Kiekvienais metais festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovus kviečia pamatyti ne tik geriausius pastarųjų metų filmus, bet ir prisiminti, iš naujo ar pirmą kartą atrasti iškilių pasaulio režisierių kūrybą. Ypatingas dėmesys šiais metais bus skiriamas lietuvių režisieriui, scenaristui ir aktoriui Raimondui Vabalui (1937–2001 m.). Nepelnytai primiršta režisieriaus kūryba, pažymėta sovietinės cenzūros, asmeninių traumų ir nuolatinių ieškojimų, – itin svarbi Lietuvos kinui ir neprarandanti savo aktualumo.

Retrospektyva apims pirmąjį R. Vabalo kūrybos dešimtmetį. Ypatinga žanrų įvairovė, drąsus eksperimentavimas su kino raiškos priemonėmis leido jam praturtinti lietuvių kino istoriją išskirtinės stilistikos filmais. Penkias juostas – „Žingsniai naktį“, „Marš, marš, tra-ta-ta!“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“ ir „Akmuo ant akmens“ – prieš kino seansus pristatys kino kritikės Izolda Keidošiūtė, Auksė Kanceravičiūtė, kino istorikė Lina Kaminskaitė–Jančorienė bei kinotyrininkės Natalija Arlauskaitė ir Anna Mikonis–Railienė.

Visi filmai, išskyrus „Marš, marš, tra-ta-ta!“, bus rodomi iš 35 mm kino juostos.

R. Vabalo dramoje „Birželis, vasaros pradžia“ vaidmenį sukūrusi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė pasidalijo darbo su režisieriumi prisiminimais.

„Vabalas be proto mylėjo kiną, tai buvo ne vien jo aistra, bet visas gyvenimas. Jis buvo tikras darboholikas ir fanatikas. Jeigu filmavimo metu prasidėtų žemės drebėjimas ar imtų griūti pasaulis – jis to nepastebėtų. Šis talentingas režisierius, turėjo griežtą nuomonę ir labai aiškiai žinojo, kaip viskas turi atrodyti ekrane – puikiai organizavo darbą, nusibraižydavo kadro schemas ir tik žinant šiuos rėmus, leisdavo aktoriams improvizuoti“, – kalbėjo E. Žebertavičiūtė.

Neramios sielos menininkas

Raimondas Vabalas gimė Paryžiuje, kur praleido ketverius metus. Augo Panevėžyje. Būdamas 15 metų pradėjo lankyti Juozo Miltinio teatro studiją, kur atrado savo mokytoją ir aistrą teatrui, dariusią įtaką jo kūrybai kine. Studijavo Maskvos sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK‘e), žymaus rusų režisieriaus Levo Kulešovo kurse, kuris tapo dar vienu Vabalo mokytoju ir įkvėpėju. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje ir čia sukūrė 12 vaidybinių filmų.

Trumpa biografija mažai tepasako apie drąsų, visuomet dėl savo idėjų ir principų karštai kovojusį, vis naujus uždavinius ir iššūkius sau keldavusį, ironišką ir savikritišką režisierių. Dažnai sovietiniams cenzoriams užkliūdavę filmai apmąstydavo tuometines problemas ir visuomenės nuotaikas. „Prasminga kiną kurti tik tada, kai bent truputį jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, mąsto ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja,“ – žurnalui „Kinas“ sakė režisierius.

R. Vabalui rūpėjo pavaizduoti žmonių santykius, vidinius konfliktus, emocinę būseną bei susidūrimą su priešiška sistema. Jis manė, kad aktorius yra filmo centras, o personažai negali būti tik juodi arba balti, todėl atsakingai rinkosi aktorius savo filmams. Tuo pačiu buvo atidus ir jautrus detalėms, kruopščiai kūrė filmų herojus supančią aplinką ir atmosferą. Įvairiapusiškas režisierius nesistengė pataikauti žiūrovui perkeldamas į kiną aiškiai suprantamą, mielą akiai reginį, kiekvieną kartą ieškojo naujos išraiškos formos kalbėti apie susidūrimą su istorine tragedija.

Pirmasis kūrybinis dešimtmetis

Diplominis R. Vabalo darbas „Žingsniai naktį“ (1962 m.) vaizduoja 1943 m. fašistinės Vokietijos armijos okupuotą Kauną. Neseniai į miestą sugrįžęs Aleksas panoro prisijungti prie pasipriešinimo prieš vokiečius judėjimo. Deja, jis sučiumpamas ir įkalinamas Kauno IX forte ir netrukus pradeda regzti pabėgimo planą. Nors scenarijus buvo „nuleistas iš viršaus“, režisieriui pavyko išvengti herojiškos gaidos ir sukurti įtemptą filmą, kuriame daug skirtingų ir įdomių portretų. Ypač įsimintina ir lietuviškam kinui reikšminga „Žingsniai naktį“ scena su prie laužo šokančiais kaliniais.

Žanro požiūriu drąsus ir išskirtinis filmas „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964 m.): čia susipina politinė satyra, parodija, groteskas. Tarp Centijos ir Grošijos šalių dėl nereikšmingo preteksto įsižiebia eilinis teatrališkas konfliktas. Filmo centre – du įsimylėję, skirtingose barikadų pusėse gyvenantys jaunuoliai Zigmas ir Jadzė. Šis filmas buvo vienas pirmųjų Lietuvos kino studijos bandymų filmuoti spalvota kino juosta, naudojant naujovišką scenografiją, daugybę keistų dekoracijų ir kostiumų. Jo filmavimai truko 18 mėnesių. Kad suveiktų politinė satyra, anot kinotyrininkės Natalijos Arlauskaitės, „visada reikia aktualaus konteksto, laiko konkretumo. Šiuo atveju tai Šaltojo karo įtampos, kurių nesprendimas filme įsivaizduojamas kaip naujojo pasaulinio karo ir naujųjų koncentracijos stovyklų pavojus“.

Pagal tuomet populiarų Mykolo Sluckio romaną sukurtas filmas „Laiptai į dangų“ (1966 m.) – bene vienintelis bandymas nacionaliniame kine pasakyti tiesą apie pokario metus. Jaunos, įsimylėti bepradedančios poros pasivaikščiojimu lietuje prasidėjęs filmas, greitai perkelia Ramunę ir Jaunių į Žvirbiūnų kaimą ir dramatišką realybę. Psichologinė drama vaizduoja sunkioje padėtyje atsidūrusio žmogaus graužiančias abejones ir pasirinkimo sunkumus. „Detalės ir dialogai kuria alternatyvią pokario istorijos tikrovę, priešingą propagandinės istorijos logikai. Psichologiškai sodrus, kupinas įtampos, dramatiškas Vabalo filmas padėjo Lietuvos kinui pakilti vienu laipteliu arčiau dangaus“, – mano kinotyrininkė Anna Mikonis–Railienė.

„Birželis, vasaros pradžia“ (1969 m.) vaizduoja vieną, birželio tvankumos apimtą mažo provincijos miestelio dieną. Lentpjūvės inžinierius pergyvena, kad nėra pinigų sumokėti darbuotojų algoms, tresto valdytojas Naujokaitis ruošiasi statyti technologinį kombinatą, kuris nušluotų pusę miestelio. Jo kasdienybės idilę sugriauna gastroliuojantis teatras. Režisieriui kartu su rašytoju Icchoku Meru teko net šešis kartus perrašinėti filmo scenarijų – vis neįtiko cenzoriams ir keliems dešimtmečiams buvo padėtas ant lentynos. „Filmo scenarijus, turint galvoje kontekstą – bene atviriausias apie būtį sovietmetyje. Sudužusių vilčių, akistatos su nekintančia tikrove, praeities ir „moderniosios tarybinės“ dabarties susikirtimo, nerėksmingas, santūrus, ankštame plane įrėmintas, autorinis Vabalo liudijimas“, – sako kino istorikė Lina Kaminskaitė–Jančorienė.

„Akmuo ant akmens“ (1971 m.) – istorinis dviejų novelių filmas, pasakojantis apie niūrius baudžiavos laikus Lietuvoje, susitelkiant į vieną dvarą, du tragiško likimo dvarininkus ir aplink gyvenančių kaimo žmonių tylią kovą su neteisybe. „Retrospektyvus R. Vabalo žvilgsnis į baudžiavos laikus atskleidžia žmonių, atsidūrusių tarp „akmens ant akmens“ moralinius pasirinkimus, ir jokia jėga neužgniaužiamą maišto dvasią“, – apie filmą pasakoja kino kritikė Auksė Kanceravičiūtė.