Švietimo mainų paramos fondas kiekvienais metais skelbia konkursą studentams atlikti praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse.
Keletas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų kasmet dalyvauja šiame konkurse, o laimėjusieji meta sau iššūkį pabūti mokytoju svetur, išbando save lietuvių kalbos ir kultūros mokydami užsienio lietuvius ir parsiveža neišdildomų įspūdžių.
Šiemet sausio 15–kovo 20 d. praktiką Jungtinių Amerikos Valstijų Čikagos ir Maironio (Lemontas) lituanistinėse mokyklose atliko keturios LEU Humanitarinio ugdymo fakulteto studentės: lyginamosios lietuvių filologijos I kurso magistrantė Austėja Šlivinskaitė, lietuvių filologijos ketvirtakursės Giedrė Namikaitė ir Laura Bendaravičiūtė ir trečiakursė Augustina Palionytė.
Merginos sako nesitikėjusios patirti tiek daug įspūdžių, o kai kurios patirtys – vienos įsimintiniausių ne tik atliekant praktikas, bet ir apskritai gyvenime. „Atvažiavome su didžiuliais planais, tačiau, manau, kad realybė viršijo lūkesčius“, – sako Austėja. Didžiausią įspūdį jai paliko tai, kaip visai nepažįstami žmonės taip greitai tampa tokie savi. „Kartu su Maironio lituanistinės mokyklos direktore Goda ruošėme gimtadienio staigmeną kolegei, tačiau nutiko taip, kad direktorė padarė staigmeną mums visoms, ir atrodė, kad tai vienas didelis gimtadienis mums visoms“, – įsimintiniausią įvykį įvardija Austėja.
Daug streso kėlė ir laiko reikalavo ruošimasis pamokoms, pačios pamokos ir kita užklasinė veikla. Būsimos mokytojos praktikavosi ir mokyklose, ir darželyje, taip pat dirbo archyve. „Vienas didžiausių šios praktikos iššūkių buvo per gana trumpą laiką kokybiškai pasiruošti tiek lietuvių kalbos, tiek literatūros pamokoms“, – sako Giedrė ir priduria, kad pamokoms ruošdavosi atsakingai, siekė mokiniams suteikti įdomios ir vertingos informacijos.
„Vieni mokiniai gana sunkiai šneka lietuviškai, todėl anglų kalbos žinios tikrai pravertė, kiti mokiniai nėra labai laimingi, nes čia jiems liepė būti tėveliai, kurie nori savo šeimoje išsaugoti lietuvybę“, – priežastis, kodėl kaskart prieš žengiant per mokyklos slenkstį tekdavo sukti galvą, kaip sudominti lietuvių kalba ir literatūra mokinius, vardija Augustina, o Giedrė teigia nustebusi, kad mokiniai, į lituanistinę mokyklą ateinantys vos vieną kartą per savaitę (penktadienį arba šeštadienį), visai neblogai išmano lietuvių kalbą, istoriją, geografiją. „Su mokiniais tikrai buvo įdomu dirbti ir gaila atsisveikinti“, – priduria Austėja. Pasak Lauros, mokiniams, ypač tiems, kurie retai lankosi arba išvis nėra buvę Lietuvoje, buvo smalsu pamatyti lietuves, gyvenančias Lietuvoje, taigi tai buvo įdomi patirtis ne tik merginoms, bet ir patiems moksleiviams.
Lituanistinė mokykla – antrieji namai
Studentės pasakoja, kad mokyklų ir apskritai lietuvių bendruomenė jas priėmė nepaprastai šiltai ir draugiškai. „Priėmė kaip senus pažįstamus, dalijosi patirtimi, patarimais, rūpinosi ir stengėsi, kad kuo daugiau pamatytume, patirtume, ką reiškia lietuviui gyventi Amerikoje“, – kalba Austėja. „Nuolatos klausdavo, kaip sekasi, ar turime ką valgyti, atsigerti, ar patogiai išsimiegame, ar nešalta, ar buvome kur nors išvažiavusios? Jei tik prasitardavome, kad ko nors reikia ar norėtume, atsirasdavo žmogus, kuris padėdavo. Turėjome mintį išsinuomoti automobilį ir pasivažinėti, pamatyti Amerikos gamtos, bet mums nepavyko. Sužinojusi direktorė suorganizavo išvyką į „Starved Rock State“ parką, pamatėme labai gražių vaizdų, karstėmės uolomis“, – atsimena Laura.
Giedrė sako, kad jautėsi didelės ir gražios šeimos dalimi. „Žavėjausi mokytojų atsidavimu pedagoginiam darbui. Visuomet prisiminsiu Čikagos lituanistinės mokyklos (ČLM) direktorės ištartus žodžius: „Priklausymas ČLM – mano gyvenimo būdas, tai mano antrieji namai.“ Mokytojai džiaugiasi būdami tarp savų, bendraudami ta pačia lietuvių kalba“, – pasakoja studentė. Nors dirbdami lituanistinėje mokykloje gauna labai simbolišką atlygį, pasak Giedrės, mokytojai visuomet spinduliuoja šilumą ir energiją, iš visų jėgų stengiasi mokinių labui. „Nuolatos kalbėjomės apie mokinių ugdymą, apie klasių stiprybes ir silpnybes, apie Lietuvos ir Amerikos švietimo skirtumus“, – teigia Augustina.
Merginos turėjo progą pabendrauti ir su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Čikagoje Marijumi Gudynu. „Bendradarbiavome su generaliniu konsulatu Čikagoje ir prisidėjome prie Kovo 11-osios minėjimo, vykusio laisvalaikio ir pramogų centre „Navy Pier“, – prisimena Giedrė. „Susitikus renginyje ar kitoje vietoje generalinis konsulas niekada nepraeidavo pro šalį, dukart buvo pasikvietęs į konsulatą puodelio arbatos“, – kalba Laura.
Svarbiausia, kad mokiniai jaustųsi lietuviai
Paklaustos, kuo skiriasi mokykla Lietuvoje ir lituanistinė mokykla ten, už Atlanto, merginos sakė, kad sunku lyginti, nes skiriasi mokyklų tikslai ir galimybės. „Nėra svarbiausia, kur dedamas kirtis. Siekiama ugdyti mokinių patriotiškumą, išmokyti Lietuvos istorijos, tradicijų, papročių, kad mokiniai susikalbėtų lietuviškai, suvoktų, kodėl Lietuva mums tokia brangi“, – sako Austėja, o jai antrina Laura, kuri teigia, jog svarbiausias siekis, kad mokiniai širdyse jaustųsi lietuviai. „Kalbėdama apie tremtis, paklausiau aštuntokų, ar yra ką nors apie jas girdėję, jie man atsakė: „Taip, taigi mes lietuviai“, – priduria studentė.
„Čikagos lituanistinė mokykla – ne pelno siekianti organizacija, kurią išlaiko tėvai ir kiti dosnūs aukotojai. Mokyklos gyvenime labai didelį vaidmenį atlieka tėvų komitetas. Maironio lituanistinėje mokykloje prieš pirmąją pamoką vaikai koridoriuje gieda Lietuvos himną. Tai paliko labai didelį įspūdį“, – pasakoja Giedrė. Augustina teigia, kad ten, už 8 000 kilometrų, kvepia Lietuva – nuolat tvyro tokia atmosfera. „Mokytojai netveria savyje, kaip nori perduoti tą jausmą, kurį nešiojasi širdyse“, – sako ji.
Studentės tvirtina – tokios vietos – lituanistinės mokyklos, lituanistikos centrai – yra būtinos. „Šios vietos išsaugo emigravusių tautiečių lietuviškumo dvasią. Kartais atrodė, kad jie daugiau žino apie Lietuvą ir myli ją labiau už mus, joje gyvenančius. Labai svarbu juos palaikyti, domėtis jais taip, kaip jie mumis domisi. Lietuva – daug didesnė, įvairesnė, nei mes galvojame!“ – emocijomis dalijasi Laura.
Augustina priduria, kad ne tik užsienio lietuvių fondai, bet ir Lietuvos valstybė turėtų skirti maksimalų dėmesį ir finansavimą lituanistinėms mokykloms užsienyje. „Per tuos dešimt metų mokiniai pamilsta Lietuvą, net tie, kurie joje nė karto nėra buvę. Jie didžiuojasi, kad yra lietuviai, vasaros atostogų, per kurias vyks į savo gimtinę, laukia labiau nei savo gimtadienio. Sako, kad visa tai perduos ir savo vaikams“, – kalba mergina.
Studentės lituanistės neabejoja šios praktikos nauda – jos džiaugiasi užmezgusios nuoširdų ryšį su Amerikos lietuviais, susipažinusios, kaip mūsų tautiečiai ugdomi ne Lietuvoje, patyrusios įvairių nuotykių, parsivežusios visokiausių jausmų bei sumanymų ir skatina visus būsimus lietuvių kalbos mokytojus tokiu būdu išbandyti save.
„Įgijome daugiau drąsos, pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką darome“, – pokalbį baigia lituanistės.
