R. Grigas. Mintys apie istoriko monografiją – akibrokštą

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą), manau, labai dažnas gali išgyventi skaitydamas naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą 2016 m. 500 egz. tiražu išleido „Minties“ leidykla (!). Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir, dera pripažinti, atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus (tikėtina – ne vien to autoriaus) rašyta ir išmąstyta studija.

Tačiau būtent veikalo autoriaus plati įžvalgų paletė ir jų drąsumas (gal ir originalumas) ir duoda besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką ypač principingo pasakyti apie profesoriaus veikalą. Pastarojo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Jie prifarširuoti spaudoje iki šiol beveik neskelbtos, iš slapčiausių archyvų iškeltos medžiagos.

Labiausiai suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos.

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einanti per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. Nuo pat pradžios sovietinės valdžios (okupacijos) pateisinimu.

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais neišplėtotais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.). Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. Atskirai pastebėsiu reikšmingą detalę. Dabartinėje istoriografijoje vietoje TSRS yra įsitvirtinęs SSRS įvardis. Tačiau veikalo autoriaus rašomas (manau, labai sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybinių Socialistinių respublikų sąjunga (TSRS).

Sugrįžkime į tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą!). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot veikalo autoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu, su audringais plojimais priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti istorinį dokumentą „didžiajam vadui“ Stalinui. Istorikas randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)…

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame, netgi trečiame plane. Didesnė kaltės dalis (jeigu apskritai jos esama) nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjome.

Anot veikalo autoriaus, jau pagal teisėtus Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus (perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, kuris „anos“ Lietuvos sąlygomis aktyviai dalyvavo ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Betgi jis, anot autoriaus, tapo tikra kliūtimi… Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų forposto Lietuvoje LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Iš istorijos mes žinome: jų tada, vien žuvusiųjų, buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais (žuvusiųjų sukilėlių skaičius viršija 2000). Bet veikalo autoriui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato teisėmis, kuriomis tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin platų ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Tenka pripažinti, kad istorikas teisus, teigdamas, jog dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo grynai savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos dalyvavo vykdydamos žiaurias žydų genocido operacijas ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Labai stebina, kad veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje labai sunkiai išgavus iš nacių leidimą palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių (dalinai iš gimnazistų) organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Rinktinės iniciatorių planas buvo nors trumpam susiremti su bolševikais ir tuo pasauliui pranešti neužgesusią nepriklausomos Lietuvos idėją. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (savo esme prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos jau užsimintu motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai, veikalo autorius, ignoruodamas šį idėjinį ir fizinį pasiaukojimo už Tėvynę veiksmą dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija; tai buvo išdavystės kovoje su fašizmu pozicija. Anot autoriaus, tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję (o faktiškai, masiškai mobilizuoti) į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur istorikas net atvirai pasako, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios, autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija labai aiški: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS) (visur kursyvas mano – R. G.).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (šeiminių) aplinkybių, bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“ buvo žiauriai nubausti, o kita dalis, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį pasipriešinimo raudonajam okupantui tinklą. Užvirė kruvini su juo susidūrimai. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios raud. armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę. Manytina, Raudonosios armijos pristabdymu jie buvo gana suinteresuoti…

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Veikalo autorius suranda drąsos, teigdamas, kad būtent lietuvių ginkluotas pasipriešinimas (autorius visur vengia partizano, partizaninės kovos sąvokos) yra kalčiausias dėl prasidėjusių represijų prieš lietuvių civilius gyventojus: kankinimai, lageriai, tremtys ir pan.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, ko gal ir nežinojome. Kad bendrą dramą ar tragediją aštrino nuo pat pradžios okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Kaip jau minėta, veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų. Kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus istorikas visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Prieš ką? Nesunku susigaudyti, kad toji visa kova (karas po karo), jo nuomone, buvo nukreipta prieš teisėtą dar 1940-ais metais pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet jų kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“ (istoriko sąvoka).

Šioje vietoje įterpsime ir tokį pastebėjimą…

Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius kai kur parodo savo įžvalgų perteklinį „neatsargumą“. Nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „Mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Betgi lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius?.. Paversti besmegeniais zombiais? Beje, aprašydamas atskiras asmenybes, pateikdamas jų portretus, istorikas neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, Stalino akyse remdamas atsargesnį, santūresnį nei pats Suslovas A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, aiškiai pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, skaičiuotini ne šimtais, bet tūkstančiais. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis partizaninio pasipriešinimo dalyvių vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (gal tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir žūti savojoje žemėje. Ir mirdami jie stengėsi perduoti kovos estafetę  savo tautiečiams ir savaip, pagal naujas aplinkybes bylinėtis už teisę būti nepalaužiamais, gyventi Nepriklausomybės siekio dvasia.

Nesusilaikau ir nuo lyrinio nukrypimo apie, anot istoriko H. Š., „paklydėlius sūnus“.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs:  dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Pabuvojo. Bet, šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais buvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis. Jis taip ir pasielgė. Bet… Daugybė talentų žuvo. Tačiau ne vienetai, bet šimtai sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu t.y. legalizuotu, ar pusiau legalizuotu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, buvusiu šios gimnazijos mokytoju, pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo ta, kad iš gimnazijos vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių pasitraukė į mišką partizanauti… Atvyko sudrausminti.

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu būdu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia:  Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Tebestovi ir generolo Žemaičio biustas prie įėjimo į Krašto apsaugos ministeriją…

Žinoma, detalizuotos istoriko kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas. Jis vertintinas ne kitaip, kaip trumpa konstitucija, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Autoriai, rašę šį istorinį dokumentą, tvirtai žinojo, kad jų laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis istorinės legendos žanro vertas žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu aršus. Pacituosiu: Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks (407 psl.). Štai taip. Su neslepiamu žvilgsniu į perspektyvą.

Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais. Jį patį slėgusia ne tik faktografine medžiaga, bet, ko gero, ir kitokia jėga… Tačiau štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių „siauro akiračio“ istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų. Na, kad ir praėjusių kankinimus, pabuvojusių tremtyje, lageriuose… Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie dažnai mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę istoriko monografijos apžvalgėlę dėmesį atkreipsiu į vieną, man regis, gana detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta (ir sulaukta!), apsisprendus skelbti šį veikalą ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje  dar laukia? Gal neramaus mūsų kaimyno drąsesnių veiksmų? O pikčiau ir atviriau kalbant ar prof. H. Šadžiaus veikalas savo pamatine ideologema nesudaro ideologinei ir politinei diversijai artimo įspūdžio? Autorius negali būti viešai apdovanotas kaimyninės valstybės ordinu. Bet, tikėtina, kad tuo veikalu tikrai bus prisidengta, platinant teiginį: „Matote, patys lietuviai, tituluoti jų istorikai rašo apie teisėtą jų nacijos įsirašymą į mūsų imperijos gretas ir smerkia tuos, kurie tam istoriniam žingsniui priešinosi…“

Tenka stebėtis: kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija „gražiai“ sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai?.. Pagaliau stebina ir tai, kad visuomenėje prestižine tebelaikoma „Minties“ leidykla tokį veikalą paskleidė…

Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas