Balandžio 13 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje (Gedimino 43) bus atidaryta fotomenininko, Alkas.lt redakcinės kolegijos nario Vytauto Daraškevičiaus lietuviškų kalendorinių švenčių ratui skirta paroda „Saulės ratu“.
Pasak Alkas.lt vyr. redaktoriaus, etnokosmologo Jono Vaiškūno, mūsų prigimtinėje kultūroje gamtos tvariniai ir reiškiniai buvo ir yra suvokiami kaip savaiminės šventybės, per kurias į žmogų byloja dieviškosios galios, „tad šventame laike (šventėje) ir šventoje vietoje (šventvietėje) jie reiškiasi kaip Dievų tarpininkai“.
„Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs – šventame laike – šventėje. O šis šventas laikas mūsų prigimtinėje kultūroje yra matuojamas būtent Saulės ratu. Tad Saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmai“, – sako J. Vaiškūnas.
Kalendorinės šventės – neabejotinai vienas reikšmingiausių ir dvasiškai veiksmingiausių mūsų tautinio paveldo dėmenų. XX a. antroje pusėje įsibėgėjus tautinių vertybių naikinimui ir nykimui – įsiplieskė etnokultūrinis sąjūdis, kėlęs sau tikslą išsaugoti ir susigražinti šiuos nykstančius tautinės savasties vaisius. Atsirado žmonių, pajutusių bei supratusių, jog nevalia leisti šioms vertybėms pranykti. Liaudies dainos, pasakos, papročiai, šventinės apeigos ir kiti tautos dvasinio paveldo perlai imti, ne tik spėriai rinkti ir kaupti, bet ir pradėti taikyti nūdienos visuomenės dvasiniams poreikiams tenkinti. Tam geriausiai pritiko iš žmonių sąmonės ir gyvenimo dar nespėti išstumti kalendorinių švenčių šventimo papročiai.
1967 metu birželyje pagal senuosius papročius buvo surengta pirmoji Rasos šventė Kernavėje. Vėliau viena paskui kitą gaivintos ir kitos kalendorinės šventės: Užgavėnės, pavasario lygiadienis, Jorė, Vėlinės, Mildos šventė, Sekminės, Rudens lygiadienis… Šiandien jos jau yra daugelio pamėgtos, sutraukia daug žmonių.
V. Daraškevičius nuo pat etnokultūrinio sąjūdžio pradžios stengiasi nepraleisti nė vienos svarbesnės Lietuvos kalendorinės šventės šventimo. Įsitraukdamas į šių švenčių šventinį sūkurį kaip betarpiškas dalyvis jis niekuomet neužmiršdavo su savimi pasiimti fotoaparato.
Atgimstančius Rasos šventės papročius nuotraukų pavidalu jis ėmė kaupti nuo 1970 m., Sekminių šventės – nuo 1971 m., Užgavėnių – nuo 1979 m., Pavasario lygiadienio bei Jorės – nuo 2000 m., Vėlinių – nuo 1986 m., Rudens lygiadienių – nuo 1995 m., Mildos šventės nuo 2005 m.
Dalis geriausių V. Daraškevičiaus įamžintų švenčių vaizdų buvo pristatyti, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Keli fotomenininko fotografijų rinkiniai pelnė apdovanojimus pasauliniame folkloro fotografijų parodoje–konkurse Humanity Photo Awards (HPA), kurį kas dveji metai rengia Kinijos folkloro fotografijos asociacija kartu su UNESCO organizacija Kinijoje. 2007 m. Leidykla „Kronta“ išleido puošnią V. Daraškevičiaus nuotraukų knygą „Trumpiausios nakties paslaptis“ skirtą nuostabioms Rasos šventės tradicijoms.
Pasak J. Vaiškūno, ilgametė V. Daraškevičiaus kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį. „O atsidūrus apeigų ir įvykių šerdyje ir pačios nuotraukos tapo šventinėmis, o kai kurios iš jų, galbūt, net šventomis – pagaunančiomis pačios švenčiančiųjų dvasios šviesos žybsnius ir plyksnius. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprastos dokumentinės fotografijos slenkstį ir įžengė į savotišką sakralinės fotografijos prieangį…“ – teigia J. Vaiškūnas.
Kai pagrindinių mūsų tautos kalendorinių švenčių papročiai veikiami globaliosios gyvensenos baigia prarasti savo dvasinį religinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais, netekdami savo esminio giluminio religinio–psichologinio pagrindo, V. Daraškevičiaus sustabdyti vaizdai kaip niekad išraiškingai liudija, kad nykstančias tradicijas tegalima išsaugoti tik vėl bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai.
To jau bemaž pusę amžiaus siekia senųjų protėvių tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai – romuviai, susibūrę į Senosios baltų religijos bendriją Romuvą, to paties siekia ir fotomenininkas V. Daraškevičius savo šviesoraščiais įamžinęs šias pastangas.
Paroda veiks iki gegužės 7 d.
Visa tai ir yra mūsų gyvenimas, mūsų savastis