Paskutinius 2016 metų žurnalo „Liaudies kultūra“ numerius – Nr. 5 ir Nr. 6 – sieja menininkės Viktorijos Daniliauskaitės darbai. Jos darbo fragmentas ir ant penktojo numerio viršelių. Verčiant straipsnįpo straipsnio matyti, kad įstabūs Viktorijos darbai dera prie beveik kiekvienos žurnalo temos, jie ne tik iliustruoja, bet ir pratęsia autorių mintis. Kur slypi jų magija, padės suprasti Viktorijos Daujotytės bendravardės kūrybai skirtas esė „Dirbti savo darbus“ (Nr. 6). Pasak jos, V. Daniliauskaitės meninei pasaulėvokai vientisumą suteikia gilus prigimtinės kultūros pajautimas. O pati menininkė pokalbyje „Ir bėga protėviai artyn…“ dalijasi prisiminimais apie visas istorines pervartas patyrusios savo garsiosios giminės likimą.
Abiejuose žurnalo numeriuose skelbiamas ir originalus Eugenijaus Žmuidos tyrimas „Eglė žalčių karalienė: slibino ir mergelės motyvo kilmė“. Pasakų motyvai, simboliai lyginami su archainiais ritualais, atskleidžiama įtampa, tvyranti tarp šio ir anapusinio pasaulio: anapusybės bijoma, bet dar labiau ji traukia, nes ten patiriami svarbiausi laimėjimai. Pasitelkus psichoanalizės metodą svarstoma vyriškumo ir moteriškumo raiška archajinėje pasaulėžiūroje. Žalčio ir moters temą pratęsia „Skaitymų“ skiltyje Dainiaus Razausko išversti keturi mūsų pasaką primenantys Šiaurės Amerikos indėnų mitai.
Žurnale tęsiami ir raganavimo fenomeno tyrimai. Jei ankstesniuose numeriuose (Nr. 3 ir Nr. 4) buvo rašoma apie viduramžišką raganų sampratą, šį kartą persikeliame į XX a. Pokalbyje su Vokietijos Bambergo universiteto istoriku ir etnografu Giunteriu Dipoldu „Heinrichas Himleris manė esąs raganos palikuonis“ primenama, kad ir II Pasaulinio karo išvakarėse buvo gręžiamasi į germaniškos Vokietijos praeities tyrimus. Audronės Žentelytės išverstas interviu papildytas išsamiais ir vertingais komentarais.
Penktajame žurnalo numeryje minime ir 240-ąsias Martyno Liudviko Rėzos, K. Donelaičio „Metų“ ir pirmojo lietuvių liaudies dainyno leidėjo, gimimo metines. Šią mūsų kultūrai svarbią asmenybę pristato Mažosios Lietuvos raštijos tyrinėtoja dr. Liucija Citavičiūtė. Įvairių šalių archyvuose L. Rėzos palikimo ieškanti mokslininkė dalijasi ir savo atradimais. Tarp jų – dar niekur neskelbti ir mums nežinomi lietuvių liaudies dainų tekstai, kuriuos L. Rėza buvo išsiuntęs J. V. Gėtei… Apie Juodkrantėje „L. Rėzos kultūros centre“ vykusius kūrybinius užsiėmimus „Istorinės asmenybės transformacijos postmoderniose medijose: Martynas Liudvikas Rėza“, kuriose dalyvavo humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai, viešosios erdvės tyrėjai, pasakoja Jolanta Zabarskaitė. O profesorius Arūnas Augustinaitis dalijasi mintimis apie naująsias komunikacijos teorijas, ekonominę lingvistiką ir Lietuvos kultūros asmenybių pristatymą pasauliui skaitmeniniuose tinkluose.
Paribio asmenybių, Mažosios Lietuvos temą straipsnyje „Ar mums reikia Hermano Zudermano?“ kelia ir literatūros tyrinėtojas Marijus Šidlauskas. Ar mes šį rašytoją suvokiame kaip savą, ar atiduodame vokiečių kultūrai? Į klausimą, kuo mums svarbus iš Macikų kaimo Šilutės krašte kilęs, pasaulyje savo pjesėmis išgarsėjęs, vokiškai lietuviškomis temomis rašęs Zudermanas, autorius atsako gyvai susiedamas šios asmenybės biografijos, kūrybos ir istorinio laiko gijas. Prie Prūsų Lietuvos temos gražiai dera ir Kristijonas Donelaitis. Rima Palijanskaitė straipsnyje „Kristijono Donelaičio socialinės pažiūros ir Martynas Liuteris“ atskleidžia, kaip Donelaičiui nuoširdžiai rūpėjo jo ganomų „avelių“, lietuvninkų gerovė. Straipsnis aktualus, žengiant į 2017 metus, skirtus Reformacijos jubiliejui. Lietuvos kultūrai, raštijai reformacija davė tikrai labai daug.
Šiais metais žurnale (Nr. 2) plačiai minėjome Lietuvos liaudies buities muziejaus 50 metų jubiliejų, aptarėme jo istoriją ir dabartį, muziejaus ekspozicijas ir šventes. Džiugu, kad galėjome pristatyti ir naują jo regioninį padalinį, duris atvėrusį Aukštaitijos nacionaliniame parke, antrajame Salų kaime. Šis kaimas turėtų tapti ekomuziejumi, supažindinančiu ir su medinės architektūros restauravimo praktika, ir autentišku kaimo gyvenimu, amatais, verslais. O tikrieji šio kaimo šeimininkai, tegyvenantys tėvų ir senelių įkurtose sodybose – Kudabų šeimos atžalos. Juozo Šorio kalbinami, jie pasakoja apie savo gimtinę: namus, šeimas, kasdienį gyvenimą, darbus, valgius. Atsimenama unikalių dalykų, pavyzdžiui, kaip brangintas miškas: jis suvokiamas kaip didesnė vertybė, nei pinigai, gauti pardavus medieną, arba kaip nuo Ladakalnio ežerais į namus parplaukdavusios ganomos kiaulės… Penktąjį „Liaudies kultūros“ užveria įspūdingas Arūno Baltėno foto pasakojimas „Visų šventųjų vakaras Viekšnių, Tirkšlių ir Gargždelės (Salantų) kapinėse“.
Šeštasis „Liaudies kultūros“ numeris pradedamas pokalbiu, skirtu Lietuvos nacionalinių parkų istorijai. Minime Lietuvos nacionalinių parkų 25 metų jubiliejų, kita vertus, profesorius Paulius Kavaliauskas, visą gyvenimą skyręs saugomų teritorijų sistemos sukūrimui, teigia, kad pirmuoju nacionaliniu parku de facto derėtų laikyti jau prieš penkias dešimtis metų įkurtąją Kuršių nerijos landšaftinį draustinį su specialiuoju režimu.
2017 metais minėsime ir Lietuvių mokslo draugijos (LMD) 110-ąsias metines. Rūta Žarskienė straipsnyje „Nuo Lietuvių mokslo draugijos iki Lietuvių tautosakos rankraštyno: LDM tautosakos rankraščių ir garso įrašų kolekcijos“ primena LMD narių rūpestį tautosakos archyvo kūrimu, pirmuosius garso įrašus, detektyvą primenančias Draugijos rankraščių istorijas. Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi unikalūs LMD tautosakos rinkiniai yra suskaitmeninti, tad su jais galime susipažinti kiekvienas.
Kas yra monai? Kaip jie veikia? Kokie žmonės vadinti monininkais, ir kaip juos vertino vietos bendruomenė? Į šiuos klausimus atsako Jūratė Šlekonytė straipsnyje „Linksmoji magija tradicinėje lietuvių kultūroje: pokštaujantis burtininkas“, pasitelkusi mitologines sakmes, kalbinę ir etnografinę medžiagą. O žurnalo skiltyje „Žmonės pasakoja“ skelbiami gausūs iki šiol atsimenami žmonių pasakojimai apie legendinį Gervėčių krašto burtininką Šimucį ir jo mokinius.
Dainius Razauskas siūlo atkreipti dėmesį į garsaus rusų mokslininko, kalbininko Anatolijaus Žuravliovo straipsnį „Oi did lado ir analogai“, kuriame aptariamas dainų priedainis „Oi did lado“ ir panašūs, keliamas klausimas, ar jie sietini su mitiniu personažu/dievybe, vardu Lado. Tai svarbi tema ir lietuvių mitologijos tyrimams.
Tėviškės, giminės, šeimos istorija šeštajame žurnalo numeryje dalijasi Juozo Šorio kalbinamas profesorius Jonas Grigas, kilęs iš Musteikos kaimo, dabar priklausančio Dzūkijos nacionaliniam parkui. Pokalbis pavadintas „Grigo bitės po Grįžulo (Grigo) ratais“.
Na, o „Papročių skiltyje“ žymus etnologas Venantas Mačiekus aptaria mūsų miestelių turgaus ir prekybos papročius XX a. pirmojoje pusėje. Šią temą pratęsia ir papildo iki šiol niekur neskelbta fotomenininko Viliaus Naujiko fotografijų serija „Kupiškio turgus, 1968 m.“
„Liaudies kultūros“ žurnalus galima įsigyti Lietuvos spaudos kioskuose;
knygynuose „Akademinė knyga“, „Ragainė“ (Vilnius), „Akademinis knygynas“ (Kaunas);
Mūsų redakcijoje Lietuvos nacionaliniame kultūros centre – Barboros Radvilaitės g. 8, Vilniuje.
Vis dėlto patogiausia jį atrasti pašto dėžutėje. Tereikia užsisakyti! Tai galima padaryti net nepakilus nuo stalo: www.prenumeruok.lt . Metinė 6 žurnalo numerių prenumerata – beveik 12 eur, o0 pusės metų – 6 eur.
„Kitąmet minėsime tautinių drabužių, piliakalnių, Lietuvos mokslo draugijos, Reformacijos, A. J. Greimo metus, artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Pasirūpinsime, kad žurnale nepristigtų įdomių istorijų ir tyrimų, pokalbių ir liudijimų apie mūsų praeitį, padedančią prasmingai gyventi šiandie“, – sako žurnalo „Liaudies kultūra“ vyr. redaktorė Saulė Matulevičienė.
