Atstovaujamoji demokratija išsigimė. Dabartinę jos būklę tenka nusakyti trimis žodžiais: demagogija, oligarchija, plutokratija.
Idant galėtum įgyvendinti savo tikslus, kokie jie bebūtų, privalai būti išrinktas. Idant būtum išrinktas, turi pataikauti žemiausiems minios skoniams. Maža to – privalai meluoti. Įsivaizduokime politiką, sakantį: jei mus išrinksite, kurį laiką bus labai sunku. Reikės pertvarkyti visą teisinę ir socialinę sistemą, o tai brangiai kainuos. Jei išrinksite mus antrą ir trečią kartą, po keliolikos metų galbūt išvysite pirmąsias teigiamas pasekmes. Kas už tokį balsuos?
Minia alergiška viskam, kas reikalauja intelektualinių ir moralinių pastangų. Ji nori greitų ir lengvų sprendimų, o rimtoje politikoje tokių tiesiog nėra. Laimi politikai, žadantys viską išspręsti per 11, 111, 1111 dienų. Greitai ir lengvai. Praktiškai – be jokios įžvelgiamos kainos. Tai – melo ir bukumo valdžia. Ir būtent tokius piliečius sąmoningai formuoja valdžiai ištikima žiniasklaida.
Visa valdžia telkiasi siauroje grupelėje, tiksliau – keliose, glaudžiai susijusiose grupelėse. Jos tampa uždara kasta, į kurią kartkartėmis prasiveržia nauja grupelė, kad išsyk įsilietų į bendrą sistemą, jei apskritai kuo nors nuo jos skyrėsi. O visa politinė agitacija, viešieji ryšiai, organizacinis darbas, bendravimas su rinkėjais tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Didelių pinigų.
Nenuostabu, kad vis daugiau piliečių nusivilia tokia demokratija. Randasi balsų, pasisakančių už „tvirtą ranką“, faktiškai – už autoritarizmą ar diktatūrą. Deja, šis sprendimas kelia dar daugiau abejonių. Faktiškai diktatūros šalininkus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – žmonės, svajojantys patys tapti diktatoriais ar bent jau diktatūros parankiniais. Tai – valdžios maniakai. Antroji grupė – ta pati minia, siekianti išvengti netgi tos minimalios intelektualinės ir moralinės atsakomybės, kurios reikalauja dalyvavimas atstovaujamosios demokratijos žaidime. Lai kažkas viską sprendžia už mus, o mes norime tiesiog ramiai gyventi ir džiaugtis.
Puiku, jei gausime gerą ir išmintingą autoritetinį vadovą, koks buvo prezidentas Antanas Smetona. Deja, net po jo gali ateiti pilkas prisitaikėlis, kaip Antanas Merkys, išdavęs valstybę. O jei Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas? Dar pasiilgtume atstovaujamosios demokratijos su visais jos iškrypimais. Vargu, ar išmintinga gydyti slogą, nukertant galvą. O galvos ristųsi urmu.
Ar atstovaujamoji demokratija išsyk buvo tokia ydinga, kokią ją matome dabar? Vargu. Dauguma demokratijų savo aušroje rėmėsi masine piliečių įtrauktimi ir atitinkamu sąmoningumu. Užtenka prisiminti Lietuvos Sąjūdį. Kiekvienas padorus pilietis domėjosi politika, vieni daugiau, kiti mažiau gilinosi į sudėtingas jos problemas, ieškojo galimų sprendimų. Paskiau daugelis nusivylė ir aptingo, praradę viltį ir tikėjimą, kad nuo jų šioje valstybėje kas nors priklauso.
Taip susidarė uždaras ratas. Kuo mažiau eilinis pilietis gilinasi į politiką, tuo prastesnė valdžia išrenkama. Norint išsirinkti geresnę valdžią reikia bent šiek tiek suvokti politinius procesus, pravartu žinoti politikų, bent jau lyderių biografijas, politinių grupių žodžių ir darbų santykį. O visų pirma – kritiškai orientuotis žiniasklaidos pateikiamuose informacijos srautuose. Tai – sunku. Tai reikalauja darbo. Ir dažnam kyla klausimas – kokia prasmė? Tuo viskas ir baigiasi.
Nupolitinta, nuvalstybinta piliečių masė – puikus grobis tiek vidaus, tiek išorės demagogams. Liūdni pavyzdžiai jau rodo, jog dalis piliečių, įtikinta, jog „visi jie čia – vienodi“, ieško mažesnio blogio arba tiesiog boikotuoja rinkimus, o kai kurie jau užkibo ant priešiškų valstybių propagandos jauko. Neilgai trukus teks kalbėti apie gana gausią penktąją koloną. Atsakomybė už tai tenka valdantiesiems politikams ir jiems ištikimai žiniasklaidai, ilgus dešimtmečius bukinusiems tautą, žymią jos dalį pavertusiems inertiška minia.
Ar yra sprendimas? Taip, tik jis – ganėtinai sudėtingas, kaip ir viskas politikoje. Tai nėra žingsnis link autoritarizmo ar diktatūros. Priešingai, tai – aktyvus judesys į tiesioginę demokratiją.
Ar tai kainuos? Taip. Ir ne tik finansiškai. Pirmiausiai tai reikalaus daug ir sunkaus darbo. Teisūs tie, kurie nuogąstauja dėl masių intelektualinio ir moralinio skurdo. Tiesa ir tai, kad pirmieji masių sprendimai gali būti kvaili ir savanaudiški. Visgi tiesioginė demokratija – vienintelis aiškus būdas palaipsniui gerinti visuomenės dvasinę ir politinę situaciją.
Įsivaizduokime, kad masės nubalsuoja referendume už mokesčių mažinimą ir socialinių išmokų didinimą – tuo pat metu. Žinoma, valstybės lauktų bankrotas. Kas nuo jo nukentės? Tie patys piliečiai. Jiems patiems teks mokėti už savo klaidas. Bet užtai jie aiškiai žinos, kas už tai atsakingi. Palaipsniui teks išmokti spręsti išmintingiau. Tai – vienintelis būdas miniai vėl tapti tauta.
Atstovaujamosios demokratijos šulai šiam sprendimui priešinasi, kaip įmanydami. Tikėtina, jog tarp jų išties yra nuoširdžių politikų, globėjiškai žiūrinčių į savo piliečius, gelbstinčių juos nuo jų pačių. Vis dėlto šis kelias jau sukompromituotas. Dauguma gi šių politikų – tiesiog demagogai. Jiems iš tiesų rūpi išsaugoti savo valdžios sistemą, kuri leidžia jiems manipuliuoti masėmis, jas kvailinti ir išnaudoti. Šiems turime pateikti aiškų, stiprų, organizuotą atsaką.
Prezidentūra, Seimo dauguma ir Konstitucinio teismo šamanai užkirto kelią mums tiesioginės demokratijos plėtros siekti pačios tiesioginės demokratijos mechanizmais – referendumais. Ką gi, lieka vienas kelias. Tiesioginės demokratijos siekti per atstovaujamąją. Rinkti į valdžią jėgas, aiškiai pasisakančias už pilietinės valdžios plėtrą ir savo žodžius įrodžiusias konkrečiais darbais.
Tiesioginės demokratijos plėtra nėra visiškas atstovaujamosios demokratijos panaikinimas. To nėra netgi tiesioginės demokratijos tvirtovėje – Šveicarijoje. Valstybei visuomet bus reikalingas politinis elitas ir atitinkamai – elitinė politika. Bendra valstybės strategija visuomet bus klausimas, reikalaujantis specialaus išsilavinimo ir praktinės patirties. Bet galutinis arbitras svarbiausiais klausimais turi būti sąmoningas ir atsakingas pilietis, tauta politine šio žodžio prasme.
Jei norime susigrąžinti valstybę, pirmiausiai turime jai sugrąžinti save. Dabar nuo mūsų priklausys, ar liksime tik minia, ar vėl tapsime tauta.
Nepritariu autoriui – Smetona ne pavyzdys:
1. atėjo į valdžią smurto keliu;
2. kada reikėjo šalį ginti, tada metė ją likimo valiai.
Žymiai geresnis moralės požiūriu buvo Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Smetona – labai blogas pavyzdys. Pritariu, kad geru pavyzdžiu gali būti Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Tokia nuomonė buvo ir Partizanų.
Štai ištrauka iš 1949 02 06 LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJÛDŽIO TARYBOS
DEKLARACIJOS:
“14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta
žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės
konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus
ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią”.
T.y. tuo jie išbraukia smetonmetį su visom jo “konstitucijom” kaip neteisėtą valdymą.
http://www3.lrs.lt/docs2/MQETLWJH.PDF
Taisau datą: 1949 02 16.
2. kada reikėjo šalį ginti, tada metė ją likimo valiai.???
Ne visai taip. Isdaviku ir slpnadvasiu (kaip kuriais atvejais gal ir suklaidintu) buvo paliktas faktiskai vienas. Juk jis balsavo uz priesinimasi, bet liko mazumoje (kas ten dar jam pritare?). Kas belieka? Galima pasidziaugti bent kad nepasidave kaip musu kaimynu prezidentai.
Baik juokus:
kada ėmė valdžią, tada balsavimo nereikėjo, o kada šalį reikėjo ginti, tada jau gieda kitas giesmes.
Dėl ko, manai, išeiviai jo išeivijoje nepriėmė?
Citata: ” Įsivaizduokime politiką, sakantį: jei mus išrinksite, kurį laiką bus labai sunku.” Labai nesunkiai toki politika isivaizduoju, nes tuo politiku Sajudzio pradzioje buvo V.Landsbergis ir as toki pasakyma is mitingo prisimenu. Suprantama, kad jo prezidentu neisrinko.
Citata: “Atstovaujamoji demokratija išsigimė.” Manau, kad ponas M.Kundrotas nesupranta apie ka kalba ir stai kodel. Ogi todel, kad dabar demokratijos nera, o jam atrodo, kad yra. Ir atsimenu ankstesni M.Kundroto straipsni, kuriame jam aiskiai vaidenosi, kad pusiau sarasiniu rinkimu sistema jam yra GILI demokratija. Ten palikau po tokia nesamone savo komentara, nes tai ne tik ne demokratija, taciau ir grubus Konstitucijos sulauzymas.
Aha, partijos? Na jos turi apie 1 procenta gyventoju, pacios parenka kandidatus ir sudaro sarasus! Pilieciai NIEKO nerenka, o tik balsuoja! Taigi jokios demokratijos NERA! Buvo demokratijos blyksnis, tai rinkimai i AT-Atkuriamaji Seima. Taigi viena vieninteli karta per ketvirti amziaus! Tai kaip ta demokratija gali issigimti, jeigu jos NERA?!
Visiškai pritariu gerb. Jonui. Mano požiūriu autorius neturi žalio supratimo apie demokratiją ir aplamai apie visuomenėje vykstančius procesus. Demokratija… na gal ne iki galo pilnutinė, kaip nebūtų keista, buvo Gorbačiovo “perestroikos” palikimas. Tada į visas tarybas rinkome atstovus, nuo konkrečių teritorijų, pagal mažoritarinę – vienmandatę rinkimų sistemą. Vietos bendruomenės, tada turėjo pinas savivaldos teises, tvarkyti savo bendruomeninius reikalus – rūpintis visais, bendruomenės narius, liečiančiais klausimais, taip pat ir įtakoti bendravalstybinių reikalų tvarkymą. Mūsų “Tautos žiedas” rinkimuose gavęs absoliutų Tautos pasitikėjimą, Lietuvos demokratiją pasmaugė, kūdikystės fazėje, priimdamas, partinių gaujų diktatūrą įteisinančius įstatymus.
gerb. Mariau “dem-oli-plu-” svetimybistinė tuštuma ir yra tuštuma (nieko nenusako, nors regis ir noro Paties būta),
o kopūstai pvz. ir neatstovaujami, ir neišsigimę genetiškai …pvz. parsiduoda (kaip “partijos”) už EUR-USD-RUB…
nors “dėka” užsimerkimo, užsimerkusiosios pilietinės visuomenės nuo 2014-01-24 Konstitucinio Teismo sprendimo
e s a m e… n e t e i s ė t a i “įmerkti” (ne kaip kopūstai, – kurie per 12 mėn. pabrangę TIK nuo 0,15 iki 0,45 EUR ) į
tiesioginį priklausomumo nuo Chotino mūšyje prieš turkų armadas (po rytų ordų antplūdžio atmušimo) nedalyvavusių
eurokaimynų; bepigu jiems, – nei Svalios (“saulės”?) Žiemgaloj, nei Apuolės Kurše-Žemaičiuose, nei Kaupo (Semboj)
ar Kulikovo ir vėliau Maskvos gynimo kovose nedalyvavę jie… tai ir matymu “vienaakiu-vienpusiu” matą Europą kaip
pats :
“dem-oli-plu-” svetimybėm perkreiptai,
– užuot,
kopūstų, bulvių, ginklų ir malkų (degalų) ar tiesiog batukų (vaikiškų) kainomis
apsprendimą EUR-USD-RUB… (nuožmių nuožmiausiu nu-gvelbimo “bankinimų” žymenimis) nu-statinėjus bei
nu-Sakius tiesiog Pačiam,
nedangstant
neslepiant
“nemaskuojant” maskėmis
be Užgavėnių(!)
“dem-oli-plu-“.
Bankai – tikroji demokratija (ką ir teismu nustatyta šiandien Vilniuje), jų žymenynų “stumdytojų elitas”.
O ne “gogija-arcija-kratija” Mariau.
Nagi nagi, regis atsirado dar vienas Konstitucinio teismo dvasininkas, savaip interpretuojantis Konstituciją
Mišri Seimo rinkimų sistema ir yra vienas iš demokratijos elementų. Kur tėra vienmandatės, atstovaujamos tik sisteminės partijos, o antisisteminės lieka už rinkimų barjero. Nors gal čia Ramanauskui ir yra giliausia demokratija, ypač kai vienmandatėse laimi visokie Bradauskai ir kiti oligarchai.
Na jeigu tamstai demokratija yra pusiau sarasiniai rinkimai, tai pilanai sarasiniai rinkimai yra Rusijoje, kur yra pati GILIAUSIA, giliau nebuna, demokratija!
Ir nesistebekikte, butent tokia rusiskaja demokratija siule ne vien A.M.Brazauskas, taciau ir energingasis Vladimiras Laucius!, tai tas pats, kuris buvo komunistines partskolos propagandistas i prezidento posta. O jeigu is tikro pajegtumete suvokti Konstitucija, tai ir pamatytumete, kad misri rinkimu sistema yra ANTIKONSTITUCISKA, nes pagal Konstitucijos 55 str. pirma dali: “Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.”
Jeigu tamstai atrodo, tas kas misru yra “LYGIAI” ir net “TIESIOGIAI”, tai tada ka nors prideti sunku. Pasiziurekite kaip siekiama dabar LYGUMO isrenkant vienmandatese Seimo narius, net keitaliojamos apygardu ribos, kad butu apytikriai vienodas rinkeju skaicius. O kad pagal sarasa isrinktas yra tikrai NELYGUS vienmandateje isrinktam, tai tas akivaizdu, na nebent tik propagandistui gali atrodyti lygu, tasai net savo apygardos neturi kam atstovauti!
Taigi savo juokelius gali laidyti kazkur kitur, nes dabartine balsavimo sistema (rinkimu tai nera) yra naudinga STAGNACIJAI, KORUPCIJAI, OLIGAECHIJAI! Jei ratuoji uz tokius dalykus, tai tamstai net oligarchus su badaujanciais gali sulyginti…. tarkim pagal ikvepiamo oro turi!
tai pacanas Mariukas – prieš prezidentę ir valdančiuosius, prieš oficialią politiką? O tu rūpūže! Putino nupirktas vatnikas, komuniaga Paleckio draugelis. Kokia plona patriotą skirianti linija nuo putinoido. Ir čia tokia tautininkų politika? Gėda!
Aš manau šitą “Tikėjimo Žodį” reikia šalinti iš tautininkų vadovybės. Čiobrelis, dirbt nemoka, niekus pliurpia pagal savo ten kažkokią religinę sektą (baptistas berods yra?), kaltina kitus visada, ir skaldo tautinį judėjimą. Nuolat pats bando diktuoti sąlygas, nebūdamas to vertas. Per tokius veikėjus apgailėtini gaunasi rezultatai. Kralikas Tautai vadovauti negali, nes tai yra neįmanoma. Nesuprantu, kaip tautininkai tikisi kažką laimėti rinkimuose su tokiu “ideologu”, juk pakankamai ilgai jau jį pažįsta, galėtų pagaliau pasimokyti…
Tai sakai, jis nelietuviško tikėjimo ?
Ne su visom Mariaus mintimis ir aš sutinku,bet tai nereiškia, kad turėčiau už ką jo negerbti,kaip tik atvirkščiai,patinka ,kad jis atviras ir ieško teisingiausio kelio.Kas ieško,tas randa.Padėkotumėt ,kad žmogus rodo Jums pasitikėjimą,atviras savo mintimis, vietoje bambėjimo..
Į Lietuvą ateinančio Vokietijos mažmeninės prekybos tinklo “Lidl” tylėjimo
strategija pasirinkta specialiai ir, bent kol kas, ji puikiai veikia.
Nors aiškiai ir vaiskiai matosi, ir reikia pripažint, kad vokiečių strategai siekia tiesiog padėti myzernus atlyginimus gaunantiems krikščionybėje broliams lietuviams.
Šylant žiemoms (kai reikia už tai mažiau mokėt-jevrėt božnycinių arkų paveikslėliuose), ir su ištiesta vokiečių pagalbine ranka pagoniško tunelio gale – mes gyvuosime ilgai !
Kas čia ką skaldo? Vatinukai prabilo?
Būna dienų, kai “Humanoje” jūs galite už vieną jevrą nusipirkt padorų fricpaltuką ,
juknevičien, vaistukų dar tau niekas nedavė išgert?
Jo… panasu kad pagrindine demokratijos problema yra pati demokratija. Kad ir kaip mes vadintume s…a, jis ir liks s…u. Stai ir visa paslaptis. Tai kam tie imantrus nemusiski zodziai ir ivardinimai? Nera jokios demokratijos, ir kuo greiciau zmones tai supras, tuo geriau.
Demokratija yra liaudies (kitaip visuomenės daugumos) valdžia.
Ar kuri nors valdančioji partija per visą nepriklausomybės (nuo darbo, nuo būsto turėjimo, nuo mokslo, nuo normalaus gyvenimo) dirbo visuomenės daugumai?
Atsakymas aiškus: per tą laiką Lietuvoje minus 1 000 000 lietuvių.
Taigi apie tai ir kalba: nera jokios liaudies valdzios. Tik iskamsa ir kalbos apie ja…
Ne, tu sakai – “demokratijos problema yra pati demokratija”.
Tai nėra tiesa.
Demokratija yra demagogų, populistų, karjeristų ir svieto perėjūnų valdzia.
Tai – ne demokratija.
Demokratijos, kaip sakiau, dar nebuvo.
Tarptautinių žodžių žodinas , iš graikų kalbos: DEMOS – žemiausi gyventojų sluoksniai, DEMOKRATIJA – valdymo forma.
gr. dēmokratia – liaudies valdžia
http://www.tzz.lt/d/demokratija
Aš pasisakau uz diktaturą, prie valstybės vairo turi buti vienas zmogus. pagrindinė demokratijos yda tai kad partiniai, klaniniai interesai nustuma į šoną valstybinius, tautinius interesus, demokratija suskaldo šalį į partijas ir ji tampa nepajėgi priešintis išorinėms grėsmėms.
Nesąmonių nesamonė… Kokiems puslaukiniams arabams diktatūra lyg ir tinkama – Kadafis, Huseinas, Asadas… bet Lietuva ne laukinių kraštas… Vienintelis kelias, šiais laikais – aksominė Tautos žiedo (išminčių) diktatūra. Paaiškinsiu. Pradžioje reikia visuomenę “sustatyti” į teisingą piramidę. Visuomenės valdymas turi būti patikėtas patiems iškiliausiems visuomenės žmonėms – Tautos protui. Kas jį sudarytų? Garbingiausi kultūros ir mokslo šio meto žmonės, prie kurių nelimpa jokie tokie svetimžodžiai – “korupcija, skandalai…” Taip buvo 1918 m. vasario 16 dieną, kada iškiliausi tautos žmonės nusprendė – Lietuva bus laisva. Taip buvo ir Sąjūdžio laikais. Ir tada iškiliausi tautos žmonės vedė tautą. Taip padarė ir Islandai, kai jiems grėsė valstybės bankrotas. Išrinko 25 garbingiausius savo tautos žmones nesusitepusius valdžia, kurie prižiūrėjo referendumą dėl konstitucijos pakeitimo. Taip turi būti ir Lietuvoje ir visame pasaulyje, jei norime kaip nors išsikapstyti iš marmalynės pavadinimu – “demokratija ir rinkos ekonomika”. Nėra nei rinkos, nei ekonomikos, nei demokratijos. Beje “ekonomistus” reik varyti kuo toliau nuo valstybės valdymo, jie mat pasidarė “elitas” kuris su savo pelno darymo ekonomika, varo žmoniją į pražūtį… Valstybės valdymas – aukščiausias kultūros pasireiškimas. O kokia kultūra pas dabartinius valdytojus, toks ir valdymas, toks ir gyvenimas… Atsiliepimą parašiau, kaip ir žinodamas – kaip turėtų būti, bet kaip pakeisti esamą padėtį, nežinau… Gerai bent jau, kad Marius žino :)…
Lietuvai demokratija netinka, Lietuva buvo galinga tada kai ją valdė kunigaikščiai, ir kuo labiau silpo kunigaikščių valdzia, kuo labiau isigalėjo demokratija, tuo labiau silpo valstybė, kol galop buvo pasidalinta nedemokratiskai valdomu kaimyniniu šaliu. Demokratija yra tai kas mus daro silpnais, tik būdami vieningi ir vedami vieno vado mes esame stiprūs.
Dėl tautos žiedo aš jums pritariu, Lietuvos karalius galėtų pašonėje turėti tokią išminčių tarybą kuri patarinėtų.
Ne be reikalo aš jums daviau pvz… Šiek tiek supratote… Nieko tokio, daug kam šitai nesuprantama… Jei dabar tai reikėtų įgyvendinti, tai pradžioje pakaktų nieko nekeičiant, per LRT kokius tris kartus per savaitę, po vieną valandą leisti (išsireikalauti), kad tautos geriausieji paaiškintu žmonėms – kas gi dabar vykstą valstybėje, tik tiek… Jie labai kultūringai, nieko neįžeidžiant paaiškintų – prezidentė grybauja, premjeras jau visai pablūdo, o seimas ir toliau š-dą malą. Bet tai būtų paaiškinta kultūringai… Tik po kokių kelių metinių valandėlių galima tikėtis ir pagerėjimo. Ir į seimą patektų labiau tie, negu ne tie, ir kokių keletas referendumų praeitų – taip…. Svarbiausia teisingai sustatyti valstybės valdymo piramidę. Karalius, valdovas, diktatorius, demokratija prie tokios išmintingos tvarkos nieko labai jau ir negalėtų pagadint…
Dabartiniai valdžiažmogiai seniai spjovę ant visų autoritetų, jie patys sau autoritetai, net jeigu imtų ir prisikeltų A.Smetona, J.Basanavičius ir V.Kudirka, greitai taptu nepageidaujamais. Kalbomis nieko nepakeisim, neįmanoma varžytis su melo ir purvo mašina, reikia patiems imti vadžias arba susitaikyti su esama padėtimi.
… tie kurie ima valdžią, tampa valdžiažmogiais… Drakonas nugalėtas – šlovė drakonui… Šiuo metu matau šiokių tokių prošvaisčių. Šviesuomenė mėgina apsijungt ir tuo pačiu metu kovoja už “visuomeninio transliuotojo” sugrąžinimą visuomenei… Visuomeninio transliuotojo susigrąžinimas ir būtų dalies valdžios paėmimas į savo rankas…
Ne visai taip, “valdžiažmogiai” tai tie kurie tos valdžios nėra verti, bet naudoja ją savo asmeniniams, klaniniams, partiniams ir kitokiems interesams, bet ne dėl valstybės ir tautos gerovės.
… kiek rodo istorijos pamokos, valdžios ėmimas “dėl gėrio”, tik pakeičia valdžiažmogius. Lietuva labai geras to pvz… Kol nebus pasiruošta iš esmės kitokiam valstybės valdymo būdui, valdžios ėmimas tik keis valdžiažmogius ir nieko daugiau. Vis tik autoriui irgi rūpi – kaip neužlipti ant to paties grėblio… Geriau siūlykite kažką naujo valstybės valdyme, o ne – imkime valdžią dabar mes, jiems jau gana, o mes tai jau padarysim…
čia kas nematė ,,Drakonas” -animacinis filmas
https://www.youtube.com/watch?v=UsphhhNd-04
Tai pabandykime ateinančiuose rinkimuose parodyti savo galią: ateikime nors 70- 80 proc. balsuotojųir balsuokime tik vienmandatėse apygardose, kuriose bus po kewletą kandidatų ir rinkitės geriausius. Antra:kandidatų biuletenio pagal sąrašą viswiškai neimkite, o registracijos lape parašykite: “Nedalyvavo”. Jei taip balsuotų nors 70 proc. rinkėjų tai būtų jėga, kuri priverstų keisti Rinkimų įstatymą. Viskas prasideda nuo “Lašo, kuris ir akmenį pratašo”. Sėkmės tautiečiai!
Mintis iš esmės teisinga, kad reikia tiesioginės demokratijos esminiais klausimais, bet sistemiškai žiūrint pačioje pradžioje kyla labai rimti pavojai. Demokratijai reikalingas pilietiškumas, o jis baigiamas išguiti iš politinio gyvenimo, todėl pirmieji sprendimai bus daugiau emocionalūs ir klaidingi, o tai kelia didelius pavojus stabilumui ir net valstybės egzistavimui. Tiesioginės demokratijos didinimą būtina pradėti savivaldoje, kur grįžtamasis ryšys tarp gyventojų (piliečių) pasirinkimų bei jų pasekmių yra greitas ir akivaizdus. Tai skatina aktyvumą, pilietiškumą ir verčia mokytis politinio veikimo technologijos. Taip savivaldos lygmenyje išryškėtų asmenybės, jų vertybės ir atstovavimo bei lyderystės gebėjimai. Tada tokie lyderiai galėtų būti deleguojami į valstybinį lygmenį. Dabar tokia technologija naudojasi politinės gaujos, kurios atstovauja savo siaurus interesus ir taip formuoja vis didėjančią visuomenės dalį, išstumtą į atskirtį bei neviltį ir pasyvumą: “nieko nepakeisi!”
Savivaldos lygmenyje turi dalyvauti tik gyventojai (piliečiai), jokių partinių programų, nes jos tėra dūmų uždanga partinėms gaujoms siekiant pasinaudoti savo kolektyvinėmis galiomis realizuoti privačius interesus – sklypai prestižinėse teritorijose, namai, lengvatos savo ir rėmėjų verslui…
Politika, kaip viešo intereso siekis, be partijų neįmanoma, bet politika, todėl ir partijos, turi būti atribotos nuo privačių interesų. Nepakanka tik deklaruoti privačius ir viešus interesus, jie turi būti atskirti iš principo pačiame žemiausiame lygmenyje.
P.S.
Jei Prezidentei, Premjerui, ministrams, teisėjams reikėtų savo namų valdos ir buitinius klausimus spręsti kartu su kaimynais, pvz. su romų bendruomene ar benamių kolonija už tvoros, iš karto pačiu aukščiausiu valstybės lygiu būtų išspręstos jų socialinės problemos, narkotikų platinimo, nusikalstamumo bei būsto problemos, atsirastų ir tikslinis finansavimas biudžete.
O dabar tik girdime: “Brangūs Lietuvos žmonės…”, o turi omenyje tik save!
Demokratijos galimybės – jau yra tapusios tokia pačia demagogija, kaip buvęs komunizmo kūrimas. Visuomenės atstovavimai seniai susikūrusių partijų būdu tapo atgyvenę, neveiksmingi, netgi tapę piktnaudžiavimais. Taigi nuolatinių partijų egzistavimo yra atsisakytina. Vietoje jų prieš rinkimus galėtų rastis, pvz., likus metams iki jų, 3-5 ar didesnio skaičiaus asmenų grupės ir per tuos metus iki rinkimų per žiniasklaidą prisistatytų visuomenei ir visais kitais būdais prisistatytų visuomenei ir aiškintų rinkėjams savo parengtus projektus, kuriuose būtų išdėstę šalies valdymo konkrečių veiksmų planus. Tokia rinkimus laimėjusi grupė suformuotų atitinkamo narių skaičiaus Seimą (iki pakeistų Konstituciją iš 141, vėliau jis, tarkim, būtų pertvarkytas į daug mažesnį Senatą), skirtų Prezidentą, Premjerą, ministrus ir t.t. Rinkimus pralaimėjusios grupės gautų oficialios politinės opozicijos veikimo teisę, ji veiktų ne valdžios (Seimo, Senato) institucijoje, jai atlyginimai iš biudžeto nebūtų mokami. Tai tiek bendrais bruožais dėl galimo demokratijos modernizavimo.
Tik atsakomybės neišvengiamumas gali priversti vygdyti pareigas.
Juk samdydami, ar privatininką, arbendrovę konkrečių darbų atlikimui su pastaraisiais jūs sudarote sutartis. O sutarties pažeidėjas atsako įstatymo numatyta tvarka. Bet kažkodėltai valstybės valdyme elgiamasi visiškai nesuprantamai, kas ką nori tas tą prižada, kaip nori taip “varto” įstatymus ir prieš nieką neatsako. Bet sutvarkius atsakomybės reikalus valstybės valdyme, nebūtų skirtumo kokiu būdu atėję į valdžią vadovautų valstybei. Galėtų netgi tuose pačiuose rinkimuose konkuruoti karaliai su imperatoriais ir partijomis, bet pažeidus sutartyje numatytas salygas neišvengtų atsakomybės.
Kas liečia demokratiją, o tuo labiau tiesioginę, tai irgi yra utopija. Juk kiekvienas turi savo užsiėmimą ir yra tos srities specialistas. Negali juk visi vienodai puikiai išmanyti valstybės valdymo reikalus bei skirti pakankamai laiko to valdymo vingrybėse susigaudyti. Be to ir gabumai nėra vienodi. Bet kokį nors Valstybės Valdymo Priežiūros instituciją su atitinkamais įgaliojimais išrinkti ar kitaip išstatyti tikrai nepakenktų.