Šių metų sausio 2–25 d. Vilniuje, Gedimino kalno aikštelėje, vykdant kalno tvarkybos darbus, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) archeologų grupė atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikti keturių asmenų palaikai. Archeologai kelia hipotezę, kad tai galėtų būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių kūnai.
Mirusieji palaidoti nesilaikant tradicijų
„Tyrimų metu aptikome penkis griautinius kapus, bet pilnai atidengėme ir ištyrėme du. Pirmame kape radome vieno žmogaus palaikus, o kitas kapas – grupinis, jame rasti trijų žmonių palaikai“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų skyriaus vyresnysis muziejininkas, archeologas Arūnas Kalėjus. Archeologo teigimu, mirusysis buvo palaidotas be karsto, apipiltas kalkėmis.
„Pirmajame kape rastas vyras buvo palaidotas su drabužiais ir ilgaaule, kelius siekiančia, odine avalyne. Drabužiai ir avalynė – sunykę. Geriau išsilaikė tik aprangos detalės – sagos, diržo sagtis, – kurios pagamintos iš neorganinių medžiagų. Mirusysis palaidotas ant nugaros, ištiestomis kojomis, sprendžiant pagal kaulų padėtį – už nugaros surištomis rankomis“, – pasakoja archeologas A. Kalėjus.
Antrajame kape rasti trijų vyrų palaikai, mirusieji taip pat palaidoti be karstų, apipilti kalkėmis.
„Du mirusieji palaidoti ant nugaros, vienas greta kito. Vienas iš jų, sprendžiant pagal kaulų padėtį, palaidotas už nugaros surištomis rankomis. Trečias mirusysis aptiktas paguldytas ant pilvo, skersai ant pirmųjų dviejų. Tai rodo, jog mirusieji nebuvo palaidoti deramu būdu“, – pasakojo LNM archeologas.
Mirusiųjų mirties priežastis kol kas lieka nenustatyta. Ištirtuose kapuose kulkų neaptikta.
Rastas medalionas leido iškelti hipotezę
„Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose mes turime Vladislovo Zahorskio (Władysław Zahorski) piešinį, kuriame pavaizduotos tarp dviejų medžių augančios kryžiaus forma pasodintos našlaitės. Aplink krūmokšniai, o už jų Gedimino pilies bokštas. Archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, iki šiol neturėjome. Buvo žinoma legenda apie slapta palaidotus sukilėlius ir jiems pastatytą kryžių“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Šalia vieno mirusiojo palaikų rastas sidabrinis medalionas, kuris buvo pagamintas XIX a. viduryje. Šis radinys archeologams leidžia kelti hipotezę, kad mirusieji buvo palaidoti ne anksčiau nei XIX a. II pusėje. Remiantis archyviniais duomenimis, šie palaikai jau buvo aptikti 1915–1916 m.
Todėl daroma prielaida, kad aptikti palaikai gali būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nubaustų mirties bausme Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Šiuo metu archeologiniai duomenys yra nagrinėjami. Aptikti negausūs radiniai konservuojami. Palaikai perduoti tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologijos specialistams. Tik bendradarbiaujant įvairių sričių mokslininkams, atlikus tyrimus, bus galima atsakyti į klausimą, ar aptikti palaikai gali būti siejami su 1863-1864 m. sukilimo dalyviais.
Istoriniai duomenys
1863–1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui, tarp jų ir vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Sprendimas nužudytų sukilėlių kūnus užkasti ant Gedimino kalno nebūtų atsitiktinis – taip galėjo būti siekiama paslėpti nuo artimųjų ir visuomenės jų palaidojimo vietą. Po 1831 m. sukilimo imperatoriaus Nikolajaus I nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje buvo įrengta tvirtovė. Visuomenės lankymui ji buvo neprieinama iki pat XIX a. 10 dešimtmečio pabaigos.
Nuomonę, kad Gedimino kalne palaidoti 1863 m. sukilėliai, dar 1904 m. iškėlė V. Zahorskis. Vėliau leidinyje „Przewodnik po Wilnie“ („Vadovas po Vilnių“) jis teigė, jog Gedimino kalne palaidotas 1863 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas, taip pat kunigas Stanislovas Išora, Boleslovas Kolyška.
1917 m. rugpjūčio 17 d. buvo pastatytas kryžius S. Išoros ir Z. Sierakausko atminimui įamžinti, tačiau vokiečių valdžia dar tą pačią dieną kryžių pašalino.
Atstatytas jis buvo tik 1921 metais. O 1925 m. šalia kryžiaus buvo atidengtos dvi plokštės: viena – su įrašu lenkų kalba „Nežinomam kareiviui“, o kita – su Lukiškių aikštėje mirties bausme nubaustųjų 1863 m. sukilėlių pavardėmis.
1940 m. birželio mėnesį ant Gedimino kalno stovėjęs 1863 m. sukilėliams skirtas kryžius buvo pašalintas.
po 1864 m. sukilimo Vilnius “perpjautas” prošvaiste per visą Šventaragio slėnį, su rinkos-daržų aikštės erdvėmis, –
“Georgijevsku prospektu”, ir ant buvusių egzekucijų erdvių, Pamėnkalnio link užstatytais Teismo rūmais…
ironiška, bet 1864 m. egzekucijų aplinka (kur nuolat iki “georgijevsko” buvo nešamos gėlės, žvakutės) sakytum
sutampa su esama egzekucijų ekspozicijos kiemo vieta dab. Genocido muziejuje Aukų g.”
..tad “nuleidinėti” Vytį, paminklą Vyčiui šion, – labiau nei šventvagystė ar į v a i r i a p r a s m i š k i a u s i a
(kiek tik beįmanoma) panieka; ši aikštė, kur matyti pramogų-prekyviečių laukas 1918 m. Sergejevo-Korobovo
darbe pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ir yra vien erdvė – visuotinė erdvė miestiečiams, po 1864 m. išvarymo (kai Vilniuj veik užtildyta KALBA SENOJI, vilnietiška-jotvingiška…) stebukliškai dieviškai susigrąžinus Valstybę, ir sostapilės su Vytenio PILIAKALNIU nepraradus, ir turi būti po “išprievartavimo” galvažudžių galvažudžio santvarkos stabu ramybėje bent kelioms, 3- ar net 5-ioms kartoms …atgis dar nežinia kuo ir kada. bet ne dabar dar
http://www.vilnius.skynet.lt/history/paint/f609c4ffec56.jpg
Николай Сергеев-Коробов. Костел Св. Якова и Филиппа. 1918. http://www.rkc.lt
Источник: http://www.vilnius.skynet.lt/history/paint/
Сайт «О Вильнюсе»