O. Nosevičienė. Rasos Verkiuose kupėjo jau septynioliktą kartą (nuotraukos)

Šiemet Verkiuose, jau septynioliktą viduvasarį, kur Lizdeika kūrendavo šventąją ugnį, rinkosi vilniečiai į tradicinę Rasos šventę, kurią rengė ir vedė etninės kultūros puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė.

Nors šventė tradicinė, tačiau kasmet ji vis kitokia, nes jos nuotaika priklauso ir nuo oro. Šiemet jis buvo ypatingas, šiltas, skaidrus, gal dėl to ir žmonių susirinko neregėtai daug. Visi labai gražūs, pakylėti, daugiausia jaunimo, su vaikučiais, poromis ir po vieną, arba kelios kartos drauge. Tačiau čia visi pasijunta kaip visuma ir vienis.

Nuotaika ypatinga. Liepų  žiedais kvepiantis oras, ritualinės dainos, šokiai, apeigos, žolynai, vainikai, būrėjos iš žiedynų ir žolynų žinovės iš Botanikos instituto… Visas gamtos bei senųjų papročių žinovų elitas. Ir visi kaip viena šeima.

Iš didžiulio katilo garuoja 12 žolynų arbata. Merginos, moterys ir poros iš daugybės priskintų žolynų atsakingai renkasi iš 9 žolelių savo kupolę ir stoja į eilę prie būrėjos Ritos Balkutės. Susikaupę, net palinkę klausosi jos žodžių. Jai į talką ateina Rita Balsevičiūtė, kuri apie žoleles ir jų galias gali kalbėti iki ryto.

Sukasi rateliai šokio sūkuryje, juos keičia šokiai poromis. Rateliu, poromis ar po vieną sukasi jaunos šeimos su mažais vaikučiais. Linksminasi kaip kas gali, kiekvienas paniręs į save, ir kartu visi drauge sukuria bendrą šventės atmosferą.

Tarsi iš amžių glūdumos ataidi Nijolės Balčiūnienės balsas: „Turime puoselėti ir išsaugoti ateinančioms kartoms tas vertybes, kurias mūsų protėviai perdavė mums.“ Per kūną eina virpuliukai ir jie susilieja į bendrą visus jungiančią nuotaiką. Reikia čia ateiti, kad tai pajaustum. Panašu į bendrą nuotaiką, kuri visus vienijo Baltijos kelyje ar Sąjūdžio mitinguose. Tautos dvasios vienybė.

Šventę stebi ir viskuo domisi Japonijos ambasadorius su žmona, Kinijos ambasadorius su žmona, nemažai jaunimo iš užsienio. Jie, pagauti tos pačios nuotaikos, sukasi ratu, pina ir mėto vainikus į Kupolę.

Apima tokia vidinė jėga, kad, rodos, kalnus nuverstum, tad ką čia šokis, gali trypti nepavargdamas iki ryto. Akimirkai tampu stebėtoja ir įsivaizduoju, kaip ilgos moterų ir merginų kelnės virsta spalvingais tautiniais sijonais ir sukasi ore. Ant vyrų liemenų plazdena tautinės juostos. Besišypsantys, iškilūs veidai susilieja į vieną.

Ar gali jų nemylėti ir nesistengti dėl jų gerovės, paskatindamas visus žengti drąsiai ir sąžiningai pirmyn? Ne bet kaip, bet kaip tik sugebi geriausiai, iš širdies, kad čia, namuose, visiems būtų gera. Ar tai neįmanoma misija?

Pasižvalgykime į senos demokratijos šalis, jie jaučia tautos vienumą ir neįsivaizduoja kitaip, o tik taip, kad visiems būtų gerai. Juk tautą laiko jos vidinė jėga, jei ji yra, vadinasi, viskas gerai, tauta gyva ir laiminga.

Dangus toks šviesus ir skaidrus, kad, atrodo, dar tik vakarėja, o jau rytas. Nuplaukia Nerimi vainikėliai, grįžta nuo upės „Jorės“ ansambliečiai, tačiau niekas nesiskirsto, prie laužo griežia armonika, dar sukasi rateliai, braukdami basomis kojomis gaivią ryto rasą.

Iki kitų metų atsisveikina raustantis horizontas, pirmieji saulės spinduliai paliečia šį ypatingą rytą žemę. Nors kojos pavargusios, akys šypsosi.

Kitąmet vėl susitiksime čia ir pasikviesime dar daugiau draugų. Tegul ir jie pajaučia neišgalvotą dvasios pakilimą, tikrą, neatskiestą alkoholiu žmonių linksmumą, vidinį šėlsmą, kurio būtinai reikia, kad pirmyn suktųsi sėkmingas metų ratas ir mūsų gyvenimas.