Kovo 18 d. Juozo Miltinio teatras Panevėžyje pažymėjo 75-ąsias teatro įkūrimo metines. Ta proga teatro vadovas Linas Zaikauskas su aktoriais ir J. Miltinio gimnazijos mokiniais aplankė mirusių aktorių kapus, paskui pavakary visi dalyvavo tradiciniame J. Miltinio paminklo batų valyme…
Vakare vyko šventinės iškilmės bei režisierius Juliaus Dautarto proginio spektaklio „Lietaus dievas“, premjera, pagal specialiai šiai progai sukurtą poeto, kino scenaristo, aktoriaus ir režisierius Alvydo Šlepiko pjesę.
Teatro šventinėse iškilmėse dalyvavo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kultūros ministras Šarūnas Birutis, ambasadoriai, miesto vadovai bei projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ rėmėjai ir pagalbininkai.
Šventinių iškilmių dalyvius sveikinusi Seimo pirmininkė L. Graužinienė pabrėžė, kad „J. Miltinis, savo talentu išauginęs legendinę Lietuvos aktorių kartą, įkvėpęs atsiskleisti ne vieną žinomą režisierių, sukūrė ištisą teatro epochą. Vidinė laisvė ir drąsūs kūrybiniai ieškojimai gyvavo šio teatro scenoje nuo pat jo įkūrimo ir ilgus dešimtmečius žavi ir jaudina žiūrovą garsiausiais pasaulinės dramaturgijos šedevrais“.
Teatro bendruomenei Seimo pirmininkė palinkėjo gilaus, turtingo ir kūrybiškai ambicingo repertuaro, intelektualaus žiūrovo ir oraus tikėjimo savo darbo prasme.
„Kurkite atvirą, gyvą, protą ir širdis paliečiantį teatrą, išlaikydami ištikimybę savo įkūrėjo J. Miltinio priesakui: „Neieškokit laikino, ieškokit amžino“, – sakė L. Graužinienė.
Ministras Pirmininkas A. Butkevičius savo sveikinimo kalboje pabrėžė, kad Panevėžį išgarsino ne mūšiai, ne didikai, o teatras.
„Kartu galime žavėtis mūsų tautinio atgimimo vyrais, kurie ką tik atkurtoje respublikoje steigė valstybės teatrą. Taip buvo kuriami laisvos Lietuvos pamatai. Demokratija ir kultūra. Štai kas buvo valstybės pagrindu. Ši scena, tai vieta, kurioje aktoriai ne vaidina, o gyvena. Čia išaugo Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis ir kiti žymūs aktoriai. Tai buvo visuma, pavadinta Juozo Miltinio dramos teatru.
Dešimtmečiais žmonės traukė „pamatyti Miltinį“. Daugumai to labai reikėjo, nes nebuvo kur kitur išvysti iš dvasios pančių besilaisvinantį žmogų. Tai buvo teatras, be kurio Atgimimas būtų atėjęs daug vėliau. Per Jūsų sceną ėjo kelias į laisvą miestą ir laisvą šalį“, –sakė A. Butkevičius.
Kovo mėnesį prasidėjęs teatro 75-osioms metinėms skirtas projektas „Panevėžys vienija ir taškas“ truks šešis mėnesius. Numatyta daug įvairių renginių, premjerų, susitikimų su pasaulyje žymiais kultūros, politikos, sporto bei religiniais veikėjais. Pirmasis projekto mėnuo, kurio šūkis – „Teatro triumfas!”, skiriamas teatrui ir jo įkūrėjo J. Miltinio atminimui. Ta proga projekto rengėjai siūlys apsilankyti parodose, kino peržiūrose ir koncertuose.
Panevėžio teatro ištakos siekia 1938 metus. Po studijų Paryžiuje ir Londone į Lietuvą sugrįžęs Juozas Miltinis (1907-1994) pradėjo vadovauti Darbo rūmų teatro studijai Kaune. Iš šios studijos narių ėmė formuotis būsimojo Panevėžio dramos teatro trupė.
1940 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo leido Jonui Sakui įkurti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje. 1940 m. gruodžio 1 d. Juozas Miltinis, sėkmingai įveikęs režisierių atranką, atvyko į Panevėžį su grupe aktorių, priklausiusių Kauno Darbo rūmų teatro studijai.
Panevėžio dramos teatras oficialiai atidarytas 1941 metų kovo 15 dieną, kai naujo kūrybinio kolektyvo veiklai skirtame pastate Respublikos gatvėje įvyko pirmoji premjera. Tai buvo pagal Nikolajaus Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“. Publika ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena“.
Nedidelio sovietinės Lietuvos miesto teatro scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai: V.Šekspyro, V.Borcherto, F.Diurenmato, A.Strindbergo, Sofoklio pjesės. Panevėžys tapo išskirtiniu teatrinės traukos centru visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Originalus ir talentingas, nenuspėjamo charakterio, demoniškos prigimties menininkas ir sparčiai garsėjanti jo vadovaujama aktorių trupė gerokai sudrebino visą tuometinę teatro aplinką, nepabūgo politinės ir vykdomosios valdžios gniaužtų, o gandas apie panevėžiečių spektaklius pasklido po visą Europą.
1967 m. metais tuometinėje Lenino (dabar Laisvės) aikštėje iškilo naujas modernus teatro pastatas. Lietuvos atgimimo metais Sąjūdis paprašė garbiojo režisieriaus ant jo bokšto iškelti Trispalvę. Ji nuolat plevėsuoja ir šiomis dienomis, tarsi skelbdama: čia plaka laisvos šalies ir laisvo miesto kultūros širdis.
1995 m. Panevėžio dramos teatrui buvo suteiktas Juozo Miltinio vardas.
Lietuvos kultūros istorijoje kultine teatro figūra išlikęs režisierius išaugino ir legendinę Lietuvos aktorių kartą: Donatą Banionį, Joną Alekną, Vaclovą Blėdį, Steponą Kosmauską, Henrietą Hokušaitę, Algirdą Masiulį, Stasį Petronaitį, Romualdą Urvinį, Kazimierą Vitkų, Bronių Babkauską, Aurimą Babkauską, Dalią Melėnaitę, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę, Gediminą Karką, Algirdą Paulavičių, Gražiną Urbonavičiūtę, Enriką Kačinską, Danutę Vidugirytę, Eleonorą Matulaitę, Ireną Vasiulytę, Rudolfą Jansoną.
Ištrauka iš Vilniečio Antano Maciulevičiaus ir panevėžiečio Alberto Petrausko režisuoto dok. filmo „Labas vakaras, monsieur Miltini“:
