V. Vasiliauskas. Holokausto industrija: „Mūsiškiai“

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ paakino pirmąkart knygyno duris praverti  net tuos lietuvius, kuriems, anot Vaižganto, knygų spinta nėra  pažįstamas baldas.

Antrasis nuopelnas – knyga privertė visuomenę  iš naujo atsigręžti į primirštą Lietuvos žydų katastrofą, kuri ypač provincijoje ir tiesiogine prasme apaugusi užmaršties žole.

Jaudinanti idėja aplankyti apie trisdešimt žydų masinių žudynių vietų, prisiminti klestėjusias tenykštes žydų bendruomenes, kurias negrįžtamai nušlavė holokaustas. Gaila,„Šoamobilis“ nepasiekė mano gimtųjų Lazdijų – buvusio pasienio  žydiško miestelio, kuriame aš užaugau, nematęs iki studijų Vilniuje nė vieno gyvo žydo. Bet ir neaplankęs išžudytų miestelio žydų kapų, nes rodyklė į juos skelbė „Tarybinių žmonių  masinių  žudynių vieta“.

Asimiliacija, slaptas sovietų valdžios antisemitizmas, buvo pasiekęs net kapus, kaip iki šiol Baltarusijoje (knygos skyrius „Baltarusija/ Belorus“,kur nužudyti žydai paversti betaučiais „žmonėmis“),  ypač sustiprėjęs po pergalingo Izraelio 1967 m.birželio karo, kai Sovietų sąjungoje judaizmas ir ypač sionizmas virto keiksmažodžiu.

Aš taip pat puikiai  pažįstu knygoje paminėtus iš mirties nagų  nacių okupuotoje Lietuvoje išgelbėtus  kolegas teatro kritikus Ireną Veisaitę ir Marką Petuchauską,kurie mane, pradedantį neapsiplunksnavusį teatro kritiką, globojo ir  rėmė. Aš tik vėliau sužinojau, kad visuomet gero ūpo pirmasis Lietuvos  teatrologijos (menotyros) daktaras M.Petuchauskas yra Vilniaus geto per stebuklą išgelbėtas vaikas.

Su Vilniaus geto ir holokausto istorija  artimiau pirmą kartą taip pat susidūriau teatre.

1988 m.pradžioje,dar neprasidėjus Atgimimui ir Sąjūdžiui, jau įsibėgėjusi „perestroika“ vis dėlto  atvėrė naujus horizontus –  Vilniaus Jaunimo teatre gastroliavo austrų teatras iš Zalcburgo „Elisabethbiune“, suvaidinęs  žydų šiuolaikinio dramaturgo Ješua Sobolio „Getą“ (vėliau ir Lietuvoje pagal šią pjesę sukurtas spektaklis ir filmas, nesulaukę didesnio pasisekimo).

Ne mažiau nei  pavykęs spektaklis, mane sukrėtė išsami spektaklio programėlė (vokiečių k.) su autentiškomis geto ir Panerių žudynių nuotraukomis,  aukų prisiminimais, eilėraščiais ir net dainomis, Vilniaus geto ir jo unikalaus teatro istorija.

Parašiau spektaklio recenziją, kurią anuomet fantastiško 600 000 egzempliorių  tiražo „Komjaunimo tiesos“ redaktorius Gedvydas Vainauskas išspausdino be mažiausio pataisymo. Jaučiausi bemaž kaip „disidentas“.

Tada dar nepajėgiau perprasti, kodėl  talentinga J.Sobolio pjesė  pačiame Izraelyje sukėlė polemiką, net sulaukė aršių užsipuolimų – ypač dėl pavaizduoto Vilniaus  geto vadovo o, geto žydų policininkų,kurie kolaboravę su naciais, net dalyvavę savo tautiečių egzekucijoje – juk dramaturgas rėmėsi autentišku pasaulinio garso išlikusiu nužudyto Vilniaus geto bibliotekininko Hermanno Kruko dienoraščiu (apie žydų policininkų bendradarbiavimą su vokiečiais užsimena vienas  iš R. Vanagaitės knygos  retų viešų kritikų Karolis Jovaišas, cituodamas kito nužudyto Vilniaus geto kankinio G. Šuro išleistus užrašus).

Tačiau holokaustas pernelyg skaudi ir didi tema, kad ją išsemtų vienas kūrinys, viena knyga, vienas autorius – visuomet rasis kitaip manančių, pirmiausia – iš pačių žydų.  Net viena iš sionizmo buvusių aktyvisčių, pasaulinio garso filosofė, iškiliausia holokausto ir nacizmo, jo ištakų tyrinėtoja ir žinovė Hanah Arend (Hannah Arendt) buvo kalama žydų dogmatikų prie kryžiaus už bene giliausią  knygą apie holokaustą „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“.

Nūnai Lietuvos visuomenei prieinama įspūdinga holokausto biblioteka, kuri yra geriausias vaistas nuo tendencingo vienpusiško požiūrio – tai ir į mokyklos programą įtrauktas Anos Frank dienoraštis, ir man kitados  šviesaus atminimo Lietuvos rašytojo, gydytojo, nuostabaus žmogaus, niekad neslėpusio savo žydiškumo Jokūbo Skliutausko padovanota  kišeninio formato knygutė, padariusi man pritrenkiantį įspūdį – Eli Vizelio ( )  „Naktis“ – mažo Vengrijos žydų berniuko pasakojimas apie Osvencimą, tas pats Vilniuje išleistas milžiniško formato  H. Kruko dienoraščio vertimas („Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“) ar neseniai  lietuvių k. pasirodžiusi H. Arendt studija „Eichmanas Jeruzalėje“.

Mūsų masinį žiūrovą pasiekė tokie Steveno Spielbergo šedevrai, kaip „Šindlerio sąrašas“ su Liamu Nisonu  (Liam Neeson) ar Romano Polenskio „Pianistas“ su Edrianu Broudy (Adrien Brody), arba kuklesni, tačiau ne mažiau autentiški, taip pat pagal tikrą istoriją režisieriaus Štefano Ruzovicki (Stefan Ruzwitzky) susukti  austrų-vokiečių  „Klastotojai“ („Die Falscher“) su nuostabiu aktoriumi Karlu Markovisu (Karl Markowis).

Pagaliau šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas lenkų garsaus režisieriaus  Krystiano Lupos pastatyta austrų ne mažiau garsaus dramaturgo Tomo Bernardo (Thom Bernhard) „Didvyrių aikštė“, kur Austrijos šiandieninė visuomenė daužoma  į šipulius  dėl melo apie holokaustą.

Pridūrus mūsiškių talentingų rašytojų Sauliaus Šaltenio ir Izraelyje jau sėkmingai šaknis suleidusio Grigoriaus Kanovičiaus grožinės literatūros kūrinius, Tomo Venclovos  neprilygstamą eseistiką, akivaizdu, Lietuvos žmonės turi litvakų likimo ir  holokausto tema iš ko pasirinti.

Bet  jie pasirinko R. Vanagaitės „Mūsiškius“. Visi  apie juos kalba, vieni liaupsina, kelia į padanges  už drąsą, kiti deda į šuns dienas, ypač tie, kurie knygos neskaitę. Tačiau ir vieni, ir kiti nelinkę tai daryti viešai. Kritikai – prisibijodami kaltinimų antisemitizmu, šalininkai – antilietuviškumu.

Viešąją erdvę be kokurencijos  užvaldžiusi pati autorė, kurios atviri  autokomentarai  kur kas tiksliau atspindi knygos sukeltą visuomenės reakciją, nei tie keli viešai pasirodę atsiliepimai.

Iš teisybės R. Vanagaitė knygoje  nepasakė ničnieko, ko mes iki šiol nežinojome. „Mūsiškių“ filipikos prieš 1941 m. Birželio sukilimą, Lietuvos laikinąją vyriausybę, rezistenciją ir dabartinę valdžią, kartkartėm išdrįstančią saikingai pagerbti rezistenciją  ir jos herojus, ganėtinai nuvalkiotos, besikartojančios dar nuo KGB pulkininko Aleksandro Slavino rašliavų vokiečių ir kitoje užsienio spaudoje pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Tai jau stereotipai, vis išlendantys kolektyviniuose lietuvių „intelektualų“ skunduose, protestuojant prieš atminimo lentas ar kovojant su perlaidojamais palaikais.

Tačiau R.Vanagaitė nebūtų R.Vanagaite, jeigu nepasiektų savo tikslo.

Kaip šiandien prisimenu: sėdi Rūta prie kolegos teatrologo rankraščio ir dejuoja: „Kokia nuobodybė, viskas teisinga, bet nė vienos naujos minties  ar tos minties įdomesnio posūkio“. Rūta vadovavo žurnalo „Kultūros barai“ teatro skyriui, aš – teatro ir kino skyriui „Literatūroje ir mene“. Nuobodu tikrai nebuvo – po kiekvieno Rūtos straipsnio kildavo didesnis ar mažesnis skandalas. Net rašydama nuobodžia tema ji „rasdavo kitą kampą“ (vėliau panašiu pavadinimu ji prodiusavo TV improvizacijų laidą, išaugusią iki dabartinio  improvizacijų teatro „Kitas kampas“).

Jau nepriklausomybės laikais R. Vanagaitė gebėdavo visuomet  „rasti kitą kampą“ – ar rengdama iki šiol nepranoktą teatro festivalį (LIFE), ar kokį projektą, ar tvarkydama politikų viešuosius ryšius, ar  rašydama, kai nesidrovėdama knygai ar publikacijai žiniasklaidoje pasitelkia itin asmeninę patirtį – pasakodama ar  apie motinos paskutines dienas slaugos ligoninėje, ar apie vėl pražydusią meilę, nors kitos tokio amžiaus  moterys  mezga kojines, susitaikiusios su „Madam, krinta lapai“ vaidmeniu. R. Vanagaitė jau kartojasi, kai „Mūsiškiams“ aukoja  savo senelį tremtinį, kuris  vokiečių okupacijos pirmaisiais  mėnesiais neva sudarinėjo Kavarsko žydų sąrašus (veikiausiai tai būta sovietų aktyvistų sąrašų, nes žydų sąrašų nereikėjo sudarinėti).

R.Vanagaitė „rado kitą  kampą“ ir rašydama apie holokaustą:  ji pakvietė į kelionę per žydų žudynių Lietuvoje vietas Efraimą Zurofą (Efraim Zuroff), pasiūlydama drauge ieškoti liudininkų ir tiesos. Vien jau tai  avansu dar neparašytai knygai garantavo sensacijos ar net provokacijos sprogstamą užtaisą.

Tačiau toks „kampas“ turi savo kainą: R.Vanagaitė į Šoa (hebraiškas holokausto pavadinimas) Lietuvoje žvelgia pro E. Zuroffo akinius,nesvarbu, kad jį vadina „priešu“(skyrių pavadinimai „Akistata su priešu,“ „Kelionė su priešu“, „Atsisveikinimas su priešu“), kartkartėm bando jam prieštarauti – tai tik vaidyba.

Iš tikrųjų šis „priešas“ yra knygos faktiškas bendraautoris. Kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuoji. Man atrodo, kad Rūta sėdi E. Zuroffo vežime, nors knygoje bandoma įtikinti, kad jis buvo tik kuklus  svečias.

„Mūsiškių“ demaskuojantį patosą nulėmė štai toks  paties E. Zuroffo deklaruojamas knygoje „kampas“:  Lietuvoje žydų  žudynėse  dalyvavo nuo 25 iki 40 tūkstančių lietuvių, kolaboravimas su naciais buvo apėmęs visą Lietuvos visuomenės spektrą, taigi prie holokausto aktyviai prisidėjo ir už Lietuvos žydų katastrofą atsakingos anaiptol ne vien „padugnės“. Trumpiau sakant, vokiečių okupacijos metais Lietuva ir politiškai, ir moraliai bankrutavo. Tačiau žydšaudžių ieškotojams atgavusi nepriklausomybę  „Lietuva – pati sunkiausia, pati nedėkingiausia šalis, čia tiesa labiausiai slepiama“.  Todėl  persako kai kurių Šoa aukų mintį: jeigu ant Lietuvos nukristų atominė bomba, to būtų negana. E. Zuroffas nepuola dėl jos protestuoti.

Nesirengiu iš E. Zuroffo daryti Lietuvos baubo ar kitaip  jį demonizuoti – jis to nevertas. Jis savo pašaukimą – medžioti  lietuvius  žydšaudžius ir nacių talkininkus, be atodairos kritikuoti ir smerkti Lietuvos valstybę, neva dangstančią  šiuos karo nusikaltėlius, – atrado  sykiu su mūsų nepriklausomybės atkūrimu, todėl kilo spėlionių ir prielaidų, ar ne Kremliaus pasamdytas šis tiesos ieškotojas.  Tačiau dabar į diskursą įvesiu ne Vladimiro Putino (kaip buvo galima tikėtis), o visai kitą pavardę.

Amerikietis Normanas G. Finkelšteinas (Norman G. Finkelstein), gimęs Varšuvos getą ir koncentracijos stovyklas perėjusioje žydų šeimoje, 2000 m. Niujorke išleido knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“, tapusia pasauliniu bestseleriu, išverstu į šešiolika kalbų, kurį britų  dienraštis „Guardian“  pavadino „kontroversiškiausia metų knyga“. Nebe pagrindo.

Autorius  rašo, kaip žydų kančia išnaudojama politiniams  ir net lengvo pasipelnymo tikslams, kai holokaustas  ciniškai verčiamas kapitalu ir verslu. Viena iš žymiausių „holokausto  industrijos“  institucijų  N. G. Finkelšteinas nurodo E. Zuroffo atstovaujamą Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centrą.

Lyg užbėgdama už akių  galimiems įtarimams dėl sąsajų su  „holokausto industrija“, R. Vanagaitė neslepia, jog knyga „Mūsiškiai“ užsimezgusi iš Europos Komisijos finansuojamo projekto „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“), uždirbusi nedaug – „minimalią pusmečio algą“, vėliau projektas „Būti žydu“ iš Vilniaus persikėlęs į Kauną ir kitus Europos miestus, kur viskas vyko formaliau ,autorės žodžiais tariant, „įsisavinant europines lėšas“.

Žinoma, būtų didžiausia klaida  apie žydų katastrofą spręsti pagal polemišką  N. G. Finkelšteino knygą. Kaip ir pagal R. Vanagaitės/E. Zuroffo „Mūsiškius“. Tačiau šias knygas sudėjus į vieną daiktą, anot paplitusio posakio, tiesa būtų per vidurį.

Vis dėlto smalsu,  iš kur E. Zuroffas galėjo pešti dešimtis tūkstančių lietuvių, susitepusių rankas žydų krauju, ir dar daugiau nacių kolaborantų? Atidžiau pažvelgęs į jo demaskavimus, atpažįsti seną trivialų sovietinį, penkiasdešimt metų komunistinės propagandos ir KGB kurptą naratyvą, pagal kurį visi, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę, buvo „fašistai“ (ir net Antano Smetonos režimas buvęs „fašistinis“). Visi, vokiečių okupacijos metais užsisirišę baltą raištį ir dalyvavę Birželio sukilime, užsivilkę Lietuvos policinijos ar kariuomenės uniformą ir net dirbę lietuviškos savivaldos įstaigose, buvo hitlerininkų parankiniai.

Šiame naratyve ne mažesni nusikaltėliai buvo ir generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės vyrai, nacių išvaikyti, o kai kurie ir sušaudyti, nes atsisakė prisiekti Hitleriui ir sutiko kautis tik už Lietuvą.

Todėl „Mūsiškiuose“ nesismulkinama ir nedaroma skirtumo tarp visos Tautinio darbo apsaugos (iš kurios turėjo išaugti nepriklausomos Lietuvos kariuomenė,tokia, kaip P. Plechavičiaus Rinktinė), visų savisaugos batalionų, lietuvių pagalbinės policijos ir liūdnai pagarsėjusio  majoro Antano Impulevičiaus bataliono, kurio kelios kuopos dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje. „Mūsiškiai“ kompoziciškai  į bendrą paveikslą įrikiuoja net SS oberšturmfiurerio Hamano esesininkų Skrajojamą  būrį, kurio vienintelis uždavinys – žydų naikinimas Lietuvoje (jam talkino kelios dešimtys lietuvių), ir lietuvišką Ypatingąjį būrį, kurį skirtingu laiku sudarė per šimtą iki pusšimčio galvažudžių.

Tačiau net ir po tokių manipuliacijų „Mūsiškiuose“ nepavyksta pasiekti E. Zuroffo nubrėžtų planinių 25–40 tūkst.  Konstatuojama, kad holokauste galėjo dalyvauti nuo 10 iki 20 tūkstančių, tačiau ir šis skaičius ničniekuo nepagrįstas, nurašytas iš lubų. Todėl autorė priversta pripažinti, kad tikslaus holokausto dalyvių skaičiaus niekad nesužinosime, netiesiogiai paneigdama E. Zuroffo fantazijas.

Dar prasčiau „Mūsiškiams“ sekasi įgyvendinti kitą E. Zuroffo užduotį – pagrįsti jo kolaboruojančios su naciais Lietuvos ideologemą, nors dedamos pačiuos nuoširdžiausios pastangos. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ir Birželio sukilimas buvęs provokiškas, ką įrodo iš Berlyno keliavęs į  Lietuvą  ir rusų nutvertas LAF ryšininkas su portfeliu, pilnu  Berlyne, matyt, Josifo Gebelso (Joseph Goebbels) žinybos pagamintų antisemitinių atsišaukimų ir karikatūrų. Tačiau atsišaukimai, raginantys priešintis sovietų okupacijai ir ruoštis sukilimui, masiškai visame krašte pradėti platinti dar 1940 m. rudenį, skirtingo turinio ir braižo, taigi, pagaminti skirtingose vietose, tačiau visi – Lietuvoje.

„Mūsiškiuose“ net neužsimenama apie pagrindinį ir LAF ir Birželio sukilimo bei jo Laikinosios vyriausybės tikslą – Lietuvos nepriklausomybę, kad įžengę naujieji okupantai  susidurtų su įvykusiu faktu – atkurta Lietuvos valstybe. Tačiau Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvos valstybei, todėl oficialiai vokiečių valdžiai buvo uždrausti bet kokie kontaktai su jų nepripažinta Lietuvos laikinąja vyriausybe (vien todėl absurdiška kalbėti apie jos kolaboravimą su naciais).

1941 m. liepos 25 d. vokiečiai Baltijos kraštuose įvedė savo civilinę valdžią (Civilfervaltung). Juozo Brazaičio Laikinoji vyriausybė prarado tikslą ir prasmę (nepriklausomos valstybės atkūrimą) ir po šešių savaičių darbo nutraukė  savo veiklą.

Nuo pirmos dienos į visišką  Civilfervaltungo priklausomybę  perėjo žydai ir vokiečiai.

LAF, protesduodamas, kad Civilfervaltungas paneigė  Lietuvos nepriklausomybę, memorandu  kreipėsi į Hitlerį, Ribbentropą, feldmaršalą Keitelį. Atsakymo sulaukta nedelsiant – iš Gestapo. LAF buvo nuginkluotas ir uždraustas, o LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą.

Graudžiai atrodo „Mūsiškių“ pastangos pagrįsti E. Zuroffo tezę, neva su naciais kolaboravo  visas Lietuvos visuomenės spektras, tai yra, nuo žemiausių sluoksnių iki elito. Iš KGB tardymo protokolų cituojamas amatų mokyklos moksleivis, dantų tecnikas, laiškanešys, patriotinių jėgų frontui atstovauja mažytės, neįtakingos vokiečių įkurtos Nacionalistų partijos veikėjas. Skurdokas repertuaras.

Ypač nejauku skaityti nuolat pasikartojančius knygoje išpuolius prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, tartum į „Mūsiškių“ puslapius perkeltus  iš J. Aničio ir kitų kovotojų su klerikalizmu palikimo („Bažnyčios prieglobstyje: faktai kaltina“ ir pan). Daugybė kunigų gelbėjo žydus, slėpdami  arba  juos krikštydami (išduodant naujus dokumentus kaip nežydams), nepabūgę gresiančio sušaudymo.

Lietuvos vyskupų konferencija 1941 m.spalio mėn. dėl žydų žudynių Kauno IX forte kreipėsi į pirmąjį generalinį tarėją ir generalinį komisarą. 1943 m.vyskupas V. Brizgys Kauno  Įgulos bažnyčioje pamoksle pasmerkė žydų skerdynes. Už šią poziciją vyriausiasis rabinas Šapiro laišku dėkojo arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui.

Net tokia moralinė parama žydams vokiečių nebuvo toleruopama. Kai  1942 m. gruodį trys nepriklausomos Lietuvos veteranai – buvęs prezidentas Kazys Grinius, buvę žemės ūkio ministrai  ir prelatas Mykolas Krupavičius  paskelbė memorandą  prieš vokiečių kolonizacinę ir žydų naikinimo politiką, iš karto sulaukė gestapo bausmės. J.Aleksa ir M. Krupavičius buvo išvežti į Vokietiją, kur gyveno iki karo pabaigos  policijos prižiūrimi, o K. Grinius ištremtas iš Kauno į provinciją.

Pagerbdami šiame kontekste prisimintino Balio Sruogos „Dievų miško“  juodąjį humorą, galėtume tarti: gestapas turėjo geresnį supratimą apie to meto Lietuvos visuomenės spektrą nei E. Zuroffas ir jo bendrakeleivė, kai už sužlugdytą  Lietuvos  jaunimo mobilizaciją į SS legioną atrinkinėjo 46 kandidatus į  Štuthovo koncentracijos stovyklą: tarėjai, savivaldos tarnautojai, profesoriai, kunigai, gimnazijų direktoriai, mokytojai, žurnalistai, gydytojai, jaunimas ir senimas. Vėliau dar pridūrė per šimtą Vietinės rinktinės  kariūnų.

Nekalbant  apie daugybę suimtų, įkalintų,  sušaudytų vokiečių okupacijos metų pogindžio veikėjų. Bet antinacinė rezistencija – dar neatversta istorijos knyga. Ne tik „Mūsiškių“ autoriams.

„Mūsiškiai“, privertę E. Zuroffą nukeliauti A. Impulevičiaus  bataliono kruvinais pėdsakais į Baltarusiją, padarė jam meškos paslaugą: stovėdamas Minske prie Mažojo Transcianieco memorisalo, kur nužudyta kone trigubai daugiau žydų nei Paneriuose, jis turėjo prarasti tikėjimą, kurį  be atvangos  skelbdavo visam pasauliui, kad Lietuva šiame regione yra Šoa epicentras, todėl net numesta ant jos atominė bomba nebūtų pakankama bausmė. Bet tiesa yra banali.

1941 m. kovą, likus porai mėnesių iki karo su Sovietų sąjunga, Hitleris  įsakė parengti SS ir policiją  „specialioms užduotims Rusijoje atlikti“. Žydų klausimo „galutiniam sprendimui“  iš SS buvo suburtos keturios bataliono dydžio Einzacgruppen, viena iš jų, vadovaujama SS generolo dr. Franco Štalekerio (Franc Stahlecker), buvo skirta Baltijos kraštams. Prasidėjus karui, naciai Rytuose įkūrė daugybę žydų žudymo centrų.

Hitleris Lietuvai nenumatė jokio specialaus vaidmens, neišskyrė jos iš bevardės Rytų erdvės (Ostlando), kuri  buvo ikikarinės Europos žydų tautos centras ir į kurią naciai pradėjo masiškai deportuoti  Vakarų Europos žydus „apgyvendinimui“. Iš pradžių masiškai  į Rytus vežami vakariečiai  žydai nenutuokdavo, ką reiškia šis „apgyvendinimas“.

Tuo piktinasi  savo dienoraštyje net  vienas „Mūsiškiuose“  cituojamų  nusikaltėlių: „Žydus, kuriuos  dabar šaudo pirmas batalionas, veža iš Čekijos. Jie turi Brazilijos, Argentinos vizas. Jiems sako, kad juos veža į „karantiną“… Negalima pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine-kapinynu…”

Pasak H. Arendt, „Rytai buvo centrinė žydų kančios  scena, siaubinga visų  deportacijų galutinė stotelė, vieta, iš kurios vargiai būta kokio pabėgimo ir kurioje išgyvenusiųjų skaičius retai kada siekdavo daugiau nei penkis procentus“.

Net žinodami, kad Lietuva šioje milžiniškoje Rytų erdvėje tebuvo mažytė salelė ir ne jos jėgoms buvo  atšaukti „galutinį sprendimą“ ir sustabdyti katastrofą, ar galime nusiplauti rankas? Be abejo, ne.

Mes negalime lygintis su „Mūsiškiuose“ nekart minima Danija, kuri buvo vienintelis šviesulys Šoa naktyje, neleidusi sunaikinti savo žydų. Ne vien todėl, kad vokiečiai Vakarų Europoje elgėsi ne taip brutaliai ir be ceremonijų kaip Rytuose, bet ir dėl tautos moralinio stuburo. Kai naciai pareikalavo, kad žydai nešiotų raištį su geltona žvaigžde, danų karalius pareiškė, kad jis pirmas užsiriš šį raištį.

Bet jeigu Daniją prieš vokiečius būtų okupavę sovietai, nebūtų likę nei tautos moralinio stuburo, nei tokio karaliaus, kurio poelgis virto legenda. Apie tai  „Mūsiškiuose“  įžvalgiai užsimena vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas, evangelikų redormatų  kunigas Tomas Šernas.

Kaip pasakė 1942 m. literatų šatrijiečių susirinkime Vincas Mykolaitis – Putinas: „Du  paskutiniai šiurpiausi elgesio su žmogumi momentai – deportacijos į Sibirą ir žydų akcijos“.

Sunaikinta valstybė ir  jos institucijos, uždrausta nepriklausoma spauda, sugriauta pilietinė visuomenė, išvežti arba pasitraukę  lyderiai ir autoritetai, netikėtai užklupusio karo chaosas – puikiausia dirva agresijai, kerštui, senų sąskaitų suvedinėjimui, linčio teismams, nevaldomoms aistroms ir gyvuliškiems instinktams.

Plius nacių kurstymai ir klasta, kuri holokausto istorikams seniai žinoma iš Niurnbergo tribunolo  garsaus dokumento L-180 – Einzacgruppe vadovo K. Štalekerio (K. Stahlecker) ataskaitos apie žydų pogromus Kaune ir Rygoje pirmosiomis karo dienomos: „Vykdydama įsakymus, saugumo policija privertė spręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir itin ryžtingai. Bet būtų linkėtina,  kad saugumo policija ne pati  pradėtų nedelsdama veikti, bent iš pradžių, nes ekstraordinarinės griežtos priemonės gali sujaudinti net vokiečių sluoksnius. Reikia parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai patys pradėjo veikti prieš žydus dėl natūralios reakcijos į priespaudą,  žydų vykdytą kelis dešimtmečius”.

SS ir vokiečių saugumo policijos generolas skundžiasi, kad Kaune  vietiniai gyventojai „neparodė didelio noro veikti prieš žydus“: „Mūsų nuostabai, pasirodė, kad ne taip lengva organizuoti pogromą prieš žydus“.

Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis holokausto dalyvių nepateisinamai būta per daug. Čia aš visiškai pritariu R. Vanagaitei.

Kaip sako jau cituotas N. G. Finkelšteinas, „joks genocidas nebūtų įmanomas, jei jo vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti visuomenėje vyravusiomis nuotaikomis ir bent pasyviu didžiosios  jos dalies pritarimu. Tačiau neturime užmiršti, – tęsia autorius, – kad suabsoliutintas atskirų tautų ar religijų kolektyvinės atsakomybės ir kaltės teigimas yra ėjimas tuo pačiu rasistinės logikos keliu ir tegali atvesti tik į  užburtą neapykantos  ir smurto ratą“.

„Mūsiškių“  sukelta reakcija paskatins nepasiduoti kolektyvinės kaltės ir atsakomybės nuodams. Vieną stiprų kolektyvinės kaltės ir atsakomybės priešnuodį pasiūlė Lietuvos žydų bendruomenė, prašydama prokurorų paskelbti  holokausto Lietuvoje dalyvių sąrašą. Gyvųjų ir mirusiųjų.

Autorius yra Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys