir ištekės pirma, aš liksiu senmerge, skundėsi savo mamai. Nes tuo metu seserys tekėjo pagal vyresniškumą, o eilės pažeidimas užkirsdavo kelią jaunesnei seseriai sukurti šeimą.
Parengė Dalia Rastenienė
