Kovo 20 dieną Saulė atsidūrs dangaus pusiaujyje ir įvyks Pavasario lygiadienis.
Lygiadienio saulė patekėjusi tiksliai rytuose, per 12 valandų apkeliavusi dangų, leisis tiksliai vakaruose. Visoje mūsų planetoje, išskyrus ašigalių sritis, diena ir naktis susilygino ir truks apie 12 valandų.
Nuo šiol mūsų planetos šiaurės pusrutulyje šviesaus paros meto trukme pamažu ims lenkti naktį – prasidės astronominis pavasaris.
Tačiau, kol šviesos perteklius atgaivins gyvąją gamtą, dar kiek teks palaukti. Saulės kelias dangumi ilgės ir jos pakilimo aukštis didės iki pat Rasos šventės.
Pavasario lygiadienis – priešpavasario pradžia
Nuo Pavasario lygiadienio Saulė, spindulių strėlėmis palaužusi tamsos jėgų pasipriešinimą, imsis gyvasties budinimo, ruoš dirvą vasarai. Vis aukščiau kylant Saulei – galutinai suirs pastovi sniego danga, prasidės atodrėkiai. Gamtininkai šį metų laiką vadina priešpavasariu.
Priešpavasaris anksčiausiai prasideda Kuršmarių pakrantėje – apie kovo 11-13 d. Iš čia, 48 km per parą greičiu, keliauja į rytus ir visą Lietuvą prabėga per 8 paras.
Biržų, Utenos ir Švenčionių žemių aukštaičius priešpavasaris aplanko dažniausiai apie pavasario lygiadienį – kovo 19-21 dienomis. Vėliausiai jis atkeliauja į ryčiausiai esančius Zarasus, Visaginą, Adutiškį – apie kovo 21-23 d.
Tačiau nutinka visaip – kartais priešpavasaris gali pasivėlinti net mėnesiu, o kartais pusmėnesiu anksčiau atkanka. Kaip ten bebūtų po pavasario Lygiadienio jau greit pajusime tirpstančio sniego gaivos dvelkimą, šiltą, glostantį vidudienio polaidžio spindesį bei vėl viską sukaustančio vakaro šiurpulį.
Pavasario lygiadienio dieną (kovo 19-21), jau neretai galima išgirsti vieversio giesmę, pamatyti iš pietų parskridusį varnėną, paragauti šviežios beržo sulos.
Pavasario lygiadienis liaudies kalendoriuje
Tradiciniame liaudies kalendoriuje vienu svarbiausių pavasario ženklų yra paukščių sugrįžimas iš Dausų.
Kovo 19-oji – Pempės diena. Visoje Lietuvoje žinoma kaip pempės parskridimo diena. Buvo sakoma, jeigu šią dieną geras oras, tai būsią geri metai karvėms ir jaučiams. Nuo šios dienos merginos pradėdavo tvarkyti gėlių darželius, grėbstyti pernykščius stagarus, purenti žemę. Buvo pradedama sėti ankstyvąsias gėles ir daržovių daigus.
Kovo 25-oji – Gandrinės. Ši dieną siejama su gandro parskridimu. Sakoma, kad parskrendantis gandras atneša ant uodegos kielę, kuri baigia išspardyti likusius ledus.
Nuo šios dienos artojams jau buvo duodami pavakariai, todėl buvo sakoma: Gandras pavakarius parneša, gandras išskrisdamas ir išneša.
Pagal šios dienos orus spręsta apie pavasario ankstyvumą: jei per Gandrines nėra šalnų, tai pavasaris bus ankstyvas, jei šąla – tai šals dar 25 rytus. Jei šią dieną vėjas pučia iš šiaurės – dar bus šalta, jei iš vakarų – palis. Jei diena giedra, saulėta, spėjama, kad tais metais bus neskalsūs javai, jų bus mažai, nes išdegsią pasėliai.
Pelesos (dabar Gudija) apylinkių lietuviai kovo 25 d., senu papročiu ant tvoros užkeldavo vežimo ratą, kad vanagas vištų nenešiotų, mesdavo batą per namo kraigą, kad derlius laukuose nesupūtų, apeidavo tvartą ir, surinkę nuo žemės šiaudus, padėdavo vištai į gūžtą, kad jos neeitų kitur kiaušinių dėti.
Marcinkoniškiai norėdami, kad vanagai vištų nenešiotų, seną vežimo ratą užkeldavo ant klojimo stogo arba ant karties. Kai kas aiškino, kad tai daroma tam, kad aitvarai grūdų neišsemtų iš aruodų. Įdomu, kad XVII-XVIII a. Vilniaus Jėzuitų kolegijos misionierių pranešimuose taip pat minimas lietuvių paprotys užkelti ant stogo vežimo ratą apsaugai nuo aitvarų.
Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius. Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, lizdą būtinai keldavo kovo 25 d. O įkeliant jį, turėjo dalyvauti vaikis ir merga. Mat jei vaikis viens lizdą tekel, tai tik ir vienas gandras teparlek, kurį tad svetimi gandrai atlėkę šalin pamuš. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.
Rytų aukštaičiai turėjo paprotį Gandrinės rytą kepti bandeles iš javų mišinio miltų. Bandelės buvo vadinamos kakorais, kaukorais. Gudijoje Apso apylinkėse tokiomis bandelėmis kaimynai dalindavosi vieni su kitais tikėdamiesi, kad tuomet būsiąs geras derlius.
Šią dieną, kaip ir per kitas reikšmingas šventes, buvo nemaža įvairių draudimų. Gervėčių lietuviai prisimena, jog buvo draužiama taisyti tvoras, į žemę kalti kuolus, nes gali gimti nesveiki gyvuliai. Marcinkoniškiai drausdavo iš miško nešti šakas į namus, nes vasarą namus apniktų gyvatės ir žalčiai. Bijodami, kad gali išsiristi ligoti viščiukai, vištoms Gandro šventės dieną neduodavo perėti. Moterys ne tik gijų audeklui austi nemetė, bijodamos, kad bus sunku austi, bet pirkios nešlavė, ir net plaukų nešukuodavo, tikėdamos, kad vištos daržų ir gėlių nekapstys.
Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinė buvo su Pavasario lygiadieniu susieta pavasario bei ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas.
Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas senesnis žmogus, nors ir nežinodamas kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka. Pasąmonės šešėlyje tebeslypi prigimtinio tikėjimo atšvaitai.
Laikas kai diena susilygina su naktimi
Dauguma mano, kad pavasario ir rudens lygiadienių metu dienos trukmė tiksliai susilygina su naktimi. Iš tiesu yra ne visai taip, nes lygiadienis netrunka visos paros. Astronominis lygiadienis tėra tik momentinis įvykis, kuomet Saulė disko centras kerta dangaus pusiaują. Dėl to tikslios nakties ir dienos lygybės niekuomet nebūna.
Mūsų kalendoriuose Saulės patekėjimu laikomas Saulės disko viršutinės dalies, o ne jos centro išnirimas iš už horizonto. Saulės nusileidimu taip pat laikome jos disko viršutinio kraštelio pasislėpimą už horizonto linijos. Be to, dėl Saulės spindulių užlūžimo atmosferoje tekanti Saulė mums pasirodo kiek anksčiau, o besileidžianti pasislepia kiek vėliau, taigi dienos ilgumas šiek tiek padidėja.
Dėl šių priežasčių buitiniuose kalendoriuose nurodytas dienos ilgumas skiriasi nuo astronominio keliomis minutėmis. Diena susilygina su naktimi pavasarį 2-3 dienomis anksčiau, o rudenį tiek pat vėliau astronominio lygiadienio datos atžvilgiu.
Šiemet (2016 m. – Alkas.lt) dienos ir nakties trukmė lygiausios buvo kovo 17 d. dieną: tuomet diena truko 11: 59 val., o naktis – 12.01 val.
Kovo 20 d. diena jau truks 12:12 val., o naktis 11:48 val.
Lyginant su trumpiausia Žiemos saulėgrįžos meto diena dabar diena truks net 4.58 val. ilgiau.
PAPILDYTA 2022 m:
Šiemet diena lygiausia nakčiai jau buvo kovo 18 d. ir truko 12 val. 01 minutę, o kovo 19 d. Saulė tekėjo tiksliai rytuose. Astronominio lygiadienio dieną – kovo 20-tą diena už naktį jau bus ilgesnė 10-čia minučių!
Brangūs mano Tautiečiai , atėjo pavasaris, šviesa pergalėjo naktį. Švarinkimės, apsikuopkime. Ateina darbymetis. Smulkmenoms nebus laiko. Tinginių, pabudusi Žemė Maitintoja, nepakęs. Dirbkime sau ir Tautos naudai. Sveikinu visus Lietuvius su Naujais Metais.
Ačiū už gražūs žodžius.
Gerų tau metų, Bartai!
Su Naujais Metais! 🙂
Nesuprau – vėl Nauji metai?
Amelija, koks skirtumas nuo ko skaičiuoti naujus metus – nors ir nuo savo gimtadienio 😀
Gamtai ‘nauji metai’ nuo pavasario pabudimo, žemdirbiams taip pat.
Su pavasariu tave, Amelija!
Tikrieji Naujieji metai sausio 1-ą diena yra Kristaus apipjaustimo diena. lyvis
Graži šventa šventė. Visi dalyvavusieji – pakeliui į amžiną Laimę (Laimą).
Gaila bet stribų ten nepriima. lyvis