Balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skirtą paminėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės 1794-ųjų sukilimo vado, generolo, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvio Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines.
Rezoliucija, kurios autorius – Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kreipiamasi į valstybės ir savivaldybių institucijas, nevyriausybines organizacijas, gyventojus ir užsienio lietuvių bendruomenes kviečiant 2017-aisiais minėti Tado Kosciuškos metus ir aktualizuoti šios iškilios istorinės asmenybės vertybinį palikimą.
Pasak L. Linkevičiaus, dabartinėje geopolitinėje situacijoje verta prisiminti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento, pagrindinio JAV nepriklausomybės deklaracijos autoriaus Tomo Džefersono apie Tadą Kosciušką pasakytus žodžius, kad tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį jam yra tekę pažinti.
„T. Kosciuškos gyvenimas mums dar kartą liudija, kad laisvė nėra duotybė, už ją reikia kovoti, ją reikia įprasminti“, – sako užsienio reikalų ministras.
Rezoliucijoje pažymima, kad T. Kosciuškos istorinis palikimas ir jo liudytos vertybės – kova už Laisvę ir Nepriklausomybę – yra universalios, telkiančios Lietuvos, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenes, stiprinančios transatlantinės bendruomenės saitus.
Lietuvos diplomatijos vadovas teigia, jog T. Kosciuškos istorinis palikimas turi ne tik simbolinę reikšmę, bet yra ypač aktualus ir šiandienėje geopolitinėje aplinkoje, kai priešiškos jėgos siekia jėga pavergti laisvą valstybių apsisprendimą, pažeisti teritorinį vientisumą ir skaldyti transatlantinės bendruomenės vienybę.
Tado Kosciuškos 200-osias mirties metinės yra įtrauktos ir į Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) 2016–2017 metais minimų sukakčių sąrašą.
Kitąmet sukanka 200 metų nuo tada, kai 1817-ųjų rudenį Šveicarijoje, nedideliame Zoloturno (Solothurn) mieste, kur T. Kosciuška praleido paskutiniuosius dvejus gyvenimo metus, užgeso šio iškilaus kovotojo už lietuvių, amerikiečių ir lenkų tautų nepriklausomybę gyvybė.
Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas. Vilniuje ir Kaune yra Tado Kosciuškos gatvės.
Apie Tadą Kosciušką:
Gimė 1746 metais Kosavos miestelyje ( miestas – dabartinės Baltarusijos pietvakariuose, apie 250 km nuo Vilniaus), nepasiturinčio bajoro šeimoje. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai – tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio. Panašiai atsitiko ir apie 1790 m., kai jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais, o didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti. Taip jis ir liko nevedęs.
Po to išvažiavo į Paryžių. Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV. Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Dž. Vašingtonu.
Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, gausiai apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosčiuška išplaukė į Europą. 1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais. Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą. 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis viešu raštu (lietuvių kalba) suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių.
Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus. 1796 m. naujas Rusijos caras Pavlas I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, grąžino kardą, bet T. Kosciuška jam atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes jis nebeturės tėvynės, ir pasiprašė, kad leistų jam išvykti į užsienį.
1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukė į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau jis čia pasijuto svetimas neradęs senų kovos draugų ir 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje.
Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. T. Kosciuška vylėsi, kad jis bus paskirtas karalystės kariuomenės vadu, bet caras savo vietininku paskyrė savo brolį Konstantiną.
Prasigyvenęs vakaruose carui grąžino dovanotus pinigus. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta J. Sobiesko ir kitų garbingiausių Lietuvos–Lenkijos valstybės žmonių.
Linkevičius diplomatas, bet ar dėl šio kovotojo už Amerikos laisvę buvo kreiptasi ir derinta su Istorijos institutu, su visuomenine nuomone, kuri vis kelia strateginį klausimą, ar sukilimui pavykus bebūtų išlikusi Lietuva. Ir dar jaudinantis klausymas dėl lietuvių nušalinimo nuo vadovavimo sukilimui bei dėl vyskupo Masalskio nužudymo.