Trūksta Lietuvoje gydytojų ar ne? Jei taip, kokių? Ar tik jaunų ir gerų, nes lietuviškoje sveikatos priežiūros sistemoje įprasta matyti besidarbuojantį septyniasdešimtmetį ar net aštuoniasdešimtmetį?

Ir nebūtinai tai – vien tik jo asmeninis pasirinkimas, kad galėtų prisidurti prie gydytojo pensijos. Neretai tai – vienintelė įstaigos išeitis, kad visai neliktų be specialisto.

Netrūksta tik trijuose miestuose

Nacionalinės sveikatos tarybos narys prof. Artūras Razbadauskas tvirtina – gydytojų tikrai trūksta ir nėra jokių ženklų, kad situacija gerės.

“Tie, kas dar tuo abejoja, tegu skaičiuoja. Niekas Lietuvoje nesugeba suskaičiuoti, pakanka pasižiūrėti, kiek yra galiojančių gydytojo licencijų, pasitikrinti kiekvienos įstaigos duomenis. Gydytojų netrūksta tik trijuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Nors dar klausimas, ar Klaipėdoje tikrai pakanka šeimos gydytojų“, – kalba portalo pašnekovas.

A.Razbadausko teigimu, ypač trūksta psichiatrų bei kitų specialistų.

“Jauni žmonės nuolat emigruoja, niekas nepasilieka Lietuvoje. Tai yra pasilieka labai mažai. Ir viena ministerija, net ir Sveikatos apsaugos, nepajėgi šios padėties pakeisti. Buvusi ministrė Rimantė Šalaševičiūtė davė nurodymą algas pakelti, bet jeigu net ne visos įstaigos, kurių steigėja yra ministerija, klauso šio nurodymo, tai ką bekalbėti apie tas, kurių šeimininkas visai kitas. Čia tas pats, kas lieptum pietus pagaminti pas kaimyną ir dar piktintis, kodėl tas nepadaryta, – tikina pašnekovas. – Įstaigos vadovas sprendžia, kam ir kiek kelti algas. O gydytojų emigracija – visuotinės lietuvių emigracijos tik viena dalis. Jeigu nuo nepriklausomybės pradžios emigravo 1 mln. lietuvių ir vadovavimas šaliai yra toks, koks yra, niekas nesikeis ir ateityje”.

A.Razbadauskas siūlo susiskaičiuoti, kiekgi kokių specialistų reikia mūsų šaliai, kad nebekiltų abejonių dėl jų trūkumo.

Kai kas jau ir skaičiuoja. Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) palengva kaupia duomenis, – portalą patikino asociacijos prezidentas Martynas Gedminas. Tam yra suburta net ir speciali darbo grupė. O kol oficialios statistikos nėra, jaunasis gydytojas nesiryžta taip užtikrintai kalbėti apie medikų stygių: „Kol kas nėra jokios strategijos, kuria remiantis būtų galima apskaičiuoti konkrečių specialistų trūkumą. Pavyzdžiui, jeigu tik pulmonologas gali skirti gydymą nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, tuomet pulmonolgų ir trūksta. O Lietuvoje yra visokių teisinių aktų, kurie verčia pajusti tam tikrų specialistų trūkumą. Tarkim, pacientas privalo kas pusę metų pasirodyti pas urologą, kad šeimos gydytojas galėtų jam toliau išrašyti kompensuojamuosius vaistus. Tad trūksta ir urologų. Lietuva neturi jokios strategijos, kiek ir kokių specialistų reikia 100 tūkst. gyventojų. Tam reikalimga turėti atskirų regionų gyventojų amžiaus vidurkį, dažniausių ligų paplitimą ir dar kitų duomenų“.

Reikalinga apskaičiuota strategija

M. Gedminas pabrėžia, kad iš tiesų mūsų šalis nežino, ar tikrai trūksta tam tikrų medicinos srities specialistų, ar jų nepajėgia pritraukti tik tam tikros įstaigos.

„Kai kurios ligoninės skelbia, kad jiems reikia gydytojų, bet pasidomėjus paaiškėja, kad jos jų ir neieško. Be abejo, dalis įstaigų žino, kad atejus IV restruktūrizacijos etapui jos bus uždarytos, todėl ir nededa didelių pastangų pritraukti darbuotojų“, – kalba VLMEDICINA.LT pašnekovas.

JGA prezidentas paaiškina, kad gydytojų trūkumą sukelia ir pats jų darbo pobūdis.

„Europos Sąjungos direktyva nurodo, kad maksimalus vieno gydytojo etato savaitės darbo valandų skaičius – 48, Lietuva turi 38 valandas. Taigi, jei skyriuje reikalingas kardiologas ir per savaitę jis dirba nuo 8 iki 16 val., viskas būtų gal ir gerai. Tačiau gydytojai turi vadinamųjų antisocialinių darbo valandų – savaitgalius, švenčių dienas, naktinius budėjimus. Ir visas šis laikas atima valandas iš dienos darbo, todėl ir prireikia daugiau specialistų. Kita vertus, vieša paslaptis, kad Lietuvoje labai retas gydytojas dirba vienu etatu, – sako M. Gedminas. – Tad tos kalbos apie tai, kad gydytojų trūksta ar netrūksta, yra gerokai spekuliatyvios, kai net maži miesteliai turi ligoninėse lovų. Visų pirma reikalinga nustatyti specialistų porekių paskaičiavimo strategiją. Šis klausimas buvo vienas pirmųjų, kurio ir ėmėsi prieš pusantrų metų įkurtas Medicinos studentų, rezidentų ir jaunųjų gydytojų forumas“.

Jaunų tikrai reikia daugiau

„Taip galvojama, kad gydytojų trūksta, apie tai kalbama, – VLMEDICINA.LT paklaustas sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Podiplominių studijų centro dekanas Kęstutis Petrikonis. – Žvelgiant į dabartinę situaciją labiausiai trūksta šeimos ir vidaus ligų gydytojų, kardiologų, neurologų. Tačiau, jei šeimos gydytojui bus suteikta daugiau teisių, pavyzdžiui, jis galės gydyti paprastas kardiologines, neurologines ligas, tad ir tiek minėtų specialistų nereikės. Viskas priklauso nuo sveikatos priežiūros tradicijų, žmonių srauto, jų judėjimo“.

K. Petrikonis atkreipė dėmesį, kad chirurgų Lietuvoje pakanka, bet bendrosios praktikos chirurgų, anot jo, „sakoma“, kad trūksta.

„Tačiau apskritai chirurgų pavienėse ligoninėse irgi trūksta, – sako jis. – Jau kelinti metai Sveikatos apsaugos ministerija užsako vietas rezidentūrai, atsižvelgdama į tam tikrų specialistų poreikį, bet iš tiesų daug juk dirba pensininkai – vienur todėl, kad jaunų paprasčiausiai nėra, kitur dėl to, kad jie patys iš mažų pensijų neišgyvena. Lietuvoje tokia sistema, kad puikiausiai darbuojasi ir 70-mečiai, ir 80-mečiai gydytojai. Tad ar trūksta gydytojų? Ar tik gerų? Ir kas yra geras gydytojas? Jeigu iš tiesų kai kurių specialistų tam tikruose regionuose jaučiamas didesnis poreikis, tai būtų galima išspręsti, jeigu įstaigos bendrautų ir bendradarbiautų tarpusavyje, siųsdamos darbuotojus. Vis dėlto galima dėl vieno sutarti – jaunesnių, darbingo amžiaus, su naujomis idėjomis, gydytojų tikrai trūksta. Kiti, vyresnio amžiaus, persikvalifikuoja iš kitų specialybių. Tad keliant klausima, ar gydytojų trūksta apskritai, reikia paliesti ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimą“.

Psichiatro ieškojo pusmetį

Psichiatrai – vieni tų specialistų, kurių jau šiandien pasigendama. Tą paliudija ir Kretingos psichikos sveikatos centro direktorė Inna Viršilienė, paprašyta pasidalinti, kaip sekasi pritraukti naujų darbuotojų: „Viena jauna gydytoja iš mūsų emigravo į užsienį, į Švediją, tad naujo darbuotojo teko ieškoti pusę metų. Ir tai – palyginti labai trumpai. Ir ne žemas atlygis – pagrindinė problema. Jaunus specialistus galima pritraukti ir kitais aspektais. Jiems labai svarbi ir vidinė organizacijos struktūra, ar yra darbuotojo skatinimo sistema, ir pan. Vis dėlto, kol dar dirba senoji psichiatrų karta, tol įstaiga laikosi stabiliai. Vyriausiam mūsų psichiatrui yra 70 su trupučiu, jauniausias – 46-erių ar 47-erių, emigravusi gydytoja buvo 40-ies“.

I. Viršilienės teigimu, didžioji dalis minimų specialistų „nusėda‘“ didžiuosiuose miestuose, Vilniaus, Kauno klinikose. „O į rajonus juos pritraukti labai sunku. Turbūt jie įsivaizduoja, kad čia sudėtinga dirbti“, – svarsto pašnekovė.

Minimos įstaigos vidutinė psichiatro priskaičiuojama alga už etatą – 930 eurų. Vienas iš jų dirba visu etatu, kitas – puse, trečias – 1,25 etato.

„Aišku, atlyginiams galėtų būti didesnis, – šypsosi direktorė. – Kai net suvirintojai laivų įmonėse tiek gauna, ir į rankas. Tačiau tai ne nuo mūsų priklauso. Esame viešoji įstaiga, įsipareigoję savivaldybei, kuri iš gautų pajamų tik 80 proc. – ir nė trupučio daugiau – leidžia skirti atlyginimams išmokėti. Kiekviena savivaldybė turi savo tvarką, bet mūsų yra tokia“.

Ką, pašnekovės nuomone, reiktų keisti, kad jauni specialistai psichiatrai neemigruotų į užsienį? „Galbūt pokyčių reikia aukščiausiame lygmenyje, bazinių nuostatų, nes įstaigos atskirai nelabai ką gali pakeisti. Pavyzdžiui, baigę studijas Lietuvoje galėtų kelerius metus atidirbti čia, juk valstybė investavo į juos, – svarstė kretingiškė. – Ir reiktų sudaryti kuo patrauklesnes sąlygas jauniems specialistams. Pavyzdžiui, gal jiems skirti sveikatos draudimus, netgi gyvenamą būstą, ypač – atvykstantiems dirbti į rajonus“.