Amy Tan. Malonumų rūmai. Vilnius: Tyto alba, 2015.
Kinų kilmės amerikiečių rašytoja Amy Tan (g. 1952 m.) savo esė rinkinio „Kita likimo pusė“ (The Opposite of Fate: A Book of Musings, 2003) įžangoje rašė: „ (mano mama) šventai tikėjo, jog tapsiu gydytoja. Bet vėliau kiekvienam, kas tik norėjo girdėti, kartojo visada žinojusi, jog tapsiu rašytoja – šitaip pakeisdama, ką sako, ji pakeitė ir likimą ir dabar jos viltis buvo išsipildžiusi – štai stovėjau aš, tapusi rašytoja, tiksliai, kaip mama ir išpranašavo…“
Kas visame šitame pasakyme yra nešiuolaikiško – likimo klausimas. Jei tai atmestume, tai viskas taptų normalu ir neliktų apie ką rašyti: tėvai norėtų, kad vaikai taptų kažkuo vienu, vaikai, galiausiai, tampa kažkuo, kuo norėjo tapti patys – toks gyvenimas, nieko čia ypatingo… Bet likimo klausimas ir jo derinimas ar nesuderinamumas su gyvenimu, su mūsų dabartim – čia telpa visa Amy Tan kūryba ir dar daugiau, jos gyvenimas – vaikystė, sąntykiai su mama, moderni Amerika ir giminės istorija, praeitis – likimas – atkeliavęs kartu su tėvais iš Kinijos…
Gimusi Amerikoje, imigrantų šeimoje, kur tėtis išpažino katalikų tikėjimą, o mama likimą, vaikas būdama, ji taip ir blaškėsi tarp šių dvejų kraštutinumų, stengdamasi susiorientuoti ją supančiame pasaulyje – modernioje pokario realybėje… To nelogiškumą suprantant, nekeista, kad jos pastangų rezultatai buvo mažų mažiausiai keisti!
Tėčio tikėjimas dievą buvo absoliutus, bet visame kitame jis adekvačiai įsirašė ir funkcionavo imigrantų bendrijoje – buvo dominė. Mama daugiau priminė tamsų ir bedugnį chaosą, daugiausia gąsdinusią artimuosius tuo, kas ir kaip netikėtai iš jos išnirdavo idėjų, pamokymų, nuomonių ar nulemto tragizmo pavidalu. „Džiaugsmo ir laimės klube“ (The Joy Luck Club, 1989), pirmojoje savo knygoje, Amy Tan taip ir rašo, jog „tikėjimas mamai reiškė tikėjimą likimu. Ir tas tikėjimas suteikė jai iliuziją, jog ji kontroliuoja situaciją: tai buvo pati geriausia viltis, nes neatmetė nė vienos galimybės – visa, į bloga ar į gera, visa buvo įmanoma…“
Bet pradėjus žiūrėti į giminių istorijas – o kiniečių tradicinis tikėjimas iš esmės ir yra protėvių garbinimas, taigi nuo giminės istorijos niekur nepabėgsi, kinietiško kraujo turėdamas! – tai net ir tėčio istorija nėra standartinė. Jis gimė 1913 metais Kinijoje, kiniečių tradicinę mediciną praktikuojančios mamos ir presbiteronų dominės pareigas einančio tėčio šeimoje. Tėčio tėvo auklėjimui anglų misionierių įtaka buvo tokia stipri, jog jis geriau kalbėjo ir rašė angliškai nei kinietiškai. Pats Amy Tan tėtis domine tapo jau būdamas subrendęs: jaunystėje, dar Kinijoje, karo metu jis buvo pilotas, mylėjo ištekėjusią moterį, turinčią tris vaikus – Amy Tan mamą, kuri vėliau už šitą vedybinę neištikimybę buvo pasodinta į kalėjimą, kai jis pats, jau pokariu, emigravo į JAV, gavęs stipendiją studijoms universitete ir gyveno ten laimingą viengungio gyvenimą, kai daug protingų, išauklėtų, išsilavinusių merginų matė jame perspektyvų jaunikį.
Bet jis vedė Amy Tan mamą, kuri, iš kalėjimo išėjusi, parašė jam į Ameriką, ar jis norėtų, kad ji atvažiuotų ir jis atsakė: „Žinoma!“ – moteriai, kurią jis žinojo buvus nelaimingai ištekėjusią, iš kurios buvo atimti vaikai, kuri pati buvo ką tik iš kalėjimo – tada jis žinojo tik tiek, bet kitam jau ir to būtų pakakę, kad apsigalvotų…
Jie susilaukė trijų vaikų, iš kurių Amy buvo vidurinė ir vienintelė mergaitė. Ji nei ką nors apie mamos istoriją žinojo, nei kas nors jai siūlė pasirinkimą – jei tiesiog teko augti penktojo dešimtmečio Amerikoje su mama, kurios ir gyvenimas praeityje, ir pasaulėžiūra, ir vidinis pasaulis buvo paskendę chaose: tai, kas turėtų būti laiminga jos sudėtingo ir pilno netikėtų posūkių gyvenimo pabaiga – sėkminga emigracija į JAV, vedybos su geru, tvirtu, mylinčiu žmogumi, vaikai – naujas gyvenimas jai laimės neatnešė… priešingai, tai ją padarė tik dar labiau įtaria, nes kas žino, ką likimas jai vėl ruošia, apsimetęs laimingu, kad ji nieko neįtartų ir tada jis ją dar skaudžiau galės įkąsti. Gal net nugalėti, jei ji praras budrumą ir nebus pasiruošusi!
Psichologiškai ji, matyt, niekada ne tik nepaliko Kinijos, bet ir neišėjo iš pačių skaudžiausių išgyvenimų – gyveno traumos situaciją iš naujo ir iš naujo ir stengėsi nuo jos pavojų apsaugoti šeimą, dukrą, kai jie nesuprato, nei kodėl ji taip elgiasi, nei kas iš viso vyksta, nes jokių pavojų nematė. O Amy Tan mama matė, ir labai baisius – todėl subtiliems perspėjimams neturėjo laiko ir savo patarimų ar nurodymų į vatą nevyniojo: Amy Tan, jautriai, smalsiai, pastabiai mergaitei, labai anksti teko skaitytis su mirties artumu ir mirtingumo galimybe kasdieniame gyvenime – kiekviena pasitaikančia proga mama grasino numirsianti, nusižudysianti, pranašavo, jog tuoj jos nebebus, nebeliks…
Pradėjusi eiti į mokyklą, Amy dar aštriau jautė atsidūrusi tarp dviejų požiūrių į realybę, dviejų supančio pasaulio paaiškinimo teorijų: ką mato ji pati, Amerikoje gimusi ir auganti, Kinijos nei mačius savo akyse, nei regėjus – Amerikos realybė buvo jai normali, prigimtinė; ir Amerikos, kokią ją mato traumuotos psichikos, iš kitos kultūros atėjusi ir jos dėsnius pamatiniais turinti jos mama… Mamą ji myli, nori ją gerbti, neįžeisti…gal net nori ja tikėti, bet tada ji turi netikėti savo pačios akimis ir instinktais, ir jos pačios gyvenimą užvaldo absurdas.
Šešerių metų amžiaus Amy mama nusivedė į mažos mergaitės iš jų gatvės laidotuves ir pagrasino, jog šitaip baigiasi visoms mergaitėms, kurios mamų neklauso… Lytinis švietimas iš mamos lūpų nuskambėjo taip: „nesileisk berniukų bučiuojama, negalėsi sustoti. Tada gims vaikas, tu įkiši jį į šiukšlių dėžę, policija uždarys tave į kalėjimą ir tada tavo gyvenimui galas. geriau jau iš karto nusižudyk…“ Tada ir dar ilgą laiką po to Amy Tan nežinojo, kad jos mamos mama, sudėtingų aplinkybių gyvenime priversta, nusižudė 1921 metais, kai Amy mamai tebuvo devyneri. Dar daugiau, kad ji buvo liudininkė, kaip tai atsitiko ir turėjo toliau gyventi su pasekmėmis – nuo tada, matyt, savižudybė jai ir liko atrodanti kaip išeitis – lygiavertė, svarstytina išeitis – iš gyvenimo situacijų kasdieną ar kartą per savaitę… Dar daugiau. Tikriausiai psichiškai mama visam likusiam gyvenimui ir liko ta devynerių metų mergaite prie nusižudžiusios mamos patalo…
Dar mama grasindavo, kad grįšianti į Kiniją, kas mažos Amy pasaulyje tokiu būdu irgi liko prilyginta mirčiai… Mamos nuotaikos mainydavosi labai greitai, bet įtampa nuo jos sklisdavo visą laiką, pastoviai – galima įsivaizduoti, kaip tai veikė augančios mergaitės gyvenimą! Kad ji tapo neurotike ir rašytoja, sąmoningai pasirinkusi neturėti vaikų, nors yra ilgai ir laimingai ištekėjusi, bet rašyti knygas, kuriose bando susigaudyti savo ir ne tik savo kartos praeity, tai dar yra labai ir labai laiminga pabaiga.
Bet tokia labai jau neapginta nuo mamos psichologinio teroro Amy Tan nebuvo: vaikai yra labai išradingi, ir, anksti pastebėjusi, jog mama dvasiomis ne tik tiki ir joms skiria didelę reikšmę, bet ir jų bijo, ėmė teigti, kad jas – dvasias – ji matanti įvairiose vietose ir kada jai patogu buvo ar reikėjo mamai atsikirsti… Kiniečių tradicijoje protėvių dvasios, blogosios dvasios, dvasios, kurioms esi skolingas ir jos atseka tave iš paskos, kad ir kur būtum, ir randa, kad ir kur persikraustytum – jos gali viską, su jomis reikia nesipykti, o susipykus stengtis susitaikyti, jas pamaloninti. Jų taip pat galima klausti patarimo – ko nors apie ateitį arba kokios firmos akcijas pirkti: kadangi Amy teigė dvasias matanti ir naudojosi jomis mamai pagąsdinti, tai ji turėjo ir sugalvoti kiekvieną kartą, kokį atsakymą dvasios duoda į mamos uždavinėjamų klausimų srautą… Ji tvirtina viską išsigalvodavusi, bet, būdama jautrus vaikas, o dar pastovaus streso būsenos, matyt, išgalvodavo atsakymus ne be pagrindo ir ne iš tuščios vietos – kaip vėliau pasirodė, mamai akcijomis spekuliuoti, jai išsakant patarimus, sekėsi gerai! O šiaip mama tikėjo dar ir į reinkarnaciją ir visą laiką tvirtino, kad Amy savo elgesiu, mimika, manieromis jai primeną kažką, seniai pažinotą ir dabar jau mirusį – ir tuo sau pateisindavo, kodėl dukra „ją šitaip kankina“…
Viena iš priežasčių, kodėl Amy, savo ruožtu, taip bijojo, kad mama nenusižudytų, buvo ta, jog tada ji tikrai matytų jos dvasią… Ir tikrai nebenusikratytų jos nei jos komandų visą likusį gyvenimą!
Su tėčiu šitomis temomis augdama Amy Tan pasišnekėti irgi negalėjo – jis buvo labai malonus, absoliučiai tikintis į dievą dominė, bet jis ir pats mirtinai bijojo savo žmonos ir jos prietarų. Ji visada komandavo ir jam, pvz., jei ji imdavo vėl jaustis nelaiminga, šeima turėdavo vėl kraustytis gyventi kitur – į laimingesnę vietą. kol ir ten laimė baigdavosi, maždaug per pusę metų ar metus daugiausia.
Amy baigė mokyklą, būdama pakeitusi jų visas vienuolika. Ir kiekvienoje turėdavo iš naujo prisitaikyti, rasti draugų – ji pati teigia, jog tai labai išvystė jos sugebėjimą stebėti, susitaikyti su tuo, kas vyksta, dalyvauti nedalyvaujant…
Tėvas tikėjo, jog visada dievo valia išsipildo viskas, ko tik mes norime, kol, būdamas šešiolikos, nuo smegenų auglio mirė jo sūnus, vyresnis Amy brolis. Tada tėvas į dievą tikėti nustojo… Ir greitai mirė ir pats, nuo tos pačios priežasties – smegenų auglio. Nors gal dievas ne visai kaltas: jei tėtis nenorėjo nei šitokių ligų, nei mirties, tai mama laukė nesulaukė, kada likimo klasta vėl pasireikš: kiekviena jos gyvenimo Amerikoje diena buvo pilna atsargaus dairymosi į šalis, ženklų stebėjimo, užuominų skaitymo, bandymo prognozuoti. Ir kalba ėjo ne apie tai, ar kas nors blogo nutiks, klausimas buvo tik kada…
Visus Amy Tan gyvenimo nuotykius reikėtų skaityti jos straipsniuose, interviu, esė rinkinyje, visko atkartoti neįmanoma… Ji studijavo Berklio universitete anglų kalbą, bet nebaigė. Norėjosi būti naudingai žmonėms, užsiimti kuo nors praktišku – keletą metų dirbo su vaikais, reikalingais pagalbos vystant kalbėjimo gebėjimus. Tada, kitų paskatinta, ėmė rašyti.
Pirmoji knyga „Džiaugsmo sėkmės klubas“ netikėtai iš karto tapo bestseleriu, buvo sukurtas ir to paties pavadinimo filmas, irgi tapęs populiariu, žinomu ir gerai besižiūrinčiu ir dabar: keturios mamos, kinietės imigrantės, su savo baisiomis gyvenimo patirtimis, apie kurias niekas net neįtaria, susirenka kartą per savaitę žaisti kinietišką žaidimą, pasidžiaugti, kad dabar jas aplankiusi sėkmė… Visos jos turi po dukrą, gimusias jau Amerikoje, norinčias gyventi jau šiuolaikinį, modernų gyvenimą, nesuprantančias nei savo mamų keistumų, nei to, jog jų praeities svoris nepaleis taip lengvai ir jų pačių gyventi, kaip joms norisi. Kad reikia pirma tą praeities svorį pažinti ir tada bandyti, sąmoningai, valios pastangomis, tą blogą likimą keisti.
Kadangi tarp rašytojų yra sakoma, kad antrą knygą yra sunkiausia sėkmingai parašyti, ne pirmą, – kai kas Amy Tan netgi klausinėjo, kaip ji jaučiasi, geriausią savo knygą jau parašiusi… Kitus ji girdėjo tvirtinant jos rašytą antrą knygą jau skaičius ir kad ji, kaip ir tikėtasi, buvo nieko verta… Žodžiu, su įvarytu kompleksu, Amy antrajai knygai rašė ir rašė iš naujo kokius trisdešimt skirtingų tekstų – pasakojimų, kurie galiausiai taip ir liko nepanaudoti.
Kažkada, kai Amy Tan apie jos šeimos istoriją žinojo tik tiek, kiek matė aplinkui, ji buvo vidurinis vaikas iš trijų ir vienintelė dukra… O mamos praeitimi ėmus domėtis ir jos pasakojimų klausytis ( priešingai nei vaikystėje, kai ji užsikimšdavo ausis ir užmerkdavo akis, kad tik jų nereikėtų sužinoti), paaiškėjo, jog Kinijoje mama dar turi tris suaugusias dukras, kurių nematė daugybę metų, kad buvo dar dukra, bet mirė tik gimusi, buvo dar ir sūnus, tik irgi mirė mažas… Ir rašytoja pasijuto labai keistai, staiga tapusi paskutine iš penkių dukrų, ir apskritai septintas vaikas…
Mama, pasirodė, po santuokos Kinijoje ir santuokos Amerikoje su Amy tėčiu, dar buvo kartą ištekėjusi ir kartą apsimetė esanti ištekėjusi, kad galėtų netrukdoma keliauti po Kiniją su pagyvenusiu profesoriumi, kai jau ir ji pati buvo gerokai senatvės link… Visus mamos vardus išsiaiškinti taip ir nepavyko, jos amžius irgi liko netikslus. Mama buvo ir liko pilna paslapčių iki galo! Kad ir kokių keistų likimo posūkių, motyvų, kontrastų būtų aprašyta Amy Tan knygose, visada kažką tokio ar panašaus galima rasti ir tikrovėje, šios ar pereitos generacijos jos giminės istorijoje.
Kai buvo konstatuota, jog mamai prasideda Alzhaimerio liga, jos pasakojimai buvo pradėti įrašinėti, ir ji pasakojo ir pasakojo – jos klausantis, buvo aišku, jog kalbėdama ji grįžta į tą laiką ir tą situaciją, apie kurią kalba, ir vėl išgyvena viską iš naujo, kaip ten būdama ir dalyvaudama… Ir tik ėmusi gerti vaistus dėl Alzhaimerio ligos – antidepresantus – mama pasidarė laimingesnė, prisimindavo ir ką nors gero ir gražaus. Ir tik tada aplinkiniai suprato, jog mama visą gyvenimą kankinosi sunkiomis depresijomis. Ir Amy irgi ėmė galvoti, kokia skirtinga jos vaikystė ir jaunystė būtų buvus, jei ji būtų buvus užauginta laimingos mamos!
Antrąją knygą Amy Tan parašė ir išleido jau tik mamai mirus – „Virtuvės dievo moteris“ (The Kitchen God‘s Wife, 1991). Tai bandymas papasakoti apie mamos gyvenimą… Po to ji dar kartą grįžo prie šios temos, kai norėjo papasakoti ir savo patirtį su mamos liga, senatve ir mirtimi – taip buvo parašyta „Žiniuonio dukra“ (The Bonesetter‘s Daughter, 2001). Skaitytojai dažnai arba mano, jog autorė fantazuoja savo knygose, arba, priešingai, rašo autobiografiškai, ir todėl galvoja, jog ji turėtų po truputį jau pritrūkti medžiagos savo pasakojimams – žmonės pastoviai siūlo jai aprašyti savo gyvenimus, pasakoja savas, keistesnes nei keistas istorijas… Amy Tan juos supranta ir užjaučia dėl gyvenimo žiaurybių, bet rašyti ji gali tik apie savą, savų giminių istoriją – kiekvieną kartą iš naujo bandyti jose susigaudyti, rasti logiką, prasmę, suprasti iš kartos į kartą persiduodantį jų poveikį sau.
Paskutinė jos knyga „Malonumų rūmai“ (The Valley of Amazement, 2013) irgi yra autobiografinė, ta prasme – ne faktais, ne tiesioginiu būdu. Knygos autobiografinė tiesa yra emocijose, kurias ji sukelia skaitytojui: rašytoja dalijasi su skaitytojais ne tuo, kas buvo, bet kaip yra buvę būti, augti, pergyventi, jaustis. Ji naudoja ne vaikystės atsiminimus, bet vaiko sugebėjimą atsiminti, vaiko pasaulio matymą, supratimą… O vaiko pasaulyje visos galimybės atviros, visada gali nutikti viskas.
Likę Amy Tan knygos, „Šimtas slaptų pojūčių“ (The Hundred Secret Sences, 1995) ir „Žuvis, išgelbėta, kad nenuskęstų“ (Saving Fish from Drawning, 2005), ypač pirmoji iš paminėtų, yra knygos apie dvasias. Dvasias ta prasme, kaip mama jas traktavo visą Amy vaikystę – rašymo procese autorė išgyveno tiek sutapimų, kad labai jau sunku tvirtinti priešingai, nei kad dvasios jai vadovavo ir paieškų keliu vedė – tiek idėjų siužetui, charakterių, istorijų, lokacijų ir faktų ji atrado atsitiktinai!
Arba jie rado ją – pasakojimai, norintys būti papasakoti, ieško pasakotojo taip pat atkakliai, kaip ir pasakotojas ieško, apie ką jam papasakoti… Knygos pavadinimas „Šimtai slaptų pojūčių“ reiškia šimtus neįvardytų balsų, besistengiančių mus prisišaukti ar į mūsų gyvenimą prasiskverbti ir pasukti jį į gerą pusę ar į blogą…
Bet ir apie mamų ir dukrų sąntykius kalbančiose savo knygose Amy Tan pakyla iki mitinio lygio: jose pastoviai aprašoma situacija be išeities, kurias kad išspręstų, žmogus turi peraugti pats save – arba nusmukti žemiau savęs, tai irgi variantas… jei nori išgyventi, nes kitaip jis žūva. Ir visa tai kasdienybės fone, namų ruošos, tradicinių hierarchinių sąntykių, turtų arba neturto – ypač Kinijos aprašymai rodosi egzotiški, bet ar jie tokie yra savo esme? – juk tokia pati žmonių sąntykių problematika ne tik įmanoma, bet ir egzistuoja ir visose kitose pasaulio dalyse, tautose ir tradicijose.
Praeities traumuota mama nesugeba augančiam vaikui duoti tiek dėmesio, kiek vaikas yra vertas, kiek jam jo reikia… augančio vaiko pasaulyje vietoj to irgi išsivysto tuštuma. O vaikui užaugus, mama bijo likti viena ir neleidžia, nepaleidžia jo išeiti į pasaulį, gyventi savo gyvenimą – kaip tik tada ji stengiasi įsiskverbti į jį kuo giliau, taip trauma atkuria save jau ir sekančioje generacijoje, maitinasi vėl šviežiu krauju – kiekvieno mūsų, skaitančių, šeimos ar giminės istorijose gyvena traumų dvasių…
Tiktai tokiu egzotišku, užsienietišku pavidalu pateiktą, ją skaitytojui yra lengviau matyti, žiūrėti kaip per stiklą, per pakankamą atstumą, net kai tai liečia ir jį patį, ir jo paties situacija yra panaši – net ir tada kaip ir nelabai skauda, kaip ir kalba eina apie aiškiai kitus žmones, kitas šalis, kitus papročius ar istorijas, atsitikusias kitiems kažkada kitais laikais…Nes ne tik žūtis yra žiauri ir neteisinga, bet ir reikalaujamas iškilimas virš savęs – suaugimas akimirksniu ar atsisakymas savo esminių bruožų ar įpročių, pakeitimas jų kažkuo visiškai kitu – irgi gali būti ne tik gerumas, atlaidumas ar pakantumas. Tai irgi gali būti žiaurumas, prievarta, kerštas, išdavystė, buvę žmogui iki tol visai nebūdingi…
O apie tokius bruožus ar tokius žmones, ar aplinkybes – žiaurumą, neviltį, siaubą, neteisybės pergalę – ir galima rašyti tik mitine kalba ir mitiniam pasakojimo lygmenyje: tada blogio vieta po saule kaip ir tampa suprantama ir pateisinama – ji atsveria, išryškina gėrį, bando iššaukti jį kaip šviesos reakciją į tamsą… Bet Amy Tan pasakojimai tuo ir patrauklūs, jog ji nemačiomis varijuoja tarp įvairių pasakojimo lygmenų: dar epiniame lygmeny – tradicijos, praeities pasakojime – pasaulis kaip ir buvo harmoningas, o čia, žiūrėk, jau pereita į šią dieną, į buitį, kalbama apie žmones, tokius kaip ir mes patys – ir čia blogis užklumpa mus jau nepasiruošusius, rodosi ypač aklas, žiaurus ir neteisingas. O gėris kaip ir išnyksta, tampa nematomas – mitai, tradicija, giminės istorija, protėvių likimai iš karto tampa svarbūs ir reikalingi žinoti, nes kitaip kaip reikėtų išgyventi?
Kad į lietuvių kalbą išversta tik viena – paskutinė – Amy Tan knyga yra ir džiugu, ir gaila.
Prieš gerą dešimtmetį autorė susirgo Laimo liga, ji yra apie tai – apie gyvenimą su šia liga – išsamiai rašiusi Niujork Taims laikraštyje – kaip sulėtėjo jos gyvenimo ritmas, kaip sunku tapo rašyti: iki tol ji išleisdavo po knygą kas penkeri metai, o šitą, paskutiniąją, jau rašė turbūt kokį dešimtmetį… Ir nežinia, ar dar kokią vieną parašys, ar šita – jau paskutinė. Bet šioje knygoje yra visi elementai, kurių buvo turtingos ankstesnės jos knygos, taip kad pradėti pažintį su Amy Tan kūryba ji tinka.
Tik pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas tokiu būdu, jog imu abejoti, ar apie Amy Tan kūrybą eina kalba… Žinant, kad lietuviškai leidžiama (nes, matyt, perkamos) šitiek knygų apie visokias geišas, kurtizanes, konkubines, rūmų damas, meilužes ir verges, tai „Nuostabos slėnio“ išvertimas kaip „Malonumų rūmai“ nurodo, jog ši knyga irgi į tą pačią grupę dedama ir tam pačiam skaitytojų ratui taikoma. Gaila, kai tiktai tai lieka iš talentingos pasakotojos daugiasluoksnių, netikėtų, žiaurių ir stebuklingų pasakojimų… Todėl ir norėjosi parašyti šį straipsnį, papasakoti daugiau ir apie autorę, ir kitas jos knygas – sudominti platesnę publiką ir ilgesnei pažinčiai, kuri gal ir kitiems peraugs į tvirtą draugystę su Amy Tan kūryba, kaip tai atsitiko man…
