Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“?
Ko gero, daugeliui šis žodis siejasi su – jaukumu, ramybe, šiluma…
Kitiems, tai – saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Tai vieta, kurioje galima pasisemti taip reikiamos vidinės ramybės, drąsos kovoti ir siekti tikslų, ryžto, kuris padės užtikrintai žengti per tokį širdžiai mielą, ašarų prisigėrusį ir džiaugsmingo juoko girdėjusį – namų slenkstį.
Gražiai namai apibūdinami lietuvių liaudies patarlėse bei posakiuose: „Namai toliau, vargai arčiau“; „Net rūkoriai nepakenčia svetimų tabako dūmų savo namuose“; „Katrie kapuose, tie namuose.“
Ar suprantame tikrąją namų svarbą?
Šiais laikais, retas kuris suvokia, jog namai, tai ne tik – gyvenamoji erdvė ar širdžiai mielas kampelis. Namai tai – vienas svarbiausių simbolių, kuris itin dažnai lydi viską, kas susiję su lietuviškąja etnine kultūra.
Būtent namai turėjo ir turi didžiulę, neaprėpiamą simbolinę reikšmę ir svarbą mūsų protėviams. Tai turi itin gilią prasmę, kadangi, apžvelgus visas senąsias etnines šventes, jų sutikimo būdus, šių švenčių papročių prasmę – visada minimi ir namai.
Simbolikoje, amžinu namu vadintas – kapas, amžinoji poilsiavietė, karstas. Taigi namai ir žmogaus tarpininkas su kitu – mirusiųjų pasauliu. Tai tarsi šiuos du pasaulius jungiantis pradas.
Namai etninėje kultūroje
Troba, tvartas, kluonas…. – viskas, kas turi keturias sienas ir stogą, etninėje kultūroje reiškia savotiškąją šventovę. Tai taip pat ir simbolis, kuris nuolatos sieja žmogų su gyvūnu. Kadangi, protėviams buvo įprasta vienodai prižiūrėti tiek savo gyvenamąją trobą, tiek ir tvartą – gyvulių namus.
„Tvartas įvairiose Lietuvos vietose dar vadintas gurbu, staldu, kūte. Arkliai ir avys laikytos atskirai nuo kiaulių, turtingame ūkyje atskiruose pastatuose – arklidėse, avidėse. Dažnai šalia tvarto būdavo diendaržis arba laidaras, į kurį gyvuliai išleidžiami vasarą. Tvartus nuo vėjų gindavo gale įrengtos malkinės arba pašiūrės.“ (Danutė Sabonytė. „Lietuvių etninė kultūra“)
Visuomet buvo įprasta, švenčių metu tvarkyti, kuopti ir puošti ne tik trobą, bet ir tvartą. Taip daryta tikintis, jog švenčių dvasia ir namų dievai laimina tuos žmones, kurie gerbia ne tik savo būstą, bet ir tiek metų nuolankiai žmogui tarnaujančių gyvūnų pastogę.
Kitados, mūsų protėviai, puikiai suprasdami tikrąją namų vertę ir svarbą, gyvenvietę įsirengdavo itin kruopščiai, nepraleisdami nei vieno plotelio kieme. Viskas būdavo taip, kaip turi būti.
Jie buvo įpratę gyventi plačiomis bendruomenėmis. Todėl namus statydavo arti vienas kito, buvo tikima, kad taip suartėji su kaimynais, kad tai gerina tarpusavio santykius, kuria artumą.
Vienkiemiuose, trobos buvo statomos visada tik aplink keturkampį kiemą. Prie įvažiavimo į kiemą bei aplink visus pastatus, augdavo labai didelė įvairovė lapuočių medžių. Šie medžiai, dažniausiai, buvo vaismedžiai, kurie atnešdavo ūkio gyventojams gausų derlių ir už tai būdavo itin prižiūrimi ir puoselėjami.
Tačiau, šalia namų, buvo sodinami ne tik vaismedžiai, bet ir kiti lietuvių kultūrai svarbūs medžiai.
Mūsų senoji kultūra, anot etnografės Angelės Vyšniauskaitės, yra medžio kultūra. Juk senieji mūsų protėviai įsikūrė čia po ledynmečio laikotarpio vešinčiuose miškuose. Taigi, saugumą, jaukumą ir patogumą jie pajusdavo tik gyvendami medžių apsuptyje.
Ir apskritai, lietuvių etninėje kultūroje, jaučiama itin didelė meilė ir pagarba medžiams: be tikrai rimto reikalo, medžių nebūdavo galima kirsti, laužyti šakų, lupti žievę, nes buvo tikėta, kad medžiui, kaip ir žmogui ar gyvūnui – skauda. Todėl, žmonės privalo juos saugoti.
Medžiai protėviams teikdavo ne tik maistą, bet ir būdavo apsauga nuo vėjo, žaibo, audrų. O per vasaros karščius teikdavo taip malonų pavėsį. Žaibo ar ligos pakirsto, išrauto audros ar išvirtusio medžio, žmonės gedėdavo kaip mirusiojo artimo.
Taigi, lietuvio namai be medžių ir sodų, nebuvo verti namų vardo.
Kiekvienas, sodyboje statomas pastatas, turėdavo savo paskirtį, gilesnę prasmę, simbolinę reikšmę:
Klėtis – seniau dar vadinta svirnu, turėdavo dvi paskirtis – šaltuoju metų laiku, čia buvo sandėliuojama rūkyta mėsa, laikomi drabužiai, kraičio skrynios ir įvairių rūšių grūdai. O vasaros laikotarpiu, klėtyje buvo miegama.
Tvartas – turėjo vieną paskirtį – čia gyvendavo ūkio gyvūnai. Šis pastatas saugodavo gyvūnus nuo šalčio, nuo oro negandų, suteikdavo jiems šilumą.
Kluonas – žemaitiškai dar vadintas rėja ar jauja, būdavo vieta javams kulti ir linams minti.
Pirtis – nuo senovės minima istorijos metraščiuose, nes būdavusi labai svarbi, taip mėgusiems pertis, mūsų protėviams. Buvo manoma, kad sunkių ūkinių darbų nuvargintam kūnui, būtinas poilsis pirtyje. Pailsėti padėdavo kvapni beržinė vantelė perimui ir karšti, nuo akmenų kylantys garai – tai laikyta itin sveika ir malonia apeiga. Netgi būtinu kiekvieno žmogaus sveikatai.
Be ūkio pastatų, buvo itin svarbus pats sodybos kiemas. Iš šio tvarkos, būdavo sprendžiama apie čia gyvenančius žmones. Kadangi, kiemą aptvarkyti – apšluoti nukritusius lapus, išgrėbti šiaudgalius, būdavo įprasta ne tik prieš didžiąsias šventes, bet ir kiekvienos savaitės šeštadienį.
Kiemas buvo dalinamas į dvi dalis – ūkiškąjį (darbiniams reikalams) ir švarųjį (puošybai, apdailinimui, grožiui). Ūkinėje kiemo dalyje, dažnai būdavo iškasama kūdra, o štai švarioje kiemo dalyje – sodinamas gėlių darželis. Greta darželio, pastatoma koplytėlė ir kryžius – kiemo apsaugai.
Svarbią simbolinę reikšmę ir svarbą kieme, turėdavo – šulinys.
Šulinį privalėdavo turėti kiekvieno kiemo gyventojai. Kai kuriuose kiemuose būdavo net po du šulinius – vienas ūkiškoje dalyje, o kitas – švarioje kiemo pusėje. Iš svariojo, suprantama – vanduo būdavo geriamas ir vartojamas maisto gamybai. O štai iš ūkiškojo – būdavo girdomi gyvuliai, laistomi laukai, įvairūs augalai ir kita.
Šulinys, mitinėje vaizduotėje laikomas – langu į anapusinį pasaulį. Yra netgi senųjų pasakų apie šulinio paslaptingumą:
„Pasakoje našlaitę piktoji pamotė įstūmė į šulinį. Ir nieko blogo jai neatsitiko: rado ten nuostabias žydinčias pievas, šviečiančią saulutę ir sutiko ten močiutę, jau seniai apleidusią šį pasaulį. Štai kodėl sakoma, kad iš gilaus šulinio ir dieną žvaigždės matomos.“ (Danutė Sabonytė. „Lietuvių etninė kultūra“)
Kadangi manyta, kad šulinys, tai tarsi vartai į anapusinį pasaulį, mūsų protėviai tikėdavo, kad gerbiant ir saugant šulinį, didžiųjų švenčių metu, būtina gerti šventu tapusį vandenį.
Tikėta, kad po Kūčių vakarienės, vanduo kiemo šulinyje virsta vynu, kuris yra šventas ir turi gydomųjų galių. O štai pirmosios šaltojo metų laiko šventės išvakarėse (lapkričio 30-ąją – prieš šv. Andriejaus dieną), merginos eidavo prie šulinio, išsiburti sau laimę.
Namų puošybos reikšmė
Seniau, mūsų protėviai itin stengdavosi tinkamai papuošti namus. Taip tarsi atsidėkodami namams už saugų prieglobstį ir užuovėją nuo negandų.
Itin kruopščiai buvo puošiama namų išorė – dailinami langai, stogas, durys. Visos namo sandaros dalys ir svarbiausios angos. Daugiausiai buvo puošiamos įvairiais medžio pjaustiniais, taip pat, buvo įprasta – namus puošti tapyba.
Žmonės itin kruopščiai puošdavo savo namus. O kiekvienas puošybos raštas ir būdas, turėdavo atitinkamą gilesnę reikšmę, simbolinę prasmę. Todėl tikėta, kad puošimo sudėtinės dalys ir pati puošybos eiga, ne tik pagražina namo vaizdą, bet ir apvalo namo dvasią, pagerbia namus saugančius dievus. Taip namams suteikiama apsauga ir darna čia gyvenančių žmonių santykiams.
Svarbiausios namų apdailos sudėtinės dalys, buvo – durų simbolika, lėkių simbolika, langų simbolika ir stogo pabaigtuvių simbolika. Šios apdailos buvo būtinos kiekvienam namukui papuošti, kadangi turėjo itin gilią prasmę.
Stogo pabaigtuvių vainiku būdavo užbaigiama namo puošyba. Jis būdavo užkeliamas ir pritvirtinamas ant aukščiausio namo stogo taško. Tokie vainikai, paprastai, buvo pinami iš lapuočių medžių lapų, kartais dailinti spalvingomis ir itin kvapniomis gėlėmis. Manoma, kad jis simbolizuodavo saulę.
Ypatingai svarbi buvo lango simbolika. Tai, vėlgi, buvo laikoma riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Perėjimas per šią ribą, buvo laikytas – šventa, apvalančia apeiga. Todėl, krikštydami vaikus, mūsų protėviai iškeldavo juos per namo langą. Tai būdavo laikoma savotišku pašventinimu, apvalymu, paruošimu krikštyti.
Taip pat, langai buvo smarkiai siejami su vestuvėmis, todėl dažnai puošti vestuvių simbolika, jaunavedžių formos drožiniais, arba tapytais paveiksliukais.
Langai, tai lyg namo gyvybės įrodymas – tarsi namo akys, per kurias namas stebi viską aplinkui. Ir per kurias matomas namo viduje verdantis gyvenimas, santykiai.
Negalima pamiršti ir namo durų simbolikos, ypatingai – slenksčio. Tai, kaip ir langai, buvo laikoma – riba, turinčia gilią mitinę reikšmę.
Gerbiant durų slenkstį, buvo griežtai negalima ant jo stovint sveikintis, arba valgyti. Taip pat, būdavo nepalanku ant slenksčio kapoti malkas ar pjaustyti medį, nes mūsų protėviai tikėjo, kad taip galima netyčia nukirsti Laimai galvą (Laima – namų laimės deivė). Tuomet namuose neliks laimės.
Taigi, namų slenkstis ir durys, akivaizdžiai buvo siejamos su gyvenimo ir laiko riba, su lemties ir likimo perkeitimo vieta.
Durys, buvo puošiamos ir formomis, sudėliotomis iš lentų. Dažniausiai tai būdavo – rombo arba eglės forma išdėliotos lentos. Eglės forma sieta su – laumių, kurios namams atneša vestuves, nelaimę ar laimę, gimimą, mirtį, simbolika. Būtent todėl, eglutės formos raštai – labiausiai tiko namų durų puošybai.
Nemažiau svarbi ir lėkių simbolika. Lėkiai yra kilę iš stogo dalių ir turi itin stiprią simbolinę reikšmę.
Seniau manyta, kad lėkiai susiję su lėkiojimo reikšme – oras, padangės, vėjas. O lietuvių mitopoetikoje, su namo stogo sritimi itin artimai yra siejamas – aitvaras. Manyta, kad jis lekioja aplink namo stogą, aukštai danguje ir šitaip neša sodybos šeimininkui turtus.
Dažnai, lėkiuose būdavo sutinkama dvinarė simbolika – visko po du. Paprastai, tai būdavo – dviejų paukščių, dviejų ragų, dviejų žirgų vaizdiniai. Tai sietina su dangišku dvejetu simbolikoje, kuris mitopoetikoje reiškė – skalsą, gausą, sėkmę, vestuves, vaisingumą.
Dažnai, lėkiuose sutinkama – gyvybės medžio simbolika. Dažniausiai, ši simbolika būdavo atvaizduota tarp dviejų dvyniškų simbolių. Pavyzdžiui: stulpas arba augalas, su lelija arba paukščiu viršūnėje, apsuptas dvyniškų simbolių. Tai atitinka, nuo senovės gerai žinomą, dviejų mitinių būtybių, kurios stovi iš abiejų gyvybės medžio pusių, simbolika.
Taigi, visos šios namo apdailos, buvo svarbiausios puošybos dalys, ne tik padailinančios namo išorę, bet turinčios gilesnę reikšmę, atnešančios – sėkmę, vaisingumą, darną, sveikatą ir t.t.
Namų dievai
Ko gero, daugelis suvokia, kad mūsų protėvių dvasinis gyvenimas buvo itin turtingas ir platus. Jie vertino viską, kas juos supo, atsižvelgdami į kiekvieno daikto ir gyvūno simbolinę reikšmę.
Kiekvieni namai turėjo savo dievus, kurie būdavo atitinkamai pagerbiami – tvarkant namus, puošiant juos, prižiūrint ir lepinant gyvulius, aukojant dievams maistą ir kt.
Senovės lietuvių dievų, kuriais jie tikėjo, sąrašas – itin platus. Daugelis jų laikomi būtent namų dievais, besirūpinančiais žmonių gyvenimu ir už tinkamą būtį, atsilyginantys tokiomis vertybėmis, kurių nenusipirksi už jokius pinigus. Tai – šeimos santarve, vaisingumu, asmenine laime, ūkio gyvulių sveikata, draugyste su kaimynais, meile, sveikata, gausiu derliumi ir kt.
Namų dievais buvo laikytos šios dievybės – Laima (Laimė, Dalia), Giltinė, Aitvaras, Kaukas (Barzdukas, Pagirinis), Austėja, Bubilas (Bičbirbis), Javinė (Jievaras, Dirvolika, Nosolus, Pilnytis (Kurkas, Skalsa), Gabija (Pelengabija, Užpelenė), Rūgutis (Raugupatis, Ragutis, Raugų Žemėpatis), Laumė, Velykė, Dimstipatis ir Apidomė (Apydėmė).
Šiais laikais, ko gero, esame girdėję tik keletą šių dievų vardų. Tačiau, turbūt nežinome net šių kelių dievų tikrosios reikšmės, bei to, kiek daug jie reiškė mūsų protėvių dvasiniam pasauliui ir realaus gyvenimo sėkmei.
Laima (Laimė, Dalia) – būdavo manoma, kad ši mitinė būtybė, lemia visą žmogaus likimą, šiam gimstant. Ji laikoma ir gimdyvių globėja, sauganti šias gimdymo metu, bei visu nėštumo laikotarpiu.
Šią namų dievybę, itin svarbią senajai etninei kultūrai, savo raštuose (1666 m.) mini ir Danielius Kleinas.
Laimos gausu ir senose lietuviškose sakmėse, kur ši dievybė, paprastai, vaizduojama verpianti likimo siūlą, greta naujagimio lopšio.
Laimą, dažniausiai, simbolizuodavo – gulbė, antis, gegutė. Seniau, pasitelkiant šiuos ir kitus šios dievybės garbinimo simbolius, buvo atliekamos gausios Laimos garbinimo (pagerbimo) apeigos. Šioms apeigoms būdavo itin svarbūs – moliniai raštuoti ir gintariniai verpstukai, kuriais, buriant gimusio kūdikėlio lemtį, būdavo suverpiami „likimo“ siūlai.
Giltinė (Veliona) – laikoma mirties dievaite. Manoma, jog tai neaiškių formų, baltos spalvos būtybė su nemaloniai atrodančiu gyvatės liežuviu. Su giltinės pasirodymu siejami – svetimas šuo ir pelėda.
Nuo seno žinomas, vienas pagrindinių šios dievybės požymių, tai – kanklės. Senovėje, kanklėmis grodavo, kuomet, laidodavo mirusįjį. Taigi – kanklės, tai simbolis, kuris vaizduoja vėlės išlydėjimą į pomirtinį pasaulį.
Taip pat, giltinę vaizduoja – avikirpės žirklės. Manoma, kad jomis ši dievybė nukerpa likimo siūlą ir žmogaus gyvenimas baigiasi.
Kuomet kaimą užpuldavo maras, kaimo moterys, per vieną naktį, turėdavo išausti ir suverpti daugybę rankšluosčių, kuriais žmonės uždengdavo į kaimą vedantį vieškelį. Tikėta, kad tai neleidžia giltinei ateiti, arba išvaro jau atėjusią. Taip išvijamas maras ir sustabdomos žmonių mirtys.
Gabija (Pelengabija, Užpelenė) – laikyta namų židinio ir duonos dievaite. Ji minima ir Jono Jasinskio knygoje – „Apie žemaičių dievus“ (1615 m.).
„Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Kreipiamasi labai poetiškai; pavyzdžiui: „Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio.” Dievybės vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti”. Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadinama (įpučiama), maitinama (kurstoma).“ (Danutė Sabonytė. „Lietuvių etninė kultūra“)
Mūsų protėviai laikydavosi ir vieno itin gražaus papročio, susijusio su Gabija. Kuomet, šeimyna grįždavo iš vaikučio krikštynų, su vaiko rankyte perbraukdavo krosnies kaktą. Taip daryta tikint, kad Gabija padės šiam vaikui tapti – namų vaiku. „Kad namų vaikas būtų“ (Danutė Sabonytė. „Lietuvių etninė kultūra“)
Laumė – tai moteriškos giminės mitologinė būtybė. Manoma, kad Laumė – dorovės normų sergėtoja, darbštumo puoselėtoja.
Laumės, tai – vandenų ir pavakarių dievaitės, kurios apdovanoja neturtingų tėvų vaikus, baudžia už palaidą gyvenimo būdą ir godumą.
Kartais, Laumė tapatinama su senovine Deive paukšte, kadangi, turi šiai būdingų pavidalo bruožų. Pavyzdžiui tai, kad Laumei praėjus, lieka paukštiški pėdsakai.
Šios deivės simboliai – kultuvė ir paukščio pėdelės.
Laumė visiems itin pažįstama ir šiais laikais. Taip yra dėl to, kad ši dievybė itin dažna, senųjų pasakų vaikams, veikėja.
Taigi, šiuos ir kitus dievus, mūsų protėviai, nuolat garbindavo. Gal todėl, jų tarpusavio santykiai būdavo – nuostabūs, tvirti ir amžini. O namai būdavo – pripildyti darnos, džiaugsmo ir ramybės.
Nenuostabu, kad apie namus rašo ir žymūs lietuvių poetai bei autoriai. Vienas gražiausių, meilę namams atspindinčių kūrinių yra – Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Mintys apie namus“:
„Man buvo toks sunkus namų tuštumas
Ir kvapas vaisių, vėjo nuskintų,
Ir mėlyno dangaus švelnus aukštumas
(Man rodės, kad aš pats į jį krentu),
Jog tiktai slenkstį ir duris palietęs,
Aš vėl bekraštį džiaugsmą pajutau
Ir tartum vynas, užmiršta ranka išlietas,
Ant sodo žemės spindinčios kritau.“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas. „Mintys apie namus“)
Gaila, kad šiais laikais, dažnas iš mūsų, namus laiko tik pastatu ar laikinu gyvenimo prieglobsčiu. Namai nėra nei taip sąžiningai tvarkomi ar puošiami, nei vertinami už saugumą ir šilumą, kuriuos suteikia turimas „stogas virš galvos“.
Šiais laikais, dažnas žmogus, namus matuoja pinigais – vertina tik pastato kainą, bei jame esantį turtą. Visada mintys sukasi apie piniginę vertę, tačiau, niekas nesusimąsto, ką daryti, kad namai būtų verti namų vardo. Kaip sukurti nuostabią namų jaukumo dvasią, kaip kurti tvirtus santykius, su mus supančiais žmonėmis.
Svarbiausia ne tai, kokio dydžio namai, kiek kvadratų juos sudaro. Mūsų protėviai – puikus įrodymas, kad gyventi gera ir mažoje trobelėje.
Juk namai, nėra tik pastatas. Tai viso ko pradžia ir pabaiga. Gimęs vaikas, savo gyvenimo kelią pradeda namuose, juose auga, iš jų išeina ir vis rečiau į juos grįžta.
Pasitraukusio iš gyvenimo žmogaus, nebelieka ir jo namuose. Tačiau, juose visada lieka šio žmogaus pėdsakas. Jo gyvenimo istorija įsirašo į namų sienas ir lubas. Namuose lieka anapilin išėjusio žmogaus dvasia, kuri tebelydi čia gyvenančius artimuosius.
Todėl, prieš galvodami apie visai nereikšmingus dalykus, pamąstykime apie tai, ką vertino mūsų protėviai. Pasistenkime savo gyvenimo laiką skirti prasmingiems dalykams, dažniau grįžkime namo, aplankykime artimuosius.
Namus pripildykime tokiais jausmais ir vertybėmis, kurių už jokius pasaulio pinigus nenupirksi. Tai – meilė, šeima, darna, sveikata ir laimė. Šių vertybių kaina, visai nedidelė. Tereikia tik – mūsų pastangų, noro ir tikėjimo.
Namai, tai – didžiausia kiekvieno žmogaus vertybė.
Grįžkime namo. Juk ten visada esame laukiami.
Šiais laikais tikrai visi stengiasi statyti kuo didesnius, prabangesnius namus. Apsitveria didziausiomis tvoromis, su ivairiausiomis technologinemis naujovemis. Zmogaus vidus tampa nebesvarbus, svarbi tik isore, pinigai ir prabanga.
Labai įdomus ir informatyvus straipsnis.