M. Zasčiurinskas. Darbo kodeksas – ne pergalė prieš Prezidentę, bet pralaimėjimas verslui

Seime vykęs Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymų priėmimas viešojoje erdvėje traktuojamas kaip Seimo nesiskaitymas su Prezidente ir siekis priešintis jos valiai. Tačiau, ar tikrai galima taip teigti? Juolab kad vienas iš šių audringas diskusijas tiek tarp politikų, tiek tarp visuomenės sukėlusių įstatymų – Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – buvo priimtas su šalies vadovės siūlytomis pastabomis. Taigi svarstant šio svarbaus ir reikalingo įstatymo priėmimą Prezidentės veto ignoruojamas nebuvo.

Visai kitokia situacija susiklostė svarstant vetuotą Darbo kodeksą. Čia jau kitos nuomonės girdėti nebuvo linkusi didelė dalis Seimo narių. Mat jie buvo įsitikinę, kad kodeksą reikia priimti ir kad jis bus svarbiausias šios kadencijos darbas. Tačiau Seimo nariai taip trumparegiškai ir neatsakingai Lietuvos gyventojų atžvilgiu pasielgė ne todėl, kad pasipriešintų Prezidentei ir pademonstruotų turinys galią priimti tokius sprendimus, kokie jiems patinka. Ir net ne todėl, kad iš tiesų galvoja, jog naujasis Darbo kodeksas – svarbiausias šios kadencijos darbas.

Sprendžiant naujojo Darbo kodekso priėmimo klausimą, Prezidentės veto buvo atmestas todėl, kad neatsilaikyta prieš agresyvų stambųjį verslą, kurio interesams šiuo naujuoju darbo santykių reglamentavimu ir yra pataikaujama.

Labai apmaudu, bet tenka pripažinti, kad šįkart laimėjo ne tie, kurių pusėje sąmoningoje ir savo piliečius gerbiančioje valstybėje turėtų būti valdžia. Nugalėjo tie, kurie agresyviai ir nepailsdami siekė dar didesnės naudos sau – įteisintos galimybės išnaudoti darbuotojus, dar labiau pelnytis silpnųjų sąskaita ir toliau didinant ir taip milžinišką atotrūkį tarp turtingųjų, žarstančių milijoninius pelnus ir vos galą su galu suduriančių eilinių „žmogelių“.

Stambusis verslas švenčia pergalę, tuo tarpu Ministro Pirmininko pažadai, jog Darbo kodeksas dar bus taisomas, „kad jis būtų priimtinas visoms pusėms“, ne tik kad niekieno neguodžia, bet skamba kaip tikrų tikriausias pasityčiojimas. Ir pasipriešinimas bei nepaklusnumas Prezidentei, patikėkite, čia ne prie ko.

Skaudančia širdimi turiu pripažinti, kad nepaisant ilgos ir nuoseklios kovos su stambiuoju verslu, siekiant bent kiek apginti dirbantį žmogų ir neleisti iš jo atimti paskutinių garantijų, laimėti nepavyko. Tiek pirmąjį kartą, balsuodamas prieš Darbo kodekso priėmimą, tiek dabar, palaikydamas Prezidentės veto, vyliausi, kad nugalės padorumas ir įgimtas atsakomybės jausmas, skatinantis rūpintis savo šalimi ir jos žmonėmis. Deja. Tokias nesėkmes išgyvenu, bet dėl jų rankų nenuleidžiu. Nenuleiskite ir jūs.