Įgyvendinant Norvegų finansuojamą projektą Žemaitijos nacionaliniame parke 2015 metais buvo atkurta 101 ha natūralių pievų bei pelkių. Daugiausia jų – Mikytų kraštovaizdžio draustinyje, valstybinėje miškų žemėje Mačiūkių, Mikytų, Dvarviečių, Kruopių, Jockių kaimuose. Pievos ir ganyklos šiose vietovėse vyravo nuo neatmenamų laikų. Apie tai knygoje „Tėvų ir protėvių žemė“ vaizdžiai aprašo įžymus XX a. Lietuvos muziejininkas ir istorikas Juozas Mickevičius, kilęs iš Pamedžių vienkiemio Mačiūkių kaime Plungės rajone. Manau, su istoriniu, ilgalaikiu šių atvirų buveinių gausa bei kalvotu, įvairuojančiu kraštovaizdžiu susijusi ir dar, palyginus su kitomis vietovėmis, išlikusi turtinga biologinė įvairovė.
2016 m. birželio 7 d. vienoje iš Jockių-Dvarviečių kaimų sandūroje esančių tarpumškio pievutėje užfiksuota labai reta Lietuvoje baltmargė šaškytė (Euphydryas maturna). Iki šiol ši rūšis mūsų parko teritorijoje dar nebuvo užregistruota. Arčiausiai žinomos pavienės negausios šio drugio radimvietės yra Mažeikių, Akmenės, Kretingos rajonuose. Baltmargė šaškytė sparčiai nyksta visoje Europoje. Ji įrašyta į Europos bendrijos Buveinių direktyvos II priedą, o nuo 2000 metų ir į Lietuvos raudonąją knygą. Tose vietovėse, kur dar aptinkami šie drugiai, siekiant juos išsaugoti, steigiamos nacionalinės saugomos ar Natura 2000 teritorijos. Džiugu, kad VĮ „Telšių miškų urėdija“, vietos ūkininkai, gyventojai šienauja natūralias pievas, ganyklas, pelkutes. Taip jie prisideda prie senų tradicijų ir gyvosios gamtos išsaugojimo.
