Liepos 23 d. vyksiantis „Lietuvos karybos dienos Žemaitijos sostinėje pristatymas ir Durbės mūšio paminklo atidengimas“ – bene ryškiausias ir masiškiausias istorinis Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 renginys, kai Septynių kalvų miestui prisistatys Lietuvos kariuomenė.
Vienas svarbiausių šventės įvykių bus Durbės mūšio paminklo atidengimas greta Telšių miesto amfiteatro. Paminklas skirtas svarbiausiam Žemaitijos, XIII–XIV a. Lietuvos istorijos įvykiui – 1260 m. liepos 13 d. įvykusiam Durbės mūšiui – atminti.
„Sunku pervertinti žemaičių iškovotos pergalės Durbės mūšyje reikšmę. Tai viena garbingiausių mūsų ginklo pergalių Lietuvos istorijoje, todėl mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad telšiečiai gerbia, puoselėja istorinę atmintį ir būtent čia, gražioje vietoje miesto centre pastatytas puikus paminklas šiam istoriniam įvykiui įamžinti,“ – sako krašto apsaugos viceministras Antanas Valys. Pasak viceministro, dabar šio krašto karybos tradicijas tęsia naujai įkurta Lietuvos kariuomenės motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“.
„Durbės mūšio“ paminklo dalį – goreljefą – sukūrė skulptorius iš Gargždų Algirdas Bosas. Prie kitos labai svarbios paminklo metalinės dalies dirbo kalvis iš Mažeikių Virginijus Mikuckis. Metalinį 1260 m. Europos žemėlapį ant pjedestalo sukūrė telšiškis dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas.
Švenčiant karybos dieną Telšiuose pirmą kartą miesto istorijoje šventės svečių laukia nepakartojamas reginys, kai Žemaitijos sostinės Turgaus aikštėje ir Respublikos gatvėje bus pristatoma Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir technikos paroda (nuo 10.30 val.). Šventės svečiai turės galimybę susipažinti su Sausumos pajėgų „Žemaitijos“ brigados karinių vienetų, Karinių oro pajėgų Oros gynybos bataliono, Karo policijos karių naudojama ginkluote ir technika. Kariai savanoriai surengs įvairių karinių žaidimų.
Gyventojai ir miesto svečiai patys galės išmėginti ir paliesti ginklus, išbandyti savo ištvermę. Nepamirštamas akimirkas žada Lietuvos Garbės sargybos kuopa parodomąja programa. Šventės vinis – parodomoji Lietuvos kariuomenės operacija, kurią surengs Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 osios rinktinės kariai. Su švente susirinkusius miesto gyventojus ir svečius skrydžiu pasveikins Lietuvos karinės oro pajėgos.
Masčio ežero saloje, prie fontano, pasirodys Lietuvos oro, jūrų ir sausumos skautai ir vyks viduramžių istorijos rekonstrukcijos klubų senovės baltų kovų brolijų pasirodymas. Bus pristatyta XIII a. kryžiuočių apranga ir ginkluotė bei jos panaudojimas. Veiks palapinės su interaktyviomis Baltų ir kryžiuočių šarvų ir ginklų parodomis. Žiūrovai galės matuotis šarvus, fotografuotis, bendrauti.
Nuo 10 val. telšiškiai ir miesto svečiai kviečiami aplankyti Žemaičių muziejų „Alka“, kur bus eksponuojama „XIII a. archeologiniai ginklai“ paroda bei pristatoma konferencinės medžiagos „Narsa gimdo nugalėtojus – sutarimas nenugalimuosius“ leidinio sklaida.
Miesto širdyje, prie laikrodžio, vyks susitikimas su partizanais – rekonstruktoriais, istorinių dokumentų ir nuotraukų ekspozicijų pristatymas, bus aplankytas partizanų bunkeris. Nuo 10.45 val. iškilmingai pagrindine Telšių (Respublikos) gatve pražygiuos eisena su Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestru. Po jos – Nepriklausomybės aikštėje bus pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, pristatytos delegacijos iš užsienio.
Šv. Antano Paduviečio katedroje 12 val. bus laikomos šv. Mišios už taiką visame pasaulyje. Dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Loreta Ramelienė ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantų ansamblis „Klaipėdos nonetas“. Po šv. Mišių aukos Šv. Antano Paduviečio Garbės vartuose bus atidengta meninė plokštė, skirta Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui.
Ekspresyvią, atraktyvią, unikalią ant istorinių pamatų sukurtą dieną telšiškiai ir miesto svečiai kviečiami baigti Telšių miesto amfiteatre, kur pasirodys mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter percussion“, atlikėjai Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas ir Robertas Vilčinskas, grupė „Thundertale“. Vyks sąšauka su laužais, žiūrovai išvys fragmentus iš kino filmo „Herkus Mantas“. Renginio vedėjas – Marijus Budraitis.
Renginį filmuos ir tiesiogiai transliuos DELFI TV. Taip pat gyventojų patogumui mieste stovės du LED ekranai (prie parduotuvės „Techasas“ (Respublikos g. 51) ir Telšių miesto amfiteatre), kur bus matoma renginio transliacija.
Rengėjai kviečia visus dalyvauti ir praneša, kad visi liepos 23 – iosios renginiai bus nemokami.
1260 m. liepos 13 d. įvykęs Durbės mūšis yra vienas pačių didžiausių visame baltų, Lietuvos gynybiniame kare prieš Kryžiuočių ordino agresiją, pats didžiausias 13 a. kovose. Tai pasaulinės reikšmės mūšis , kuriame vienu metu buvo sutriuškintos dvi jungtinės teutonų karinės organizacijos – Livonijos ir Prūsijos kryžiuočiai ir jų talkininkai – Vakarų riteriai, Romos Kurijos tarptautiniu mąstu sušaukti kovai prieš „totorius“, bet nukreipti savo ir Ordino tikslams vykdyti. Po pralaimėjimo Ordinas apleido Georgenburgo ir Dobės pilis. Plačiai sukilo jau pavergti baltai. Agresorių likimas prie Dauguvos, Nemuno ir Vyslos iš pagrindų susvyravo. Šis mūšis – tai tarsi svarbiausioji vėliava tolimesniame ilgame kare su Kryžiuočių ordinu iki pat Žalgirio pergalės 1410 metais.
Ačiū, kad pranešat. O delfi’s pasakoja , kad paplūdimy Stumbrienė demonstruoja nepriekaišingas formas.
Gal pavyks nors po pietų nuvažiuoti į Telšius …
Krikščionysta ta proga tau užsakė mišias.
CHA
O prie ko čia Telšiai?
Jų tuomet net nebuvo.
Neteisingai yra teigiama žemaitijos sostinėje bus atideng …. . Žemaitijos niekada nėra buvę, galima tik žemaičių sostinėje bus atidengta paminklas Durbės mūšiui paminėti. lyvis
Įdomu kiek yra buvę žemaitiu sostinių ir kuri iš jų buvo pirmoji. lyvis
Tuo metu Mindaugo karo reikalus tvarkė Treniota, todėl manytina, kad Durbės mūšiui vadovavo būtent Treniota. Tiesa, reikia pažymėti, kad jis galėjo būti vadinamas dar ir kitu – Almino (Alminto) vardu. Be abejonės dviejų vardų tradicija Lietuvoje pagal mitinę- poetinę pasaulėžiūrą dar buvo gyva. Ordinai jau beveik prieš dešimtmetį buvo pasistatę Klaipėdos pilį ir įsitvirtinę joje ėmė statyti atitinkamose vietose, greičiausiai laikomame pasienyje – šiuo atveju prie Jūros upės ir kitas pilis vaizduodami, kad baltiškasis pajūris priklauso jau jiems. Tačiau Mindaugas taip lengvai užleisti savo tėvo valdytų teritorijų nesirengė. Lietuviams, o ir apskritai, tuo metu užimti mūrines pilis buvo sunku, todėl lietuviai gerai žinodami savo žemėje mūšiui tinkamas vietas sumanė gudrybę, kaip išvilioti kryžiuočius iš pilų į atvirą mūšį. O tai buvo padaryta taip. Treniota su kariuomene patraukė į jau atseit Ordinui priklausančią teritoriją, į sau palankią mūšiui vietą, nes, kaip minėta, savo teritorijoje tokias vietas gerai žinojo, ir, matyt, tokioje vietoje stovyklaudamas su kariuomene laukė atskubančios gausios priešo kariuomenės, be abejonės įžeistos tokiu Lietuvos akibrokštu ir pasirengusios išvyti ją iš atseit savo teritorijos. Tačiau, kaip ir Saulės mūšyje, dėl kryžiuočiams kautis tokioje vietoje nepalankių sąlygų, jie buvo sumušti, nors gerokai gausesnę kariuomenę turėjo. Pagal tai ieškotina ir tikslios mūšio vietos Durbės apylinkėse. Iš to galėtume įsitikinti, kad mūšis vyko būtent prie tos, o ne kitos Durbės ar panašiai skambančio pavadinimo vietos. Be abejonės tiek vienai, tiek kitai pusei buvo žinoma apie pasirengimus susikauti. Taigi Mindaugas šį kartą ir Mortai padedant dar kartą pergudravo Ordiną.
Prikūrei čia kaip reikiant.
Visų pirma kryžeiviai mini vadą Almaną, o ne kokį kitokį ir toks vardas yra: Almana, Almanas – lietuvių: al- (aliai vienas) + man- (manyti, sumanus) – „visa išmananti, -is“ http://day.lt/vardai/Almanas
O po to žinom, kad mūšio eigą pakreipė į lietuviškų (sako, būk, žemaičiai, bet Vytautas Didysis jų nepripažino kokiais tai kitais, o tik lietuvių dalimi) karių pusę perėję kryžeivių pavergtųjų kuršių ir estų kariai: https://lt.wikipedia.org/wiki/Durbės_mūšis
Niekas nėra kurta, viskas grindžiama to meto šaltiniuose minimais įvykiais, apskritai supratimu, kas vyko to meto Europos ir regiono prie Baltijos jūros politiniame gyvenime, kokie buvo politinių veikėjų (Ordinų, Lietuvos ir kitų) interesai, santykiai tarp jų, apskritai dėl ko buvo varžomasi, o taip pat visuomenės mokslų žiniomis.
Kuršių ir estų karių perėjimas mūšio metu taip pat laikytinas ne atsitiktiniu, o Treniotos numatytu ir lauktu, juk gali būti, kad ir mūšio vieta dėl to pasirinkta kuršių žemėse.
Beje, žemaičių, kaip tokių, tose vietose kur dabar Žemaitija tuo metu dar nebuvo, taigi yra galimas šaltiniuose jų maišymas su žiemgaliais (žemgaliais), kurių dalyvavimas Durbės mūšyje kartu su lietuviais labai tikėtinas.
Gal turi kokią nuorodą nuo kada žemaičiai pradėjo reikštis (prie Vytauto ir Mindaugo dovanodavo Žemaitiją – tai kokią teritoriją?)?
Istorinių dokumentų turbūt nėra. Yra tik vėlesnių istorikų (rašytojų) įžvalgos, pastebėjimai, teoriniai “atradimai” (pvz. Le De Rosales).
O baisiausia tai, kai tie rašytojai būna tiesiog ne lietuviai (pvz. žemaičiai).
Tai koncepciniai Lietuvos istorijos klausimai, kurie lietuvybiškai nėra spręsti.
Žemaitijos pavadinimas radosi iš pimesnio žodžio žemaičiai. Jų kunigaikščiai bene pirmą kartą paminėti Hipatijaus(Ypatijaus) metraštyje 1219 metų Lietuvos sutartyje su Voluine (Volyne). Akivaizdu, kad žemaičiais tuo metu tegalėjo būti vadinami žemdirbiai, gyvenantys prie kunigaitiškų kiemų (pilaičių, dvarų) atskirose Lietuvos vietos – neištisai kažkokiame plote. Tačiau šie atskirose vietose esantys žemdirbystės kiemai (pilaitės) buvo priklausantys vienam valdytojui (kunigaikščiui). Laikams keičiantis tokie žemdirbiai imta vadinti valstiečiais. Taigi žemaičiai buvo tie patys lietuviai gaminantys žemės ūkio produkciją pragyventi ir bendriems Lietuvos karalystės (krašto) poreikiams, pirmiausiai kariniams. Kaip žinoma, žemdirbystė pirmiausiai radosi Suvalkijos, Rytprūsių, Gardino plotuose – čia jai tarpti tinkamose vietose. Todėl ir žemaičių pavadinimas yra su šių vietų tarmiškumui būdinga priesaga -ait-is/-aič-iai. Beje, tai yra gimininga ir vėlesnio tą patį reiškiančio pavadinimo valstietis priesagai -iet-is/-ieč-iai. Taigi žemaičiai Mindaugo- Vytauto laikais nebuvo gentiškai nelietuviai, turintys kažkokią ištisą savo teritoriją. Todėl istorijoje minimi „žemaičių dovanojimai“ reiškė atitinkamo žemdirbyste besiverčiančios pilaitės, dvaro su jame gyvenančiais lietuviais – vadinamais žemaičiais – dovanojimą. Manytina, kad tie istorijoje minimi Mindaugo- Vytauto dovanojimai daugiausiai buvo Užnemunėje – konkrečiau Rytprūsių- Suvalkijos plotuose. Tačiau šie dovanojimai nereiškė žemaičių, kaip tokių, ar Lietuvos savo teritorijų dovanojimo apskritai, tai buvo tik atskirų žemdirbystės vietų (dvarų) dovanojimas svetimiesiems savo teritorijoje. Mindaugo laikais dabartinėje Žemaitijoje žemdirbystės dar buvo mažai, dovanoti tai, kas tuo laiku buvo vadinama “žemaičiais”, nebuvo ką, nors joje be abejonės nuo seno buvo įsikūrusių kuršių, lietuvių, kitų baltų genčių, dabar Žemaitija vadinami plotai buvo Lietuvos valdos. Tai tiek trumpai platesnio paaiškinimo.
Šiuolaikinės kiltinės (etnografinės) valstybės pradžios žymėjimui esminis momentas – 1244-ieji metai. Tuomet prieš Livoniją sukilę pietiniai kuršiai pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. Po lietuvių žygio į Embutę (už Mažeikių prie Ventos) tais metais nusistatė siena su Livonija. Kad šis kraštas skirtųsi nuo kryžininkų užvaldytos šiaurinės kuršių krašto dalies, karalius jį, pagal Vidurio Lietuvos žemumos pavadinimą, įvardijo Žemaitija. Taip Vidurio Lietuvos žemumos pavadinimas pakilo į aukštumą, susidarė dabartinės valstybės etninių kraštų struktūra.
Šiuo atveju derėtų turėti 1244 m. sienos su Livonija nustatymo dokumente užrašytą žodį, iš kurio būtų galima spręsti, kad tai neabejotinai yra pavadinimas “Žemaitija”. Gal nebūtų sunku pateikti, kaip jis yra užrašytas dokumente ar nurodomas istoriografijoje, arba nurodyti šaltinį.
Niekur neteko girdėti kad kas nors Telšius žemaitiu sostinėje koks nors karalius sėdėtu soste. lyvis
Telšiai yra jaunas miestas, nieko bendro neturintis nei su Durbės mūšiu, nei su Žemaitijos sostinės istoriniu turiniu, t. y. su kiltine Lietuvos valstybe. Dirbtinis sureikšminimas griauna istorinį paveldą.