Iš svetimų klaidų mokytis tikrai nemėgstame. Tai dar kartą įrodė pirmieji naujosios Vyriausybės darbo mėnesiai. Dar daugiau – valdantieji ne tik nenori pasimokyti iš svetimų, bet ir savų paslydimų. Dauguma ambicingesnių jų planų atsitrenkia į tą patį grėblį.
Vos spėjome Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) pasveikinti, kad šie pildo priešrinkiminius pažadus ir atideda Darbo kodekso įsigaliojimą, taip politikų eskaluojamas socialinis dialogas ir baigėsi.
Slapukavimas – neatsiejama lietuviškų reformų dalis
Mes vėl matome žaidimą į vienus vartus. Tai vyko praėjusią vasarą, vyksta ir dabar. Kai politikams reikia – socialinis dialogas stiprinamas. Kai neturima argumentų ir nenorima diskutuoti, užvedamas buldozeris ir be skrupulų stumiami norimi sprendimai. Nors pagrindinė partija Seime jau kita, senoji ydinga praktika niekur nedingo. Vėl kietakaktiškai lipama ant to paties grėblio, kaip nutiko ir su pirmuoju Darbo kodekso variantu.
Kažkur tyliai priimami sprendimai, visuomenė nėra informuojama, į jos nuomonę neatsižvelgiama. Natūralu, kad kyla pasipriešinimas, jog taip elgtis negalima, ir įsiveliama į katės-pelės žaidimą. Galų gale vis vien tenka susėsti kalbėtis ir derinti pozicijas, t. y. daryti tai, ką ir taip privalėta daryti prieš imantis grandiozinių planų. Deja, per šį trumpą laikotarpį jau kelintą kartą stebime nepamatuotas ambicijas ir požiūrį, kad, jei jau esi valdžioje, demokratinės procedūros tau nebegalioja.
Informacija – ne iš partnerių, o iš nuogirdų
Tokia pati istorija kartojasi ir su stumiamomis valstybinių miškų, valstybės tarnybos ar policijos reformomis bei, žinoma, su 27 profesijų, kurias įgiję užsieniečiai iš trečiųjų šalių, galės lengviau įsidarbinti Lietuvoje, sąrašu.
Profesinės sąjungos nėra prieš pokyčius, tačiau esame prieš tai, kaip juos dabar norima įgyvendinti. Iš policijos pareigūnų girdime, kad jie nebuvo tinkamai informuoti, kas laukia, ko jie gali tikėtis, dėl ko daug patyrusių pareigūnų tiesiog paliko tarnybą.
Sudarant 27 profesijų sąrašą, profesinėms sąjungoms nebuvo suteikta pakankamai konkrečios informacijos, o ką jau kalbėti apie kokias nors konsultacijas (tiesą sakant, nė su pačiais darbdaviais nebuvo normaliai apsitarta).
Girdėjome, kad planuojama iš sostinės iškelti kai kurias ministerijas, bet tai, kaip jos bus perkeliamos, kas laukia darbuotojų, kokios konkrečiai naudos tikimąsi sulaukti, – irgi paskendę rūke.
Nors įgyvendinant struktūrinius pertvarkymus, privaloma konsultuotis su darbuotojų atstovais, nematome nei konkrečių strategijų, nei veiksmų planų ar skaičiavimų, kokią naudą tai turėtų atnešti. Kodėl socialiniai partneriai turi gaudyti informacijos nuotrupas iš žiniasklaidos ar tenkintis miglotomis politikų nuogirdomis dėl su jais tiesiogiai susijusių dalykų?
Geriausias planas – greitas naikinimas?
Kita daug klausimų kelianti reforma – valstybinių miškų pertvarka. Jei jau norima panaikinti 42 urėdijas ir įsteigti vieną valstybės valdomą įmonę, reikėtų perspėti, kad galvojama tai daryti ir pateikti planą, kaip viskas turėtų vykti, ir aktualius skaičius. Susipažinusios su padėtimi profesinės sąjungos galėtų rasti silpnas vietas, atkreipti dėmesį į grėsmes ir pagelbėti švelninant galimas neigiamas pasekmės žmonėms ir vietovėms, kurias ji paveiks. Tačiau tokia proga mums nebuvo suteikta, o dabar dar piktinamasi, kad pritariamai nelinkčiojame ir neplojame katučių.
Taigi, per pirmąjį šimtą dienų jau pradėjo matytis tikrasis naujosios Vyriausybės veidas ir jis nėra toks gražus, kaip norėta pasirodyti iš pradžių. Vis tik norime tikėti, kad visa tai – tik darbo pradžios paslydimai ir daugiau patirties įgiję valdantieji liausis kartoję ankstesnių Vyriausybių klaidas. Vienas svarbiausių LVŽS rinkiminių pažadų buvo tas, kad, jiems atėjus į valdžią, socialinis dialogas bus gerokai sustiprintas. Atėjo laikas įrodyti, kad jie iš tikro to nori, o ne apsimeta, nes kol kas veiksmai žodžių nepatvirtina.
Paprasta: jei iš pat pradžių būtų rimtai žiūrėta į socialinį dialogą su partneriais, viskas būtų vykę kur kas sklandžiau, o rezultatai buvę geresni. Jei politikai rimtai žiūrėtų į savo deklaracijas ir konstruktyviai bendradarbiautų su žmonėmis, kuriems yra išrinkti atstovauti, Darbo kodeksas jau seniai būtų priimtas.
Nustokime kartoti tas pačias klaidas su kitomis pertvarkomis.
Autorius yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas
