Moksleiviai kviečiami dalyvauti rašinių konkurse „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“

„Pasaulio istorijoje šviesių ir tamsių valandų yra atseikėta maždaug vienodai, todėl į ją panirusiam žmogui prisikėlimas ir gyvenimas visada tėra viltis, kurios visiško tikrumo neįrodys jokie, net patys gudriausi, teoriniai išvedžiojimai. Šia viltimi reikia gyventi, ją reikia teigti asmeniška auka, kad ir pačia mažiausia. Taip, istorija prasideda nuo mažų dalykų, tačiau juos darant laimima viskas. Jeigu po daugybės metų ariantis lauką žmogus užkliudys kurio nors iš mūsų kaulus ir jų neišsvaidys į šalis, bet rūpestingai užlygins tą vietą, tyliai pastovės, gal ir sukalbės maldą, vadinasi, viskas gerai – kėlimasis ir gyvenimas, kiek jis iš viso įmanomas laike ir istorijoje, kaip begalinė praėjusių ir būsimų kartų dabartis ir blyškus amžinybės atšvaitas mūsų nuodėmingoje žemėje, tęsiasi. Reiškia, čia iš tiesų buvome ir sėdėjome mes, o ne mūsų šešėliai.“/Prof. Vytautas Radžvilas, Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas/

Istorija mini didvyrius ir tai, ką jie padarė. Tiksliau, ji visuomet didvyrį ir jo darbą mini drauge.

Pernai minėję 25 Nepriklausomybės metines, šiemet lietuviai kviečiami prisiminti Nepriklausomybės aukas 1991 metais, ypač žuvusiuosius Sausio 13-ąją Vilniuje ir Liepos 31-ąją Medininkuose. Vadindami šiuos žmones didvyriais, matome šalia jų nesuskaičiuojamą gretą vyrų ir moterų, pasiaukojusių dėl Lietuvos.

Galime suprasti, kad žmonės aukojasi dėl skirtingų motyvų. Jie gali aukotis iš noro apsaugoti savo artimuosius, apsaugoti garbę ar turtą, apsaugoti valstybę. Tačiau dar svarbiau, kad net aukodamiesi dėl, atrodytų, to paties tikslo, jie iš tiesų aukojasi dėl nevienodų to tikslo versijų. Kaip nutinka pilietinio karo atveju, priešingų pusių kovotojai kaunasi dėl tos pačios šalies, bet skirtingų jos formų, o kiekviena forma turi savo didvyrius. Kai kurie Lietuvos išdavikai dar prieš 30 metų buvo laikomi didvyriais.

– Ar didvyrio sąvoka tinkama mūsų laikams? Ar, arba kokių, didvyrių šiandien reikia Lietuvai?

– Ar praeities Lietuvos didvyrių darbai didvyriškais gali būti laikomi ir mūsų šiandien? Galima apsvarstyti partizano Jono Noreikos-Generolo Vėtros, 1941 m. sukilimo organizatoriaus Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus, partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitus pavyzdžius.

– Kokia prasmė šiandien aukotis dėl Lietuvos?

– Ar šiandienos Lietuvos didvyriai aukotųsi dėl to paties, dėl ko galvas guldė pirmieji Lietuvos kariuomenės savanoriai, partizanai, Sausio 13-osios aukos? Ar lietuviai, kurie dabar sako, jog gintų Lietuvą, tą Lietuvą įsivaizduoja taip pat, kaip ir anksčiau gyvenę ir dabar mūsų pripažįstami didvyriai?

Jaunimo sambūris „Pro Patria“ šiemet kviečia rašiniu atsakyti į klausimą: „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“

Tris geriausius rašinius išrinks iš Nepriklausomybės akto signatarų ir Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių suburta komisija. Nugalėtojais paskelbtiems rašinių autoriams bus skiriamos vienkartinės skatinamosios stipendijos: I vieta – 100 eurų, II vieta –75 eurų, III vieta – 50 eurų. Nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti iškilmingame Kovo 11-osios minėjimo renginyje Vilniuje.

Rašinius (nuo 500 iki 1000 žodžių) iki 2016 vasario 19 d. prašoma siųsti el. paštu konkursas@propatria.lt. Rašinio apipavidalinimo taisykles rasite čia.

Pagalbiniai straipsniai:

1. Vytautas Radžvilas, „Žmogus, iš kurio švytėjo Laisvė“

2. Alvydas Jokubaitis, „Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“

3. Romualdas Ozolas, „Kovo 11-oji:revoliucija tęsiasi“ (ištrauka)

4. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, „Dienoraštis“ (ištrauka)

5. Monsinjoras A.Svarinskas: „Aiškūs idealai – Dievas ir Tėvynė“

6. Linas Braukyla, „Niekieno pilietiškumas“

7. Birutė Verkelytė-Fedaravičienė „Patriarchą užpylėm rankom“