LLKS: Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!

Gruodžio 4 d. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narių bandymams panaikinti Vilniuje esančios Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, kreipėsi į Vilniaus merą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Skelbiame Alkas.lt redakcijai atsiųsta visą kreipimosi raštą:

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus  paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų. 

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso(?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga? 

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado. 

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams). 

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas. 

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. 

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“