E. Furman. Kodėl norima išguiti iš rinkos nevalstybinius institutus?

Lietuvos Vyriausybė deklaruoja, kad skatina inovacijas ir mokslo pažangą. Ar tikrai Švietimo ir mokslo ministerija vykdo Vyriausybės pavestos politikos įgyvendinimą, pasirenka tinkamas priemones tikslams pasiekti? Abejonė kilo, kai teko iš arčiau susipažinti su valstybės požiūriu į privačius mokslo institutus. Kad tokie institutai galėtų veikti, jie, kaip ir valstybiniai, akredituojami Švietimo ir mokslo ministerijos. Ir tai teisinga praktika, filtruojant, kad nesikurtų kompetencijos neturintys juridiniai dariniai. Tačiau egzistuojanti tokios atrankos tvarka kelia daug klausimų, iš kurių pagrindinis – ar tikrai skatinama Lietuvoje privati iniciatyva, siekanti telkti šalies mokslininkus vykdyti taikomuosius tyrimus ir prisidėti prie konkrečių sektorių augimo, pavyzdžiui, kūrybinių ir kultūrinių industrijų?

Bet apie viską nuosekliai. Biudžetinėmis lėšomis subsidijuojamiems valstybiniams institutams akreditacija suteikiama 6 metams, o privatiems, veikiantiems savomis lėšomis – metams. Taigi, susidaro akivaizdi diskriminacinė padėtis, kai nevalstybiniams institutams užkertamas kelias varžytis mokslo ir žinių rinkoje, jei jie per vienerius metus nepasieks konkrečių rezultatų – bus išbraukti iš mokslo institutų registro, nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų partneriams, nes pasikeis jų statusas. Tokie iš esmės skirtingi reikalavimai valstybiniams ir nevalstybiniams institutams pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, įtvirtintą LR Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnyje. Žinant, kad valstybė neturi pakankamai lėšų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), atrodytų logiška, kad būtų ypač skatinama privati iniciatyva ir verslo prisidėjimas prie jos vykdymo. Tačiau, pagal dabar galiojančią tvarką, nevalstybiniai institutai turi labai ribotą laiką MTEP veikloms atlikti, taip pat ir lėšoms pritraukti, kad tas veiklas išvis galėtų vykdyti.

Be to, keistai atrodo ir kriterijai, kuriuos turi atitikti nevalstybiniai institutai, kad būtų akredituoti. Valstybiniuose institutuose, pradedant trečiais metais nuo įsteigimo, MTEP veiklos turi sudaryti ne mažiau 15 proc., palyginti su gaunamais valstybės biudžeto asignavimais, o pradedant šeštaisiais metais – ne mažiau 30 proc. Tuo metu institutas, kurio statusas yra nevalstybinis mokslo tyrimų institutas, veiklą vykdantis be valstybės subsidijų, ir per metus po registracijos Švietimo ir mokslo institucijų registre deklaruojantis, kad daugiau kaip 20 proc. jo biudžeto tenka MTEP veikloms, yra įvertinamas neigiamai, atsisakant akredituoti, nes, pasirodo, turėjo spėti skirti šioms veikloms daugiau nei 50 proc.

VšĮ „Ateities visuomenės institutas“ (AVI) kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę su prašymu peržiūrėti nevalstybinių mokslo institutų akreditavimo tvarką, diskriminuojančią juos valstybinių institutų atžvilgiu. Dabar laukiama ministrės atsakymo, kuris parodys, ar Lietuvos ilgalaikė strategija „Lietuva 2030“, skelbianti, jog Lietuvoje vyksta inovacijų skatinimo politika, nėra tik skambūs žodžiai.

Tačiau, net ir sulyginus bendruosius akreditavimo tvarkos kriterijus, gali kilti vertinimo paradoksų, kai Lietuvoje tiesiog nebus metodikos, kaip vertinti vieną ar kitą nevalstybinį institutą, kurio veiklos analogų šalyje iki tol nebūta. Pavyzdžiui, „Ateities visuomenės institutas” yra vienintelis nevalstybinis institutas Lietuvoje, tiriantis ir analizuojantis kūrybines ir kultūrines industrijas, skatinantis kultūros ekonomiką. Taigi, savo inovatyviu požiūriu ir veikla aplenkėme laiką – Mokslo inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) neturi kūrybinių inovacijų vertinimo metodologijos, o dalis svarbiausių MTEP ir inovacijų veiklos sąvokų skirtinguose teisės aktuose apibrėžiamos skirtingai arba nedera su tarptautiniais dokumentais (eksperimentinė plėtra, inovacijos) (Lietuvos Respublikos inovacijų skatinimo įstatymo projekto ex-ante poveikio verslo sąlygoms vertinimo ataskaita, 2015, p. 12).

AVI suburtų mokslininkų tyrimo objektai yra unikalūs, iki šiol Lietuvoje netyrinėti jokio valstybinio instituto, pavyzdžiui, lietuviškos kino industrijos ekosistema, tradicinės pramonės transformacija į kūrybinę pramonę. Per trejus nuoseklaus darbo metus buvo sukurtas ateities kino sklaidos Lietuvoje modelis, kuris jau buvo pristatytas keliose tarptautinėse konferencijose ir sulaukė susidomėjimo. Modelį planuojama taikyti ne tik Lietuvoje, bet ir pardavinėti kitoms šalims. Šiuo metu vystymo etape yra dar keli stambius pokyčius žadantys MTEP projektai.

Taigi, Lietuvoje nevalstybiniams institutams tikrai yra didelės galimybės, kad ir auganti kūrybinių industrijų pramonė, apimanti ir turizmo, paveldo, muziejų, scenos menų, dizaino ir kitus aukštos pridėtinės vertės produktus bei paslaugas teikiančias organizacijas. Tad gal reikėtų geranoriškai peržiūrėti esamas tvarkas, patobulinti jas kartu su socialiniais partneriais, ir ne riboti, bet skatinti privačių institutų veiklą Lietuvoje. Jei nevalstybiniai institutai bus vienus metus įrašomi, kitus – išbraukiami iš registro, vargu bau, ar pakaks valstybinių institutų lankstumo, mokslinės antreprenerystės* ir motyvacijos prisidėti prie išmanios visuomenės kūrimo.

Autorė yra Ateities visuomenės instituto direktorė, politikos ir sociologijos mokslų daktarė

_____________

* Antreprenerystė (anglicizmas iš angl. enterprise – įmonė, verslas) – viena iš vadybos koncepcijų susijusi su gebėjimu kurti bei pastebėti gyvybingus verslo sumanymus, skatinti jų įgyvendinimą, sutelkti tam reikalingus išteklius, kurti naujas verslo įmones bei prisiimti su verslo plėtra susijusią riziką. Antreprenerystė yra tikslingai nukreipta į naujų įmonių (angl. start-ups) kūrimo ir vadybos poreikius ir dėl šios priežasties reikšmingai skiriasi nuo kitų vadybos modelių, skirtų brandžių įmonių vadybai (Alkas.lt pastaba).