Netekome poeto ir vertėjo Kęstučio Rastenio

Balandžio 17 d. vakare eidamas 67-uosius metus po sunkios ligos mirė poetas, literatūros kritikas ir vertėjas Kęstutis Rastenis.

K. Rastenis gimė 1950 m. lapkričio 21 dieną Utenoje. 1968 m. baigė Tauragnų vidurinę mokyklą, 1973 m. Vilniaus Universiteto istorijos fakultetą. 1978 m. baigė filosofijos, sociologijos ir teisės instituto filosofijos istorijos aspirantūrą. Dirbo „Minties“ leidykloje vyr. moksliniu redaktoriumi, Knygų rūmuose, Kultūros ir meno institute. Pirmieji eilėraščiai respublikinėje spaudoje pasirodė 1967 metais.

1988 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Išgludinti požymiai“. Po to išleido dar 5 knygas: „Tolimas miestas“ (1998), „Vienas nakty Suomijoj“ (2003), „Strindbergo kavinėje“ (2004), „Eime tik į Nieką: Vilniaus ir Helsinkio džiunglėse“ (2005). Iš anglų kalbos išvertė filosofinius veikalus: Deivido Jumo (David Hume) „Žmogaus proto tyrinėjimas“, Tomo Hobso (Thomas Hobbes) „Leviatanas“, Ernesto Gelnerio (Ernest Gellner) „Tautos ir nacionalizmas“.

„K. Rastenio poezija santūri, dažnai klasikinės formos, joje vyrauja egzistencinio nerimo, harmonijos ilgesio motyvai. „Viena vertus, jis lyg ir grynas lyrikas, dramatiškai suvokiantis pasaulį, kita vertus, – filosofas, ieškantis egzistencijos prasmės, atsakymo į amžinąjį klausimą: „Kas gi būtis?“– Velionio kūryba apibudino jo plunksnos brolis poetas Jonas Strielkūnas.

Velionis pašarvotas Utenoje, prie Utenos Kristaus žengimo į dangų parapijos bažnyčios (Vytauto g. 1). Lankymas nuo  balandžio 18 d.  14 val.

Karstas išnešamas balandžio 19 d. 12 val.
Šv. Mišios už Velionio vėlę Tauragnų šv. Jurgio bažnyčioje 13 val. Laidotuvės – Tauragnų kapinėse.

Alkas.lt redakcija reiškia nuoširdžią užuojautą „Saulės arkliukų“ vyr. redaktorei Beatričei Rastenytei dėl mylimo tėvelio netekties. 

***

Kęstutis Rastenis (1950–2017):

Jie seniai palikti
Sudužusios ironijos kapuose –
Jų nebeprisimenant.
Kur visa tai buvo?
Vakarėjant, šviečiant mistiniam dangui,
Apėmus tam nesuprantamam džiaugsmui –
Nelyg Mocarto Allegro
Diktuojamas judėjimas –
Jis jau parašytas,
O mes tik garsai, susieti
Nuo mūsų nepriklausomos formos.
Mes jau parašyti.
Kur visa tai buvo?
Mūsų jaunystės kapuose
Pastatyti jau kryžiai.
Sudie! Pakeleivi praeivi,
Atminki!
Atminki! Sudie!

***

Yra tyla, kurios tu nesuprasi,
Nes  ją  supranta  žmonės   ne   visi, –
Yra daina, kurios tu nedainuosi,
Nes   ją  dainuoja   vien   tik   ilgesy.

Yra garsai, kurių tu nekartosi,
Nes neskambės jie, garsiai tariami,
Yra mintis, kurios tu nemąstysi,
Nes ji negimsta gatvės šurmuly.

Yra tiesa, kurios tu nepažinsi,
Nes ji pranoksta žinomas tiesas,
Yra mirtis, kuria tu nenumirsi,
Nes neužtenka tau drąsos.

***

MIŠKINIO LIETUVA

Jau nebėra Miškinio Lietuvos,
Žmonių jos, kaimų, vakaruškų,
Sūpuoklių ten po liepomis, miškuos
Takelių, lojančių naktim šunų.

Jau nebėra piliakalnių ir ežerų,
Kapų kalnelių, prie namų jurginų, –
Ir darosi labai labai baugu,
Nes tai ir buvo Lietuva — tėvynė.

Ne! Dar yra Miškinio Lietuva,
Jos kaimai, miestai, prie namų jurginai, –
Kol mes gyvi, tol ji gyva,
Tokia trumpa – kad begalinė.

***

Kaip gera vienumoj –
Nyku ir tyra. –
Mintis vis skleidžiasi –
Minčių tąsa –
Sugrįš iš karo kaimo vyrai,
Kaip visuomet rytais nukris rasa.
Aš nieko nežinau –
Žinot nenoriu –
Nenoriu būti su visais kartu –
Tarp liūdinčių šermenyse giedorių,
Tarp švenčiančių vestuvėse draugų.
Nenoriu nieko – nei dainų, nei vyno,
Nei aukso, nei garbės ir nei šlovės.
Galvoju kartais, kur mana tėvynė,
Kas rast ją žemėje padės?
Blaškausi gatvėmis,
Ieškodamas prasmės.
…………………….
Kaip gera vienumoj –
Nyku ir tyra –
Skrajoji didžio miesto erdvėje,
Visi susirenka – gyvi ir mirę –
Visi jie telpa tavyje.