Vasario 14 d. baigėsi dvi dienas trukusi, didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukusi, per 200 tautinių drabužių tyrėjų, šiuolaikinės mados žinovų, profesorių ir politikų sukvietusi tarptautinė konferencija „Tautinis kostiumas šiandien“.
Joje kalbėta apie tradicinių lietuvių rūbų reikšmę, sklaidos būdus ir priemones, gamybos aktualijas bei visuomenės švietimą, ypač vaikų ir jaunimo, dalintasi mintimis apie tautinių drabužių ir šiuolaikinės mados sąveiką.
Tautiniai drabužiai šiandien, kaip etninio tapatumo išraiška, yra svarbi šalies kultūros savastis, neatskiriama mūsų istorijos paveldo dalis, vienas iš svarbiausių tautos ir valstybės simbolių – juo vilkima per tautines ir šeimos šventes, pasipuošiama tarptautiniuose renginiuose.
Jau seniai pastebėta, kad apie skirtingų tautų papročius, pasaulėjautą ir grožio supratimą iškalbingiausiai liudija jų drabužiai. Ši mintis paskatino išsaugoti etninių tradicijų savitumą ypatingoje simbolinėje aprangoje – tautiniuose drabužiuose.
Vis labiau įsigalintis tautinių drabužių variantas – kiek įmanoma tiksliai rekonstruota XIX–XX a. pradžios lietuvių tradicinė apranga; ją atkurti padeda išlikę senoviniai drabužiai, anų laikų piešiniai bei aprašymai ir, suprantama, moksliniai šio istorinio paveldo tyrimai.
Stebėdamas suintensyvėjusį ir augantį viešų valstybei atstovaujančių asmenų bei visuomenės tautiniės aprangos statuso suvokimą, Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) drauge su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Lietuvos Respublikos Seimo kultūros komitetu, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijomis vasario 13–14 d. surengė tarptautinę konferenciją „Tautinis kostiumas šiandien“.
Renginio svečius su Tautinių drabužių metų pradžia sveikino ir gerų prasmingų darbų linkėjo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Rolandas Zuoza, LNKC direktorius Saulius Liausa ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys.
„Šalia vėliavos ir himno yra tautiniai rūbai, jau daugelį metų neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio. Turime apmąstyti, kaip perduoti ateities kartoms tautinių drabužių išsaugojimo ir ugdymo idėją“, – konferencijoje kalbėjo LNKC direktorius S. Liausa.
Jis pabrėžė, kad vertybių supratimas privalo būti ugdomas – edukacinė veikla tampa vis aktualesnė, tad labai svarbu, kad pažintis su mūsų tautos tradicijomis prasidėtų jau nuo pirmųjų pamokų mokykloje.
Konferencijoje taip pat pristatyta LNKC veikla bei vaidmuo saugant ir atkuriant tautinių drabužių kolekciją. Įstaigos atstovė dr. Teresė Jurkuvienė pristatė tautinių drabužių ypatumus ir jų gamybos perspektyvas, pasidžiaugė, kad centras šiuo metu sulaukia itin daug užsakymų – per metus pagaminama beveik 500 drabužių. Vyko diskusija apie gamybos sunkumus, susijusių amatų išsaugojimą, aptarti Tautinių rūbų metų tikslai ir tikėtini pasiekimai. Apie tautinių drabužių politiką savo šalyse pasakojo užsienio specialistai.
Estijos liaudies meno ir amatų sąjungos pirmininkė Lina Veskimagi-Ilstė (Liina Veskimagi-Ilste) pasakojo apie tautinių drabužių gamybą, šių aprėdų ir senųjų amatų pritaikymą moderniam dizainui – nuo 2005 m. jos vadovaujama sąjunga kartu su Estijos dizaino institutu įsteigę naują, sertifikuotą prekės ženklą, sėkmingai kuria jaunimui skirtą drabužių kolekciją, kurioje derina tradicinius raštus ir spalvas, išlaiko etninės aprangos stilių.
Apie Norvegijos tautinių drabužių instituto veiklą ir rezultatus pasakojo šio instituto direktorė Kamilė Rosing (Camilla Rossing), LNKC taikomosios liaudies dailės ekspertė Linda Rubena pristatė latvių tautinių drabužių aktualijas, pranešimą apie tautinių drabužių gamybos mokymus skaitė Estijos draugijos „Liaudies drabužiai“ pirmininkė Anu Randmaa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė pristatė muziejaus vaidmenį atkuriant ir gaminant tautinius rūbus. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Irma Šidiškienė apžvelgė archyvinę ir šių dienų mokslinę tiriamąją literatūrą, skirtą nacionalinei lietuvių aprangai.
Pranešimus apie asmeninių bei tautinių drabužių kolektyvams įsigijimo galimybes, šiuos rūbus gaminančių įmonių darbo problemas ir vaikiškus tautinius rūbus konferencijoje skaitė Klaipėdos etnokultūros centro Liaudies dailės studijos koordinatorė Elena Matulionienė, UAB „pas Mariją“ direktorė Marija Simanavičienė, VšĮ „Tautinio kostiumo studija“ direktorė Asta Vandytė ir folkloro ansamblio „Serbentėlė“ vadovė Daiva Bradauskienė.
Mintimis apie tautinės aprangos vietą ir reikšmę nacionalinėje kultūroje dalinosi Vilniaus dailės akademijos prorektorė prof. Eglė Ganda Bagdonienė, apie tautinius drabužius ir jų vaidmenį šiuolaikinės mados kontekste, kokius drabužius reiktų pasiūti vaikams bei apie tautinių drabužių kostiumo instituto reikiamybę Lietuvoje kalbėjo drabužių dizaineris Juozas Statkevičius.
Remdamiesi konferencijoje išdėstytais teiginiais, svarstytomis problemomis, siūlymais, dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje aptariami planai stiprinti kultūros, švietimo, žemės ūkio, užsienio reikalų ir kitų žinybų bendradarbiavimą, išplėsti tautinių drabužių prieinamumo, pažinimo ir įsigijimo galimybes visuomenei, ypač jaunajai kartai, didinti reikalingų medžiagų gamybos ir paslaugų pasiūlą, sukurti ir įdiegti tautinių drabužių sertifikavimo sistemą, remti liaudies drabužių tyrinėjimus, skatinti kūrybą, kuri remtųsi tautiniais drabužiais.
Atkreipdami dėmesį į fragmentišką jaunimo švietimą tautinių drabužių vaidmens, paskirties, ypatybių ir kitais susijusiais klausimais mokyklose, LNKC pakvietė Švietimo ir mokslo ministeriją prisijungti prie Dainų šventės tradicijos tęstinumo programos ir skirti lėšų tautinių drabužių įsigijimui moksleivių mėgėjų meno kolektyvams.
Nuogąstauta, kad Kultūros taryba neskyrė pinigų daliai su Tautinių rūbų metais susijusių renginių, tad jie gali neįvykti dėl lėšų trūkumo.
