L.V. Medelis. Su LGBT* vėliava pirmyn, pirmyn į šviesią ateitį

Pirmadienį, birželio 13 dieną, Vilniuje prasidėjo jau trečia LGBT* šventė, žadanti šiemet būti itin triukšminga, gausi „normaliems“ žmonėms pavydėtinų renginių. Tas festivalis mums vėl primena, kad bent jau kartą per trejus metus atsiranda tokia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transvestitų  problema (ženklas „*“, berods, turėtų reikšti „ir visokių kitokių“). Ši problema yra lyg žiaurus ir Lietuvoje vis dar nenykstantis žmogaus teisių pažeidimas.

Ta proga prieš keletą dienų, globojant liberalų sąraše išrinktai Daliai Kuodytei,  Seime buvo surengta spaudos konferencija „Mes esame žmonės, ne propaganda“.  Joje dalyvavo iškilūs LGBT lyderiai ir  garbingiausias  svetys  – Švedijos karalystės ambasadorė  Cecilija Rūfstriom-Rūn (Cecilia Ruthström-Ruin – atsiprašau ambasadorės, kad, nemokėdamas švediškai,  jos pavardę lietuviškai užrašiau spėtinai – spaudoje, kaip ir ambasados tinklalapyje,  neradau nė vieno! transkripcijos varianto).  Iš nepakeičiamo Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonkos  homofobai negalėjo  tikėtis nė vieno gero žodžio, tik negailestingos kritikos: „Esame vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje galioja homoseksualumo propagandą draudžiantis įstatymas,.. siekiama cenzūruoti pozityvią su LGBT asmenimis susijusią informaciją.“

Keista, bet juk festivalio renginiai jau vyksta, o mūsų žiniasklaida tik ir gaudo asmenis bei įžymybes,  skelbdama jų pozityvų  apsisprendimą jungtis  prie LGBT*.  Be to, ir lyginantis su kitomis šalimis, ne viskas taip blogai, nes, pasak ambasadorės, nepaisant daug didesnės tolerancijos, nepaisant pernai vykusių 50 stambių renginių, net Švedijoje dar yra daug diskriminacijos, ir šalies vyriausybė pripažįsta, kad reikia labiau rūpintis padėtimi mažesnėse gyvenvietėse,  „skirti dėmesį problemoms, su kuriomis susiduria LGBT* bendruomenė, ypač sveikatos srityje“…

Taip, ypač sveikatos.  Bet reikia pripažinti, kad šioje srityje  Lietuvos padėtis pakankamai gera. Gana aktyviuose specializuotuose LGBT portaluose (atrodo, jų gerokai padaugėjo) visada galima rasti informacijos sveikatos klausimais. Pavyzdžiui,  kokie susirgimai pavojingiausi taip vadinamai bendruomenei.  Grėsmingiausi ir nesantarvę tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių galinčios sukelti ligos (ir būdai nuo jų apsisaugoti) išvardijamos interneto puslapyje atsimink.lt. Tai  „ŽIV ir AIDS, herpesas, genitalijų karpos, hepatitas B, sifilis, chlamidiozė, gonorėja, trichomonozė, kandidamikozė, niežai, kirkšninė utėlė“.  Tuo tarpu homofobai  dažniausiai serga kvėpavimo, kraujotakos  ir virškinimo sistemų ligomis.

„Baltic Pride“  reklama Seime baigėsi renginių pristatymu. Jų iš tiesų gana daug (galima rasti Lietuvos gėjų lygos portale): konferencijos, filmai, koncertai ir, žinoma, LGBT* paradas „Už lygybę“ artimiausią šeštadienį.   Ypač pabrėžiama, kad eisenoje dalyvaus buvusi Islandijos premjerė „su žmona“, Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė, Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja. Neseniai toks paradas Kijeve sutraukė 700 žmonių, Simonko prognozuoja, kad Vilniuje dalyvaus 1000.

Tačiau iš dalyvavusių  gayline.lt  internetinėje apklausoje  (balsuoti galima kartą per dieną) ketina žingsniuoti Gedimino prospektu tik apie 5 proc.,  visuose renginiuose lankysis apie 14 proc., o niekur nedalyvaus apie 60 proc. LGBT*. Per  tuos trejus metus  ne kažin kas pasikeitė.  Kodėl nedalyvaus tokia didelė dalis?  Paprasčiausias paaiškinimas būtų, kad šie žmonės jaučia ir žino, jog  LGBT* nėra norma.  Ne itin patikima statistika sako, kad net labai labai norint tokių žmonių tėra 1, daugiausia – 3 visuomenės  procentai. Tie, kam lytinė orientacija iš tiesų yra asmeninė problema (arba laimė), nelaksto gatvėmis ir nerėkia apie tai visam pasauliui. Nes skausmas yra tylus, asmenine laime  viešai džiaugtis kiek egoistiška. Ir. Jeigu staiga nutrūktų valstybės ir giminingų bei prijaučiančių užsienio organizacijų finansinė parama  Lietuvos gėjų lygai ir panašiems sambūriams, problema neabejotinai sumenktų.  Todėl demonstruojant  pasauliui Lietuvos seksualinių mažumų  jėgą ir gausą,  renginiai ir eitynės Gedimino prospektu turėtų ne tik džiuginti  minėtus 5 proc. LGBT, bet ir pavilioti nieko blogo neįtariančius homofobus. Kartu ta renginių kaskada gera proga pakiršinti tą homofobinių bičių avilį, kad būtų galima bent kas treji metai parodyti kovotojų  egzistavimo už visas žmogaus teises ir lygybę prasmę.

Ir šioje kovoje  labiausiai tolerantiškieji toli gražu nepasižymi pakantumu kitai nuomonei. Tragedija, 49 žmonių  sušaudymas  Orlande,  anaiptol nereiškia visuomenės priešiškumo gėjams, lesbietėms ir kitiems.  Toje šalyje, kur net nestabilios  psichikos ir  bjauriausių pažiūrų  žmogus savo „nuomonę“  gali pareikšti laisvai įsigytu ginklu,  kasmet nužudoma keliolika  tūkstančių įvairios lyties, rasės, tautybės ir  seksualinės orientacijos piliečių. Tačiau žiniasklaidoje pirmiausia buvo akcentuojama, kad šaudyta į gėjų klubo lankytojus. Todėl iškart  pasitvirtino nepadorūs  spėjimai,  kad ši tragedija bus panaudota LGBT kankinystės propagandai (nors jau dabar  skelbiama, kad žudikas ir pats galėjo būti homoseksualus).

Tačiau  puolimas prieš „homofobus“ Lietuvoje prasidėjo vos paskelbus „Kreipimąsi dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių“ . Šiuo požiūriu standartiškai tipinė yra nuolatinio „Lietuvos ryto“ komentarų rašytojo Arkadijaus Vinokuro  (kurio nė iš veido neįtartum tendencingumu ar  artimesniais santykiais su LGBT) nuomonė.  Komentuodamas Kreipimąsi jis teigia, jog taip parodoma, kad  „vieša neapykanta homoseksualumui yra galima“, kad „tekstas pritrenkia visiška scholastika, elementarių istorijos, moksliniu žinių trūkumu“, kad  tekstą pasirašiusių neapykanta  lygintina su baisiausiais neapykantos pasireiškimais  „pramoniniu „kitokių“ naikinimu dujų kamerose Europoje, 200 Lietuvos gražiausių miestelių grioviuose ir miškuose, žudymo laukuose Kambodžoje, Ruandoje, Armėnijoje, Ukrainoje ir Katynėje“.  Ir tuo pat metu  autorius  nemato reikalo bent parodyti kryptį, kur tą Vilniaus forumo kreipimosi tekstą galima rasti (skaitykite čia), nes Kreipimąsi pasirašiusiems rūpi šiandien Lietuvai svarbi problema kaip tautos ir valstybės išlikimo dalis. Kaip vieno kertinių valstybės akmenų –  tradicinės šeimos apsaugojimo dalis  (pasitaisau: tradicinės ar netradicinės šeimos nėra, yra tiktai Šeima, ir kiekvienas puikiai žino, kas tai yra).  O juk šalia  daugelio tokių šviesuolių ponas Vinokuras būtų net neįžiūrimas…

Lygiai taip pat nesąžininga pirštu badyti į bjaurius antigėjiškus, antilesbietiškus (ir t.t.) komentarus internetinėje spaudoje. Ne jie atspindi absoliučios daugumos  požiūrį į LGBT*. Be to, nepamirškim: Konstitucija leidžia eiti Gedimino prospektu visiems – bedieviams ir tikintiesiems, alkoholikams ir bastūnams,  turčiams ir benamiams… Tiesą sakant, nežinau, ar taip pat ir nekrofilams bei zoofilams, nebent nepažeidžiant  antrosios pusės teisių…  Bet gėjams ir lesbietėms – tikrai. Tegul eina „žmonės, ne propaganda“ – tolerantiškai ir be patyčių – praeis.

***

Paskutinėmis žiniomis  Vilniaus forumas žada kreiptis į  Lietuvos politines partijas, prašydamas  viešai pareikšti savo pozicijas šiuo lyčių lygybės ir nelygybės  klausimu. Be abejo, tai savaip įkaitins ir nuskaidrins  „Baltic Pride 2016“.

Spausdinti