Įpratę atvairuoti iki pat Vingio parko automobiliu, turės priimti 40 dienų iššūkį pasivaikščioti – prasideda varlių migracija. Sostinės savivaldybė drauge su gamtininkais pasirūpino, kad po žiemos pabudusios šaltakraujės, palikę savo žiemojimo vietas, per Vingio parko kelią į nerštavietes judėtų saugios.
Tai išties unikalus gamtos reiškinys – nedaug yra tokių žalių Europos sostinių, kuriose galima stebėti kelių tūkstančių varliagyvių migraciją pačiame miesto centre. Turbūt retas vairuotojas yra girdėjęs, kad migruojantys varliagyviai, pajutę kelio virpesius, sustingsta ir susigūžia ant kelio, todėl iškyla didžiulis pavojus jų išlikimui.
Saugodama varliagyvius, sostinės savivaldybė jau ne pirmus metus Vingio parke įrengia laikinus informacinius skydus bei ženklus, draudžiančius eismą Vingio parko kelyje. Čia eismas bus draudžiamas nuo kovo 10 iki balandžio 20 dienos. Į Vingio parką galės įvažiuoti tik aptarnaujantis transportas.
„Varliagyvius itin svarbus apsaugoti ir dėl to, kad jie migruoja neršti. Savo kelionę į nerštavietes pradeda ne jaunesnis nei 3 metų varliagyviai. Tai kokia 1 iš 100 varlė, kuri sugebėjo išgyventi, įveikti įvairias kliūtis, išvengti pavojų. Išsaugoti gyvąją gamtą mūsų mieste – toks turi būti mūsų visų tikslas“, – sako žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Draudžiamasis kelio ženklas pastatytas kelio pradžioje nuo Geležinio Vilko g., už automobilių stovėjimo aikštelės ir papildomas ženklas – už kelio atsišakojimo.
Šie laikini ženklai negalios tik aptarnaujančiam transportui – transporto priemonėms, priklausančioms toje zonoje esančioms įmonėms, ten gyvenantiems ar dirbantiems asmenims, ar atvežančioms į tą zoną krovinius, bei skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ pažymėtoms transporto priemonėms.
Pasak S. Paltanavičiaus, Vingio parke migruoja dvi pagrindinės rūšys – smailiasnukės ir pievinės varlės. Anksčiau pasirodo pievinė varlė, kuri yra šiek tiek atsparesnė vėsesnei temperatūrai, o smailiasnukė pasirodo kiek vėliau – kai pasirodo daugiau saulės, sušildančios orą. Retkarčiais parke dar galima pamatyti ir retesnę rūšį – paprastąją rupūžę, kuri skiriasi nuo kitų savo dydžiu ir per kelią eina itin lėtai.
Oi, prisimenu nepaprastai gražią, saulėtą pavasario dieną Likėnuose ir kūdros krantus apsėdusias varles. Jos šildėsi ir iš malonumo choru giedojo, kukavo, o jų giesmė aidu iš kūdros atsiliepė. Gal pirmą kartą gyvenime jomis taip gėrėjausi…