R. Baškienė. Nenorime emigracijos? Didinkime algas, mažinkime mokesčius

Neseniai išgirdome, kad Sveikatos apsaugos ministras Juras Požėla pakvietė visus piliečius kovoti su medikų korupcija. It didelę naujovę pristatęs seniai veikiantį vadinamąjį „pasitikėjimo telefoną“ ministras pakvietė juo skambinti ir pranešti apie kyšius imančius medikus. Puikus pavyzdys Teisingumo ministerijai – gal ir ji įves panašią liniją pranešti apie teisėjų,  gaunančių tikrai ne mažiausius atlyginimus Lietuvoje, korupciją? Ir piliečiams jau nebereikės spėlioti, ar teisingai pasielgė mūsų valstybės teismas, išteisinęs 1991-aisiais žmones žudžiusius omonininkus, nes, pasirodo, prokurorai blogai surašė kaltinimą, pagal kurį mūsų krašte nebuvo nei okupacijos, nei karinės padėties, nei svetimos kariuomenės. Nebereikės abejoti, ar teisingai buvo nuteisti priesaiką sulaužęs prezidentas bei simboline bauda atsipirkę valstybės pamatus griovę Darbo partijos veikėjai.

Abejočiau masine teisėjų emigracijos banga po tokios įsivaizduojamos akcijos. Tačiau nuolat kaltinami korupcija medikai – ypač jauni – tikrai krausis lagaminus. Ir čia nepadės tie 8 procentai prie algos, kuriais taip didžiuojasi ministras. Sveikatos sritis reikalauja rimtos pertvarkos, o ne kovos su vėjo malūnais. 10 ir daugiau metų sunkias studijas krimtę būsimieji medikai nusipelnė pagarbos ir bent jau 2000 eurų mėnesinės algos. Minimum. Kitaip tuoj liksime be daktarų. Beje, kaip ir be skiepų, bet su grįžtančių seniai išnaikintų pandemijų grėsme, jei ir toliau mūsų politikai, tokie kaip Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė tik imituos darbą, o ne imsis mūsų gerovę ir sveikatą užtikrinančių įstatymų kūrimo.

Suprantu, kad norint mokėti dideles algas medikams reikia turėti pinigų. Valstybei, kurios mokestinių pajamų į biudžetą ir šalies bendrojo vidaus produkto santykis yra vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje, reikėtų pirmiausia apsispręsti, ar tikrai vienintelis būdas šį santykį padidinti yra siūlymas didinti mokesčius. Europos Komisijos duomenimis, vidutinį atlyginimą gaunančio lietuvio darbo sąnaudų mokestinė našta 2014 m. siekė 40,9 proc. ir buvo artima ES vidurkiui (41,1 proc.). Žemesnes pajamas gaunančio darbuotojo darbo sąnaudų mokestinė našta net viršijo ES vidurkį. Taigi, ne per mažas, o pernelyg didelis darbo apmokestinimas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios taip stipriai atsiliekame šių mokesčių surinkime nuo kitų ES šalių.

Lietuvoje algos vienos mažiausių visoje Europos Sąjungoje, tad piliečiai naudojasi laisvo judėjimo teise ir vyksta dirbti ten, kur jų darbas įvertinamas ženkliai didesne pinigine išraiška. Iš sovietmečio paveldėta mūsų mokesčių sistema itin smarkiai apmokestina darbuotojus, nė kiek neskatindama darbdavių jiems didinti oficialiai mokamų algų. Ko vertos vadinamosios SODROS lubos, kai darbuotojai, už kuriuos sumokami 10-ies VDU (vidutinis darbo užmokestis, kuris šiuo metu siekia 748 eurus) mokesčiai SODRAI, susirgę gauna išmokas, apribotas 2 VDU ? Šios lubos it lakmusas parodo tikrąjį mūsų valdžios požiūrį į aukštos kvalifikacijos darbuotojus, apie kurių trūkumą nuolat kalba mūsų pramonininkai.

Šiomis keistomis lubomis bandoma kamšyti nesibaigiančias SODROS skyles. Pasak ekonomisto Žygimanto Maurico, Lietuvoje yra įsigalėjęs toks verslo modelis, kuris siekia nuslėpti mokesčius nuo savo valstybės. Vengiant mokėti pridėtinės vertės mokestį gaunami „juodi“ pinigai, mokami atlyginimai vokeliuose, ko pasekmėje SODRA negauna mokesčių, o dabartiniams ir būsimiems pensininkams atkišama „riestainio“ skylė. Sukuriamas užburtas ratas. Ekonomisto nuomone, darbo apmokestinimą reikėtų drastiškai mažinti, jį pakeičiant mokesčiu, kurį būtų nesunku surinkti ir administruoti. Tai galėtų būti aplinkosaugos ar su infrastruktūra susieto nekilnojamojo turto mokesčiai.

Apsaugoti mažiausias pajamas gaunančius asmenis padėtų daug didesnis neapmokestinamasis pajamų dydis, taikomas ne tik su darbo santykiais susijusioms, bet ir visoms kitoms gyventojo pajamoms. Pajamos į valstybės biudžetą išaugtų, jei sumažintume darbo mokesčius, panaikintume įvairias išimtis ( tame tarpe ir PVM-o), neleistume piktnaudžiauti verslo liudijimais kaip alternatyva darbo santykiams įforminti, sugriežtintume atsakomybę už atlygimų mokėjimą vokeliuose. Ekonomistės Lauros Galdikienės nuomone, labai svarbu didinti gyventojų motyvaciją gauti oficialų atlyginimą ir mokėti mokesčius – tą būtų galima pasiekti susiejant gyventojo gaunamas viešąsias paslaugas bei socialines išmokas su sumokėtomis įmokomis.

Mokesčių surinkimas yra tik viena medalio pusė. Kita – ir ne mažiau svarbi – yra efektyvus surinktų lėšų panaudojimas bei valstybės aparato mažinimas. Šalies gyventojų mažėjimas tampa atvirkščiai proporcingas valdininkų skaičiaus didėjimui. Šio santykio subalansavimas – uždavinys esamai ir būsimai vyriausybėms.

Nemažėjant emigracijos mastams mums reikėtų susirūpinti, kaip susigrąžinti savo tautiečius, kuriuos, kažkada sugebėjusius išgyventi iš savo smulkaus verslo, svetur išvarė nevaldoma didžiųjų prekybos centrų plėtra bei savanaudiškas darbdavių godumas. Keistai skamba mūsų šalies pramoninkų deklaracijos apie darbdavių siekį įmonėje išlaikyti darbuotojus vieninteliu būdu – „gerinant jiems darbo sąlygas“, tuo pačiu prašant Vyriausybės palengvinti sąlygas atsivežti pigesnę darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Vietoje algų kėlimo siūloma darbo jėgos deficitą užpildyti atvežtiniais darbuotojais…

Valstybėje verslas turi būti suinteresuotas nauda, o valdžia – piliečių gerove. Tuo pagrįstas vadinamasis „Flexicurity“ modelis. Nepakanka vienašališkai liberalizuoti darbdavių ir darbuotojų santykius. Reikia pasirūpinti ir silpnesniąja puse – darbuotojais, užtikrinant jiems apsaugą netekus darbo ar sveikatos. O tai jau mūsų valdžios priedermė. Užtikrinus lankstumo ir saugos balansą bei pakėlus atlyginimus, valdžiai nebereikės teirautis savo piliečių, kaip susigrąžinti pabėgusius ieškoti laimės svetur. Nebereikės ir „pasitikėjimo telefonų“.