Gruodžio 25-ąją netekome vieno atkurto Valstybės saugumo departamento vadovų Viktoro Zedelio.
Sužinojęs apie šią netektį, žvilgtelėjau į Valstybės saugumo departamento svetainę:
„Laikinai ėjęs Valstybės saugumo departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pareigas 1991 kovo mėn. – rugsėjo mėn.“
Taip pristatytas Viktoras Zedelis, kurio pečius po 1991 m. sausio 13-osios užgulė atsakomybė dėl šios svarbios valstybės institucijos veiklos. Šiandien dienos „visažinių didvyrių – patriotų“ tada nematėme šalia savęs.
Kukliai VSD interneto svetainėje pristatytas ir šis VSD veiklos laikotarpis:
1990 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė prie Ministrų kabineto įsteigė Valstybės saugumo departamentą. Pirmuoju Departamento vadovu buvo paskirtas Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus. To meto pagrindinis VSD uždavinys buvo rinkti informaciją apie priešiškų šalies nepriklausomybei struktūrų planus grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos vadovybę. Tik po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje SSRS grėsmė sumažėjo. Valstybės saugumo departamentas ėmė tirti ir kitokią nusikalstamą veiklą, kėlusią grėsmę šalies saugumui.
Organizuojant tvirtėjančios laisvos valstybės struktūrą, įvairių pertvarkų patyrė ir Valstybės saugumo departamentas. 1991 m. pabaigoje jis buvo reorganizuotas į Nacionalinio saugumo tarnybą. Dar po pusmečio – 1992 m. liepos 31 d. Vyriausybės nutarimu vietoj Nacionalinio saugumo tarnybos įsteigiama Saugumo tarnyba.
Norisi bent keliomis mintimis prisiminti Viktorą Zedelį.
Daugiau apie ypač svarbių bylų tardytoją V. Zedelį prisimins kolegos iš Generalinės prokuratūros Egidijus Bičkauskas ir Vidmantas Žeimelis, drauge su kolegomis įkūrę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupę prokuratūroje. Mano pažintis su a.a. Viktoru trumpesnė ir kuklesnė. Tačiau turininga.
1991 m., kovo 5 d. LR Vyriausybės potvarkiu (Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius) Viktoras Zedelis buvo paskirtas VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju (iki 1991 m. rugsėjo 27 d.). Būtent jam teko atsakomybė po Sausio 13-osios įvykių labai sudėtingu Lietuvai ir šiai institucijai laikotarpiu subalansuoti šią atkurtą valstybės įstaigą, padaryti ją realiai veikiančią. Kovo 19-ąją buvo atleistas iš pareigų atsistatydinęs pirmasis atkurto VSD vadovas Mečys Laurinkus, Viktorui Zedeliui buvo pavesta laikinai vadovauti šiai institucijai.
Prokuroro darbo patirtis ir Viktoro šaltakraujiškumas, žmogiškumas ir sugebėjimas profesionaliai rasti paprastą išeitį sudėtingose situacijose – visa tai labai padėjo subalansuoti pirmųjų į šį departamentą priimtų pareigūnų ir naujai, jau iš Lietuvos institucijų, priimamų pareigūnų ir darbuotojų psichologinį klimatą ir veiklos suderinamumą, organizuoti VSD veiklą pagal jo paskirtį, bet ne pagal politinę konjunktūrą.
Po 1991 m. rugpjūtyje žlugusio perversmo Maskvoje V. Zedelio vadovaujamam VSD teko viena atsakingiausių ir sudėtingiausių užduočių – dalyvauti TSRS VSK (Valstybės saugumo komiteto – Lietuvoje dažnai vadinamo tiesiog KGB) turto ir dokumentų perėmime, jų inventorizavime. Šiam procesui Vyriausybės paskyrimu teko vadovauti man. Turime būti dėkingi Viktorui už jo dalykiškus ir profesionalius patarimus. Jo patarimu paskyrėme mišrias KGB dokumentų perėmimo ir inventozivavimo grupes, kurių nariai buvo vienas kito nepažįstantys skirtingų mūsų valstybės įstaigų atstovai. Šis principas pasiteisino.
Tačiau Viktoras toliaregiškai tada mane perspėjo: Zigmai, patrauk VSD iš šio proceso, nes bus blogai visai institucijai, per daug aistrų…
Šį sudėtingą ir atsakingą procesą sugriovė Viktoro ir mano komandiruotės dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Interpolą metu (1991 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje) įvykdyta KGB dokumentų vagystė.
Tai ir buvo pirmasis žingsnis į VSD veiklos politizavimą, kuriam drauge su Viktoru sugebėjome pasipriešinti iki 1991 m. gegužės mėnesio.
V. Zedelio profesionalumas ir dalykiškumas labai padėjo Paryžiuje mudviem įtikinti Prancūzijos Vyriausybės institucijas ir Interpolo vadovybę išimties tvarka įtraukti į metinės Interpolo konferencijos darbotvarkę klausimą dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Interpolą.
Grįžus iš komandiruotės mūsų laukė ne tik KGB dokumentų vagystės pasekmės, bet ir vienas po kito bandymai slėpti šią vagystę VSD reorganizacijomis. Mat VSD lipo ant kulnų šiems vagims.
V. Zedelį prisiminsime, kaip VSD vadovą, kuris depolitizavo ir demilitarizavo VSD veiklą. Man, kaip VSD vadovui, buvo šaunu ir prasminga dirbti drauge su Viktoru šį darbą taip, kaip supratome mes. Tačiau to nereikėjo tiems, kurių vizijose VSD buvo ir tebėra, visų pirma, įrankis politinėje veikloje.
