„Kino pavasario“ žiūrovams ir konkursinės programos „Nauja Europa – Nauji vardai“ žiuri komisijai buvo pristatytas ilgai lauktas režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“.
Tai pirmasis lietuviškas ir Baltijos šalių filmas, kurio premjera įvyko prestižiniame tarptautiniame San Sebastiano filmų festivalyje. „Lošėjas“ taip pat sėkmingai pasirodė jau daugiau nei dvidešimt kino festivalių visame pasaulyje, o filmo teises įsigijo tarptautiniai kino platintojai net šešiose šalyse.
Tai didelis laimėjimas ne vien filmo kūrybinei komandai, bet ir visam Lietuvos kinui. Scenarijų bendrai su režisieriumi Ignu Jonynu kūrė filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius. Kartu su jais filmą pristatyti ir su žiūrovais pabendrauti atvyko pagrindiniai filmo aktoriai Vytautas Kaniušonis bei Oona Mekas. Lietuvoje filmo „Lošėjas“ premjera įvyks rugsėjo 26 dieną.
Aštraus siužeto filmas pasakoja apie greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris yra paskendęs skolose dėl aistros lošimams. Bandant išsikapstyti iš keblios padėties medikui gimsta idėja sukurti nelegalų azartinį žaidimą, kuriame galėtų dalyvauti jo kolegos. Ilgainiui žaidimas dar labiau išsiplečia, finansiniai reikalai vis gerėja, tačiau apie šią veiklą sužino ir jam pasipriešina mediko mylimoji bendradarbė Ieva. Vincentas turi priimti lemiamą sprendimą, kuriame susimaišo etiniai ir moraliniai, meilės ir piniginiai klausimai.
Gal galėtumėte papasakoti apie filmo kūrimo procesą, kuris truko net šešerius metus ir nuo ko viskas prasidėjo?
Režisierius ir scenarijaus autorius Ignas Jonynas: Visą procesą pradėjome kartu su Kristupu. Mūsų pasirinktas išeities taškas buvo tai, kad filmas būtų svarbus ne tik mums patiems, bet ir šiai visuomenei ir šaliai. Norėjome kalbėti apie dalykus, kurie būtų aktualūs mums visiems. „Lošėjas“ pirmiausia skirtas Lietuvai ir lietuviams, kurie gyvena šiame laike. Sugaišome keturis metus kol parašėme scenarijų ir dar du metus kol surinkom grupę, pasiruošėm filmavimams, nufilmavom, sumontavom ir pateikėm jums.
Scenarijaus autorius Kristupas Sabolius: Ignui paskambinus ir pasakius, kad reikia susitikti, dar buvome nepažįstami. Susitikus sužinojau, kad filmo scenarijų reikia parašyti rudeniui, o tuo metu buvo pavasaris. Turėjome pusę metų. Ką nors nuveikti kine visada buvo mano svajonė ir kai pradėjome rašyti paaiškėjo, kad ruduo buvo ankstokas metas. Mes dirbome „pingpongo“ principu. Ignas parašydavo vieną sceną, aš kitą. Prisimenu Igno atsiųstą pirmą sceną. „Rūkas. Iš rūko išnyra amerikietiškas automobilis, prieky jo bėga žmogus „Betmeno“ rūbais“. Taigi pradžia buvo tokia, o nuėjome gana didelį kelią iki to, kas įvyko šiandien. Tai buvo labai atviras ir dinamiškas procesas ir aš iki šiol nemanau, kad galiu ką nors nuveikti kine, bet Igno dėka, man daug dalykų tapo aiškesni.
Aktorius Vytautas Kaniušonis: Tai mano pirmasis didesnis vaidmuo kine ir puiki patirtis dirbant su Ignu, Kristupu ir nuostabia partnere Oona. Nors žiūrint filmą jis atrodo gana ilgas, tačiau pats procesas prabėgo labai greitai. Taip pat buvo ir išbandymų – išmokau plaukti atviroje jūroje.
Aktorė Oona Mekas: Gyventi Lietuvoje tris mėnesius ir dirbti su tokiais puikiais žmonėmis, Man taip pat tai buvo nuostabi patirtis. Nusprendžiau dirbti šiame filme, nes perskaičius scenarijų iš kart juo susižavėjau. Pačia istorija ir dialogais. Tai buvo svarbiausias dalykas. Žinoma, buvo sudėtingų momentų, tarkime turėjome ilgai išbūti šaltame vandenyje, bet tai atperka visą gerą patirtį.
Kodėl nusprendėte filmuoti Klaipėdoje?
I.J.: Filme labai svarbi ribos situacija. Kalbame moralinę situaciją, tačiau norėjosi, kad tai turėtų tiek fizinę, tiek geografinę išraišką. Klaipėdą pasirinkome dėl ribos tarp sausumos ir vandens.
Kodėl pasibaigus filmui buvo taip liūdna?
I.J: Labai asmeniškas klausimas, tačiau įdomus filmo pabaigos aspektas. Galima leisti žiūrovui pačiam atsakyti į klausimus arba priversti kalbėti savo kalba. Mano noras buvo, kad visi ir kiekvienas turėtų savo atsakymą. Mįslių šiame filme nebelieka, bet kiekvienas skirtingai emociškai išgyvena herojų istoriją. Įdomu tai, jog skirtingose šalyse buvo skirtinga reakcija. Vieniems žmonėms filmas pasirodė niūrus, o kiti žmonės juokėsi. Tikiuosi, kad liūdnumas, kuris jus aplankė nėra niūrus, o vis tik šviesus.
Kodėl pasirinkote lošti iš mirties, o ne gyvybės?
K.S.: Iš gyvybės mes ir taip lošiame kiekvieną dieną. Iš tiesų, kaip jau minėjome, norėjome padaryti filmą apie ribinę situaciją. Filmą, kuriame kalbėtume apie situacijas, kuriose iškyla pasirinkimo klausimas. Beieškodami rakto kartu atradome šią istoriją. Žinoma, čia viskas išgalvota, bet pagrindas tokiais istorijai realybėje yra. Pasaulyje yra žmonių, kurie galėtų taip žaisti iš žmonių mirties. Taip pat turėjome nemažai medicininės patirties – Ignas yra dirbęs psichiatrinėje ligoninėje kaip sanitaras, aš – su neįgaliais žmonėmis. Kūniškas mirties artumas mums atrodė labai svarbus dalykas norint iškelti ribos klausimą. Kas būtų tie žmonės, kurie nuolat susiduria su mirtim ir kurie sprendžia ribos ir pasirinkimo klausimą. Nenorėjome moralizuoti ir taip pat tai nėra filmas apie medikus. Tai filmas apie kiekvieną iš mūsų, apie žmogų, kuris turi pasirinkti. Norėjome pavaizduoti pasirinkimą tokioje situacijoje, kuri būtų nepatogi ir neatitiktų moralinių normų. Be to šiame filme nėra blogų nei blogų, nei gerų personažų, kaip ir realiame gyvenime.
I.Jonyno filmo „Lošėjas“ pristatymas:
