K. Garšva, R. Kupčinskas. Nacionalinis lietuvių kalbos institutas – svarbi valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo dalis

Lietuvių kalba pripažinta valstybine 1922, 1928, 1938, 1988, 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijose ir įstatymuose. Pirmasis valstybinės kalbos įstatymo vykdytojas buvo Lietuvių kalbos institutas, pradėjęs kurtis 1930 m. (Lietuvių kalbos žodyno redakcija), 1939 m. (Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius).

Jo pagrindu 1941 m. Vilniuje įkurtas Lietuvių kalbos institutas – valstybinis lietuvių kalbos ir baltų kalbų tyrimo centras. Skirtingoms valstybinės kalbos sritims tvarkyti 1990 m. pagrįstai įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinės kalbos inspekcija.

Turbūt neabejojame, kad lietuvių kalba yra svarbiausias visos tautos ir valstybės turtas. „Kalba yra geresnis praeities liudytojas, negu visi raštai“ (Vydūnas). Lietuvių kalbos institutas yra vienintelė mokslo institucija, kuri vykdo kolektyvinius mokslinius tyrimus, nuosekliai kaupia įvairiausius ir unikalius lietuvių kalbos išteklius, kurie sudaro ypatingos svarbos kultūros paveldą. Todėl palaikome Nacionalinio Lietuvių kalbos instituto įstatymo projektą, kuris įpareigotų Institutą įgyvendinti valstybinės kalbos tikslus nepriklausomai nuo politinių svyravimų ir teikti duomenis Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, Valstybinei kalbos inspekcijai.

Valstybinės kalbos įstatymo 19 straipsnyje įvardinta, kad „valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus, užtikrina materialinę bazę valstybinei kalbai funkcionuoti, visapusiškai remia kaip prioritetinę mokslo šaką lietuvių kalbos tyrinėjimus ir šią kalbą tyrinėjančias mokslo įstaigas, lietuvių kalbos mokslo ir praktikos knygų leidybą“.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme nurodyta, kad „kalbos komisija dirba bendradarbiaudama su valstybės institucijomis, Lietuvių kalbos institutu, aukštosiomis mokyklomis, Valstybinės kalbos inspekcija“.  Valstybinės kalbos inspekcijos įstatyme skelbiama: „kalbos inspekcija, atlikdama jai pavestas funkcijas, palaiko ryšius ir keičiasi informacija su Valstybine kalbos komisija, Lietuvių kalbos institutu“.

Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi teikti strateginį prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiančioms esminius tautinės tapatybės plėtojimo ir valstybės tautos raidos uždavinius. Lietuvių kalbos institutas yra pagrindinė mokslo institucija, įgyvendinanti šį prioritetą, vykdanti strateginės reikšmės veiklą. Lietuvių kalbos instituto statusas nėra reglamentuotas įstatymu, kaip to reikalauja Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Trijų valstybės institucijų (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos ir Lietuvių kalbos instituto) misija yra vykdyti konstitucinio valstybinės kalbos principo apsaugą skirtingomis priemonėmis. Turėdamos joms skirtas funkcijas šios institucijos yra skirtingo teisinio statuso: dviejų institucijų veiklos ir statusas reglamentuoti įstatymais, o Lietuvių kalbos instituto – įstatymų lydimaisiais teisės aktais.

Siekiant ištaisyti minėtą teisinę spragą pateiktas Nacionalinio lietuvių kalbos instituto įstatymo projektas. Jis parengtas laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Šiuo įstatymo  projektu užtikrinti analogišką misiją vykdančių institucijų lygiateisiškumo, valstybinės kalbos apsaugos  principai, įgyvendintos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos Nacionalinio Lietuvių kalbos instituto įstatymo projektą XIIP – 3866 (2) Nacionalinis Lietuvių kalbos institutas (toliau Institutas) yra mokslinių tyrimų institutas, turintis ypatingos nacionalinės svarbos statusą. Jis yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip savarankiška valstybės biudžetinė įstaiga ir įsteigtas nematerialiajam ir dokumentiniam lituanistikos ir lituanikos paveldui kaupti, sisteminti, saugoti ir skleisti, ilgalaikiams fundamentiniams lietuvių kalbos ir raštijos paveldo tyrimams vykdyti.

Instituto misija – naujų fundamentinių ir taikomųjų žinių apie lietuvių kalbą ir raštiją kūrimas, nematerialiojo kalbinio paveldo kaupimas, sisteminimas ir sklaida, valstybei ir visuomenei aktualių kalbos raidos ir funkcionavimo uždavinių sprendimas, lituanistikos palaikymas pasaulyje.

Valstybė teikia strateginį prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, kurie sudaro pagrindą spręsti esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius. Institute atliekami humanitarinių mokslų tiriamieji ir taikomieji darbai ir vykdoma su jais susijusi mokslinė, profesinė, ekspertinė, edukacinė, sklaidos ir kita veikla.

Instituto svarbiausi veiklos tikslai yra net devyni: kaip ir iki šiol dalyvauti nustatant valstybinės lietuvių kalbos tyrimo ir vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvoje bei Europos Sąjungos erdvėje; sudaryti mokslinį pagrindą valstybinei lietuvių kalbai funkcionuoti visose visuomenės viešojo gyvenimo srityse; vykdyti šalies kultūros ir visuomenės tęstinumui bei plėtrai svarbius ilgalaikius lietuvių kalbos istorijos ir tarmių, leksikos ir leksikografijos, terminologijos, gramatikos, onomastikos, bendrinės kalbos, sociolingvistikos mokslinius tyrimus; analizuoti bendrinės lietuvių kalbos raidą ir teikti norminimo rekomendacijas: vertinti bendrinės lietuvių kalbos normos ir vartosenos santykių kaitą; tirti naujus lietuvių kalbos ir terminijos reiškinius, atsiradusius valstybinei lietuvių kalbai tapus oficialia Europos Sąjungos kalba; rengti ir spausdinti kalbos praktikai svarbius leidinius; kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti lituanistikos ir lituanikos paveldą šalyje ir užsienyje: rengti mokslines ekspedicijas lituanistikos duomenims Lietuvoje ir kitose valstybėse rinkti, rengti ir spausdinti raštijos šaltinius, intensyviai skaitmeninti kalbos išteklius bei archyvus, fundamentiniams tyrimams veiksmingai naudojant daugiausia pasaulyje sukauptus lietuvių kalbos duomenis; plėtoti lietuvių kalbą informacinėje visuomenėje: kurti, diegti ir palaikyti internete kalbos mokslines duomenų bazes bei lietuvišką elektroninę terpę; teikti mokslinę pagalbą ir paramą lituanistikos, baltistikos ir Baltijos šalių regiono tyrimų centrams užsienyje: skatinti aukščiausio lygio mokslininkus dalyvauti tarptautiniuose ir tarpdisciplininiuose tyrimuose, rengiant bendrus projektus.

Svarbus tikslas yra teikti mokslinę ir metodinę pagalbą rengiant baltistus ir lituanistus užsienyje; teikti kalbos konsultacijas, lingvistinę ekspertinę pagalbą ir paslaugas fiziniams bei juridiniams asmenims; bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir užsienio šalių atstovybėmis Lietuvoje, Lietuvos Respublikos atstovybėmis užsienyje, sprendžiant ir populiarinant aktualius kalbos raidos ir funkcionavimo, tarmių saugojimo, lietuvių kalbos, lituanistikos klausimus; bendradarbiauti su mokslo ir studijų institucijomis, teikti joms visokeriopą pagalbą plėtojant lituanistiką, kartu su jomis įstatymų nustatyta tvarka rengti mokslininkus; organizuoti lituanistikos sklaidą visuomenėje ir rengti kvalifikacijos kėlimo renginius, teisės aktų nustatyta tvarka teikti kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus.

Priėmus šį įstatymą, sudėtingomis daugiakalbystės, migracijos sąlygomis minėtos trys Valstybinio lietuvių kalbos įstatymo vykdymo grandys pajėgtų geriau atlikti savo darbą ir globoti paskutines dvi (iš 8 buvusių) baltų kalbas – seniausias iš gyvųjų baltų kalbų.

Archaiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba primena tautai apie jos savastį, tapatybę, gyvastį ir tęstinumo pareigą. Nacionalinio lietuvių kalbos instituto mokslininkai neturi priklausyti nuo politizuotų ar nepakankamai kompetentingų mokslo biurokratų, jie privalo būti atsakingi tik savo valstybei, tautai, mokslui.