Lapkričio 11 dieną paminėta Lenkijos nepriklausomybės diena. Prie Pilsudskio širdies kapo Vilniuje dalyvaujant Lenkijos ambasadoriui, uniformuotiems lenkų kariškiams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos įtakoje esantiems Lietuvos rajonų vadovams bei lenkiškų mokyklų moksleiviams, kurie sudarė daugumą minėtojų, buvo dedamos gėlės, sakomos kalbos.
Prolenkiškame portale l24.lt rašoma: „Vilniaus krašte gyvenantys lenkai, kuriems nėra svetimos tautinės vertybės, meilė Lenkijai ir lenkiškumo tausojimas, kaip ir kasmet Rasų kapinėse, šalia Juzefo Pilsudskio širdies ir motinos mauzoliejaus, susirinko paminėti Lenkijos nepriklausomybės dieną“. O lapkričio 20 dieną Giedraičiuose, prie paminklo žuvusiems kovose su pilsudskininkais-želigovskininkais kukliomis iškilmėmis, šaulių priesaika, Antano Jaroševičiaus gimnazijoje moksleivių koncertu paminėtos 95-osios kautynių metinės.
Čia su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriumi Valdu Rakučiu „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ bandė gilintis į antraštėje suformuluotą klausimą.
Linas V. Medelis:
– Ar verta ginčytis dėl to, kad sakoma, jog lenkai čia gyveno nuo seno? O jeigu jie nuo seno čia negyveno – kas gi tada čia gyvena dabar?
Valdas Rakutis:
– Padėtis labai komplikuota. Šiame krašte žmonės nesusitarė ne tik nuo 1920 iki 1938 metų. Čia kaimas kariavo prieš kaimą. Čia dar 1924 metais lenkai bandė užimti Širvintas. Todėl situacija negali būti paaiškinta paprastai, nes procesai čia vyko šimtmečiais. Pabandysiu shematiškai tai pavaizduoti.
Iki XIV a. pabaigos Lietuva buvo nekrikščioniška valstybė. Per Krėvos aktą ir kitus susitarimus Lietuvos ir Lenkijos valdovų dinastijos maišėsi arba iš viso susidarė viena dinastija, ir Lietuvos valdovai vadindavosi taip: Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis, Žemaičių, Rusios ir t. t. kunigaikštis.
XV amžiuje tos valstybės lieka visiškai atskiros, jos turi bendrą valdovą, o kartais ir tas būna atskiras. „Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis“ – titulai maišomi, nes jie turi tam tikrą hierarchiją ir dažnai labai sureikšminami bei painiojami. Krymo Kafos uostas sudaro sutartį su Kazimieru dėl apsaugos.
Sutartyje jis įrašytas kaip Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis ir t. t. Akivaizdu, kad sutartis buvo sudaryta su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet joje pagal hierarchiją atsiranda Lenkijos karalius, ir dabar lenkai sako, kad sutartis sudaryta su Lenkija. Taigi kai rašomos kokios nors tarptautinės sutartys, titulai painiojami ir įgauna tam tikrą vaidmenį.
Žemės buvo visiškai Lietuvos valstybės valdžioje. Labai iškalbingas Knišino paminklas Žygimantui Augustui. Parašyta: Sigismundus Augustus Rex Polonia (Žygimantas Augustas – Lenkijos karalius), o antkapyje iškaltas išrašas iš Lietuvos – būtent Lietuvos, ne Lenkijos – miškų įstatymo.
Per Liublino uniją valstybės buvo sujungtos į Abiejų Tautų Respubliką. Jos turi savo atskiras kariuomenes ir kitus dalykus, bet sutartyje pažymėta, kad bus bendri pinigai, bendras karalius, bendras seimas. Ta valstybė Respublika vadinama iki pat savo pabaigos. Abiejų tautų valstybė, tačiau kaimynai ją paprastai vadino vienu vardu.
Štai Maskvos valstybė iki XVII a. pirmosios pusės ją vadino Lietuva, ir kai rašydavo kokį raštą, Lietuvos valdovą vadindavo Lietuvos karaliumi. Tačiau į Vakarus esančios valstybės ATR vadindavo Polska, Lenkija. Paskui tas pavadinimas Polska jau pradedamas vartoti ir krašto viduje, o žmogus, vadinamas poliaku, buvo Abiejų Tautų Respublikos gyventojas.
– Kaip ir litvin?
– Ne. Čia ir yra esmė. Abu – poliak, tačiau vienas Lenkijos karalystės gyventojas buvo koroniaž, kitas – litwin. XVIII amžiuje visuotinai jau išplinta pavadinimas Lenkija – Polska. To amžiaus tekstuose gali perskaityti: mes, lietuviai, būdami geri lenkai…
Toks pavadinimas jau pradeda tapti tautiniu dalyku. Pavyzdžiui, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kleopas Oginskis piktinasi, kad profesinėje kalboje vyrauja vokiški terminai, kas ir buvo saksų laikais, kad reikia atitautinti terminologiją, t. y. ją sulenkinti.
Valstybei nustojus egzistuoti 1795 m., skirstymas į Korona ir Litva nebetenka prasmės – sienos jau nebėra, valstybė padalyta tarp Prūsijos, Rusijos ir Austrijos. Ta palaipsniui vykstanti gravitacija ypač paveikė valstybės centrus.
Prasidėjus Napoleono karams, nuo 1831 m. sukilimo, skirtumai po truputį ima dingti. Yra tokia daina: dar lenkai neprapuolė, kol žemaičiai gyvi…
– Ir tai buvo Koronos daina, ar…
– Visiškai lietuviška daina. Labiausiai tautos suartėjo XIX a. viduryje. Kitaip ir neįmanoma įsivaizduoti. Juk Daukantas ar kiti rašo Lietuvos istoriją todėl, kad tauta jau miršta, reikia skubėti užfiksuoti likučius. Tačiau po 1861 m. žemės reformos ir pralaimėto 1863–1864 metų sukilimo situacija Lietuvoje radikaliai keičiasi.
Vienas iš reformos tikslų buvo motyvuoti piliečius ginti Rusiją. Buvo sumažinti ir luominiai apribojimai. Valstietis, turėdamas pinigų, jau galėjo stoti į universitetą. Lietuvos valstiečiai, ypač Užnemunėje, vis dar atriboti ir gyvenantys savo parapijose, dabar jau patenka į didžiosios istorijos sceną…
– Ar ten buvo vadinamieji karališkieji valstiečiai, kurie buvo laisvesni palyginti seniai?
– Daugiausia Užnemunės gyventojai. Ten baudžiava buvo panaikinta su Napoleono kodeksu 1807-aisiais, nors irgi su tam tikromis sąlygomis. Žodžiu, turtingam valstiečiui jau niekas nebegalėjo sutrukdyti savo vaikus išleisti į mokslus. Tie žmonės iš pat pradžių save skyrė nuo lenkų.
Prisiminkim, kaip Kudirka nuvyksta į Varšuvą ir staiga supranta, kad jis yra ne toks kaip kiti lenkai. Nes jie jo nepriima, jis prasčiokas, tik apsimeta lenku, o jie – bajorai. Ir jis, atstumtasis, praregi, kad yra lietuvis. Lietuviai bunda.
Tačiau tuo pat metu Vilniaus krašte bunda ir lenkai. Lietuvių tautoje bręsta apsisprendimas, kas tu esi. Iki tol niekam tai nerūpėjo – kur tavo žemė, toks ir esi. Tas apsisprendimas vyksta visaip, dėl to lenkų salos Lietuvoje yra ne vien tik Vilnijoje.
– Iš kur jos atsirado, jeigu jie net žemės negalėjo įsigyti nuo seniausių laikų?
– Jie jokie lenkai, jie mūsų piliečiai, gyvenę LDK, ir jie pradeda apsispręsti – vieni tampa lietuviais, kiti tampa lenkais, treti – baltarusiais, dar kiti yra nei vieni, nei kiti, jie tokie mejscovy – vietiniai ir lieka. Bet jei pažiūrėtume į Lietuvos žemėlapį, daugiausia lenkiškumo atsiranda Vilniuje ir aplink Vilnių.
Tiesiog čia daugiau išsilavinusių žmonių, kuriems tas klausimas yra esminis. Pirmojo pasaulinio karo metu kaunietis rašo Vilniaus gyventojui: gerai jums ten, Vilniuje, pas jus daug lietuvių. Kaunas tuo metu buvo visiškai žydiškas-lenkiškas-rusiškas miestas.
– Vadinasi, ne kiekviename dideliame Lietuvos mieste buvo tas tautinis bipoliariškumas ar daugiapoliariškumas? Vilnius išsiskiria iš kitų?
– Jis kaip tik išsiskiria tuo, kad čia susitelkė labiausiai apsišvietę žmonės, todėl procesas čia ir prasidėjo anksčiausiai. Dar Užnemunėje valstiečiai pasijuto labiau lietuviais. Tai buvo ir atsvara didelei vokiečių įtakai. Tas procesas vyksta ir Lietuvos viduje, nes jokios nepriklausomos Lenkijos nėra, jokios politikos čia niekas nevykdo, išskyrus katalikų bažnyčią.
Bet ta bažnyčios politika įvairiapusė. Iš tiesų, lenkų kunigai stengėsi proteguoti lenkus, nes bažnyčia jiems – vienintelis lenkiškumo bastionas. O kunigai lietuviai tampa aktyvūs kovotojai už lietuvybę. Dažniausiai lietuviai ir negalėjo padaryti karjeros kitaip, tik per bažnyčią. Todėl kunigais tapo politikai, verslininkai… na, pagal savo natūrą.
– Galima turbūt sakyti ir atvirkščiai: kunigai tapo politikais, verslininkais ir panašiai.
– Prisiminkim Mykolaičio-Putino Liudo Vasario istoriją – jis mato keistokus to laikmečio tipažus, apie kuriuos kalbame… XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo įnirtinga kova dėl kalbos bažnyčiose. Bet prisiminkim emigrantus. Iš pradžių lietuviai, kurių daug išvažiuoja į Ameriką, labai nuo lenkų savęs neskiria, priklauso toms pačioms organizacijoms, eina į tas pačias pamaldas, paskui matai, kaip jie pradeda atsiskirti.
– Peterburge, Maskvoje tas jau irgi yra…
–O čia – Amerika, jokių veržlių nėra, jokio spaudos draudimo. Ką nori, tą rašai, ten pasirodo lietuviški laikraščiai. Taigi procesas vyksta, žmogus apsisprendžia ir dažnai tampa radikalus. XIX a. pabaigoje jau atsiranda įtampa. Bet ji neturi esminės reikšmės, nes žmonės mano, kad nėra skirtumo, kokia kalba kalbi…
– Tai yra, kalbėkim lenkiškai ir nekreipkim dėmesio į tas smulkmenas…
– Nesvarbu, kaip tu kalbėdavai. Vilniuje ir šiandien yra nemažai žmonių, kuriems nesvarbu, kaip tu kalbi, jei gali kalbėti ne viena kalba ir visus gali suprasti. Mano ausies kalba irgi nepjauna, nors esu iki pat šaknų lietuvis ir mano pavardė lietuviška.
– Grįžkime kiek atgal. Caro valdžios, rusų valdžios požiūriu lenku buvo kiekvienas katalikas.
– Taip, rusų valdžios požiūriu… Lietuviškos spaudos draudimas oficialiai buvo vadinamas kova su lietuvių tautos lenkiškomis šaknimis. Jų tikslas buvo radikalizuoti tą atgimimo judėjimą, bet tik tiek, kad nekiltų naujas sukilimas. Muravjovo Koriko idėja buvo grąžinti lietuvius prie jų slaviškų šaknų, nes jie esą rusai. Ir politika buvo tokia pat – padaryti lietuvius rusais.
Tačiau jie nesusitvarkė su katalikybe – iš lietuvio katalikybės niekaip neišmuši. O dar atsirado protingų vyskupų, tokių kaip Motiejus Valančius, kurie sugebėjo ir lietuvybę tvarkyti, ir su caru sutarti, ir savos linijos laikytis. Bažnyčia buvo labai svarbus lietuvių atgimimo elementas.
Buvo vyskupų, kurie šitą lietuvių ir lenkų konfliktą gesino. Taigi didelių konfliktų nebuvo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Buvo daug mišrių šeimų. Lenkų mokslo draugijoje buvo toks Basanavičius, ir niekam neskaudėjo galvos. Visi suprato – kai nėra valstybės, nėra dėl ko muštis.
– Bet jis buvo koks Basanovič, ar ne?
– O koks skirtumas?! Jūs dabar nuvažiuokit į Punską ir paklauskit, kokios ten pavardės. Visos oficialios lietuviškos pavardės yra sulenkintos. Žmonės sako: mes žinom savo lietuviškas pavardes ir mums nesvarbu. Tokie dalykai rodo bendrą vystymosi tendenciją.
Kai surašymų metu žmonių klausdavo, kas jūs tokie esate, jie atsakydavo labai įdomiai. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, surašinėjant gyventojus, Kaune 35 proc. gyventojų nurodė esą lenkai, buvo kažkiek žydų, rusų; kiti save pavadino tiesiog katalikais, nes buvo toks punktas. Lietuvių nedaug. Toks palyginti ramus gyvenimo ir sugyvenimo procesas vyko iki XX a. pradžios, kol pradėjo formuotis politinės partijos, tiek lietuviškos, tiek lenkiškos.
– Ar galima sakyti, kad iki karo pabaigos ryškaus, šiurkštaus stūmimo į lietuvybę arba lenkybę nebuvo?
– Buvo. Mūsų krašte buvo dvi ryškios politinės tendencijos. Viena – Romano Dmovskio nacionaldemokratai, vadinamieji endekai, kuriems priklausė radikalūs lenkai. Jie sakė: čia yra Lenkija, ji ir turi atgimti lenkiška ir apimti visus kresus. Ir buvo federalistai – Pilsudskis su kompanija, – kurie sakė: na taip, turėtume dar išlaikyti šiokią tokią Lietuvą. Jie turėjo viziją ir rėmėsi lietuviškai lenkiškais žmonėmis.
Pilsudskio idėja buvo Abiejų Tautų Respublika, o Didžiąją kunigaikštystę turėtų sudaryti trys kantonai: Vakarų Lietuva su sostine Kaunu, Rytų Lietuva su Baltarusija ir Vidurio Lietuva su sostine Vilniumi. Lietuviai jų politinėje kovoje nedalyvavo, tai jiems nerūpėjo, nes tai buvo ne jų reikalas. Jie turėjo savo politines grupuotes. To meto tautininkus galime lyginti su lenkų endekais.
Buvo ne kopija, bet panašūs. Kaip tik tokios radikalios tautinės idėjos žmonėms yra aiškiausios. Kokia federalistinė idėja gali būti patraukli Lietuvos valstiečiui?! „Ką jūs čia šnekat!?” Konkrečiai: „Tu lenkas ar lietuvis?“ Ir viskas aišku. Tas radikalėjimas labiausiai sustiprėjo 1915 m., kai vokiečiai užėmė šitą kraštą ir surengė gyventojų apklausą.
Tuomet jau reikėjo rinktis, kuo būti – lenku ar lietuviu. Tas lenkų priekaištas, kad lietuviai yra vokiečių ir rusų išmonė, šiuo požiūriu turi šiokį tokį pagrindą. Tai nereiškia, kad tai teisybė, bet įtakos turėjo.
Vokiečiams Lietuva buvo laikinas darinys ir, turėdami Rytprūsius savo rankose, jie norėjo Lietuvos – sujungtos ar prijungtos. Lietuvybę jie sugalvojo kaip būdą išplėsti imperiją. Tai dėl šios priežasties Antanas Smetona ieškojo Uracho – Mindaugo II, kad galėtų jį priešpastatyti vokiečių kėslams.
Niekas nežiūrėjo į Lietuvą kaip į valstybę (nes jos nebuvo jau 123 metai), o tik kaip į darinį, kurį, radus pretekstą, reikia priglausti. Oficiali lenkų politika buvo tokia: Lenkija turi būti atkurta su 1772 metų sienomis ir su „kokia nors“ Lietuva. Lietuvių programa buvo atkurti valstybę tarp etnografinių sienų – ten, kur gyvena lietuviai, ten ir yra Lietuva.
Atrodo, viskas yra aišku, bet… neaišku – Vilnius juk yra lenkiškas: tik 2 proc. lietuvių.
– O žydų?
– Žydų, atrodo, 28 proc. Panašus skaičius lenkų ir kitų.
– O kiek galima tikėti tais statistiniais duomenimis? Neginčijama, kad lenkų buvo daugiau, bet jie natūraliai buvo suinteresuoti tą skaičių didinti. Buvo dar ir vokiečių statistika. Apskritai, kiek ta statistika tuo laiku buvo patikima?
– Manau, kad patikima. Tikslas buvo išsiaiškinti padėtį ir kažką su tuo kraštu daryti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmogui tais laikais atsakyti į klausimą, kas toks esi, buvo sunku. Prisiminkim brolius Ivanauskus, kurių vienas buvo lenkas, kitas – lietuvis (garsus mūsų gamtininkas – L. V. M.), trečias – baltarusis; brolius Naruševičius – lenką ir lietuvį (vienas – pirmasis Lenkijos prezidentas, antras – Vasario 16-osios Akto signataras – L. V. M.)
Dar vienas svarbus momentas. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Rusijai priklausiusioje Lenkijos teritorijoje neliko jokių didelių mokymo įstaigų (Varšuvoje dar nebuvo, Krokuva priklausė Austrijai). Vienintelis universitetas buvo Vilniuje. Tad Vilniuje įvyko ir nacionalinis lenkų tautos atgimimas!
Taigi Vilnius yra ir lietuvių, ir lenkų nacionalinio atgimimo lopšys. Ir toks Joachimas Lelevelis Vilniuje parašė lenkų tautos atgimimo istoriją, ir naujosios Lenkijos kaip tautinės valstybės atkūrimo vizija gimė Vilniuje. Kaip mes skaitome Žemaitę mokyklose, taip lenkai mokyklose skaito Lietuvoje parašytus kūrinius.
Adomas Mickevičius ir panašūs yra Lietuvos gyventojai, šimtu procentų lietuviai. Jiems tai labai sunku suprasti ir atrodo, kad labiausiai lenkiškas kraštas yra Vilnija. O Vilnija yra Lietuvoje. Įsivaizduojate, koks tai komplikuotas dalykas?
– Ir ne tiek lenkų, kad ir tikrų lenkų, gausumu, kiek savo dvasia?
– Dvasia, kultūra… Vienintelė sritis, kur bajorai, netekę daugumos savo politinių teisių galėjo prasmingai leisti laiką, buvo kultūra, nes ta bendrija jau nebegali gauti titulų, negali veikti politiškai, kaip jos seneliai su tribunolais, seimeliais… Viskas pasibaigė atėjus rusų valdžiai.
Bajorijos atsigręžimas į kultūrą labai pastebimas, jie nuveikė daug gražių dalykų. Lenkijos kultūra tampa atraktyvi: leidžiamos knygos, žurnalai, atsiranda senienų muziejus, lenkų kalba tampa šviesuomenės kalba. O kas Lietuvoje?
Škaplieriai (šventintos medžiagos skiautelės su Marijos atvaizdu; škaplierininkas – tokius paveikslėlius nešiojančios brolijos narys – L. V. M.), draudžiama literatūra. Jei sakai – esu lenkas, vadinasi, tai literatūra, kultūra, lenkų kalba; jei sakai esąs lietuvis, tai dar neaišku, kas tai yra.
Nepaisant viso to, Lietuvos didikai, tokie kaip Tiškevičiai, aiškiai deklaruoja esą lietuviai. Benediktas Tiškevičius stato Prancūzijoje jachtą ir jią pavadina „Žemajtej“. Atsiranda bajoriškos organizacijos lietuviškais pavadinimais, pavyzdžiui, „Samogitija“ ir panašios.
Visi kalba lenkiškai, tačiau laiko save lietuviais su lietuviška istorija, genealogija. Sakome, kad jie sulenkėjo. Jie ne tik sulenkėjo, jie – lenkiškai kalbantys didžiausi Lietuvos patriotai.
Nepriklausomybės karų metu grafas Alfredas Tiškevičius buvo paskirtas Lietuvos atstovu Jungtinėje Karalystėje (ir išbuvo juo metus). Nė žodžio nemokėjo lietuviškai, bet buvo patriotas. Ir toje maišalynėje prasideda nepriklausomybės karai, kai keliamas klausimas, ar tu lenkas, ar tu lietuvis.
– Ir atsirado Vilniaus kraštas…
– Vilniuje veikė lietuviškos ir lenkiškos organizacijos. Artėjant bolševikams, lietuviai neturi kaip pasipriešinti, nes ginkluoti būriai tik formuojasi. Tuo tarpu lenkai stoja į kovą ir bando gintis. Tos organizacijos nekonfliktuoja, vokiečiai šnekasi ir su vienais, ir su kitais. Kol neiškyla sienų klausimas, santykiai klostosi natūraliai.
Lietuviai įsivaizduoja, kad jeigu kraštas kalba lietuviškai, tai jis yra Lietuva. O lenkai gavo iš Antantės ne tik ginklų, bet ir patvirtinimą, kad jų interesai bus apibrėžti Kerzono linija. Ten ir Seinų kraštas patenka – jie sako: čia Lenkija.
– O kas gi nupjovė tą kraštą?
– Lenkai su Taikos konferencija.
– Lenkų įtaka ten buvo daug didesnė?
– Lietuvių niekas neklausė. Ir jie atsakė: Kerzono linija mūsų neįpareigoja, nes mūsų niekas neklausė. Jei pažiūrėtume giliau, ko lietuviai nepadarė? – jie nepateikė argumento, kur buvo ta Lietuvos ir Lenkijos siena iki padalijimo. Jeigu jie būtų metę tokį argumentą, diskusijos būtų pasibaigusios.
– Gal nebūtų likę ir pačios Lenkijos? Beveik.
Užtektų ir Lenkijos. Tiesą sakant, ta etnografinė siena ten ir buvo. Gal teritorija buvo jau kiek asimiliuota, lenkai jau buvo pasistūmėję į rytus. Lietuviams tai buvo Lietuva. Tačiau bolševikai atpjovė gabalą Lietuvai, ir lietuviai buvo šokiruoti, kai ten rado lenkiškai kalbančių kaimų, o žmonės jau priešinosi Lietuvos kariuomenei.
Tai demoralizavo mūsų karius. Tada lenkai sugalvoja klastą, sudarydami lietuvių ir baltarusių diviziją. Ji buvo suformuota dar prieš metus iki puolimo, tai buvo Želigovskio kariuomenės branduolys.
– Kartais mūsų spauda pamiršta tos divizijos sudėtį, o tai ir būna priežastis kalbėti apie „pilietinį karą“ tarp lietuvių.
– Ta sudėtis buvo gana marga, ir ją gana sunku atsekti, kadangi pulkai po mūšio būdavo performuojami. Tai nebuvo vien iš Lietuvos gyventojų suformuoti daliniai, į tą diviziją kryptingai buvo siunčiami žmonės iš Lietuvos ar Baltarusijos. Ten buvo ir lietuvių.
Taigi įvyksta vadinamasis Želigovskio maištas, kariuomenė įžengia į Vilnių ir ji pasitinkama su gėlėmis. Generolas Silvestras Žukauskas įsako apleisti Vilnių (netiesa, kad kovos nebuvo, buvo susirėmimai prie Merkio), bet mieste kilo grėsmė, kad jiems pradės šaudyti į nugaras. Žukauskas net buvo patrauktas į kariuomenės teismą, bet įrodė, kad kariuomenė tiesiog būtų žuvusi: iš priekio šaudo želigovskininkai, iš užnugario – miestiečiai. Karių turėta nedaug.
– Kai kurie šaltiniai teigia, kad želigovskininkų būta daugiau, nei visa to meto Lietuvos kariuomenė.
– Jų būta panašiai kaip lietuvių, gal net kiek mažiau, bet Želigovskio kariuomenei iš sparnų stovėjo dvi lenkų armijos. Lietuvos – trys divizijos, o čia armijos… Todėl Lietuva su lenkais turėjo žaisti panašiai kaip dabar Ukraina su rusais: kariaut kariaujam, bet oficialiai karo padėties su Lenkija nėra.
Per kitus dvidešimt metų kraštas kryptingai lenkinamas ir stipriai susaistomas su Lenkija. Jokių didelių atvykimų iš Lenkijos, išskyrus vedybas ir vieną kitą asmenį, čia nėra. Taigi šitas lenkų klausimas yra daugiausiai Lietuvos visuomenės raidos rezultatas.
– Apie Giedraičius ar net Kauną dar galima išgirsti senukus tarpusavyje kalbantis ne visai lenkiškai, o kažkokia panašia vietine kalba. Kas tai? Ar tas lenkiškumo, lenkakalbystės fenomenas leidžia pasijusti viršesniu, „bajoru“, ar leidžia atpažinti savą – aš tave atpažįstu,– pajusti bendrumą, turėti bendrus kultūrinius suvokimus?
– Lietuvos bendruomenė nebuvo totaliai susipriešinusi. Būta kovų bažnyčiose, bet kai prasidėjo ginkluota kova, tas susipriešinimas labai padidėjo. Yra labai baisių vietinių istorijų, anų žmonių susiskaldymas, radikalumas lieka ir šiandien. Štai Paberžė (apie 10 km nuo Giedraičių į Vilniaus pusę – L. V. M.) – lenkų kultūros centras.
Esu matęs tarpinių variantų. Mano pažįstamo giminės gyvena apie Troškūnus. Davė man pasižiūrėti dvaro tarnaitės užrašus. Parašyti lenkiškai, su lietuviškų žodžių intarpais, vardais, piešiniais. Tai rodo, kad tas procesas vyko labai ilgai. Vyksta ir dabar, toliau.
– Taigi nuo Litvos Srodkovos susidarymo iš abiejų pusių pradedamas tarp tautų kalti teisingumo, pretenzijų, nacionalizmo pleištas, prasideda skaidymasis ir priešprieša?
– Taip, iki tol vyko savaiminiai procesai, dabar jie smarkiai radikalizuojami. Štai Kaunas buvo labai lenkiškas miestas. Į Kauno miesto savivaldybę buvo išrinkta labai daug lenkų. Jie buvo toleruojami, bet vis tiek jautė didžiules nuoskaudas. Pavyzdžiui, susikūrusi Šaulių sąjunga perėmė lenkų sporto organizacijos „Sokol“ turtą.
– Su želigovskiada lenkai neteko pasitikėjimo?
– „Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas, sulaužęs Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių“ – tokia tais laikais lenta kabėjo Karo muziejuje. Tai tarsi šventas kryžiaus žygis – jokių nuolaidų, jokių susitarimų negali būti. Mano senelio priesakas mano tėčiui: mušk lenką, gudą, kaip šunį rudą.
Tas susipriešinimas buvo labai gilus, ypač turint galvoje, kad tai buvo broliškos katalikiškos ir labai artimos tautos. Dažniausiai vienas kito labiausiai ir nekenčia buvusieji sutuoktiniai.
– Vadinasi, Kaune buvo kalamas vienas pleištas, Vilniuje – kitas?
– Vieni palaiko vieną ar kitą pusę. Kiti nesikiša ir tyliai gyvena kaip gyvenę – pavojinga, nepatogu, nenaudinga būti lenku Kaune, Vilniuje – lietuviu. Dar kita grupė stengiasi „persidažyti“: lenkai tampa lietuviais, lietuviai tampa lenkais ir atvirkščiai. Tai prisitaikymas.
Lietuvos kariuomenėje masiškai buvo lietuvinamos pavardės. Ir tarp dabartinių lenkų aršiausi yra lenkai lietuviškomis pavardėmis. Tai neofito efektas. Kai tu jautiesi, kad nesi tikras lenkas, lenkiška veikla reikia įrodyti, kad esi tikras. Tai gana bjaurus procesas, pasiekęs gana aukštą lygį.
– Mes šiek tiek apeiname aštriausius kampus, tačiau reikia pripažinti, kad Armijos Krajovos veiksmai buvo visiškai kraštutiniai, tapatintini su lietuvių genocidu. Vadinasi, arba atgailauji, arba turi parodyti, kad, tarkim, AK nužudytasis buvo vertas tokio elgesio.
– Taip, nes buvo formuojama nuomonė, kad lietuvių valstybinę tautą dirbtinai sukūrė vokiečiai su rusais, kad suskaldytų lenkų tautos vienybę. Atseit, tas nežinia iš kur atsiradęs benkartas neteisėtas, tas darinys neatitinka gražios, teisingos vieningos Lenkijos vaizdo.
Kaip vaikai, kurie meluoja – jie negali sau prisipažinti, kad klysta, elgiasi negerai. Ta neapykanta, požiūris iš viršaus yra labai būdingi. Dar yra svarbu, kad bajoriškos ar didikiškos prigimties vietiniai lenkai niekada nesielgė prasčiokiškai, jie galėjo būti lietuviais, tokiais kaip Mykolas Riomeris.
Jis tikriausiai vienintelis turėjo privilegiją Laisvės alėjoje kalbėti lenkiškai, ir jam policija nekliudė. Ne apie tuos žmones kalbame. Didžiausią tautinių kariautojų grupę sudarė buvę dvaro tarnai, smulkūs verslininkai ir kiti, kilę dažniausiai iš valstiečių, norintys pasirodyti svarbesni, reikšmingesni negu yra. Toks ir yra lenko Lietuvoje tipažas.
Kartais juos vadiname šlėktomis, bet iš tikrųjų jų pagrindą sudaro tie tokie keisti, ne visai priimti lenkai. Tokie dalykai atsiranda emancipuojančios tautos viduje, prisidedant tam tikroms išorinėms jėgoms. Jokių kompromisų!
Pagal tokį požiūrį su politiniais priešininkais reikia kovoti, juos mušti, nustumti, o šalia – masinis kolaboravimas su lenkais, šnipų tinklas Lietuvoje, o lietuvių efektyvus tinklas Lenkijoje. Lenkai pripažino, kad lietuvių žvalgyba palyginti su kitomis šalimis buvo viena stipriausių – kaip tu atskirsi lietuvį nuo lenko, jei žmogus moka abi kalbas?!
– Peršokime tą karo laikotarpį, kai Vilnijoje siautėjo Armija Krajova, jos santykius su vokiečiais ir minėtą lietuvių genocidą, nes tai yra plati ir atskiro pokalbio tema. AK užduotis buvo sumažinti lietuvių skaičių čia, Vilnijoje…
– Todėl, kad suprato, jog kalba, etnografinės sienos lemia, koks bus būsimasis žemėlapis.
– Tai pažvelkim į pokarį – sovietų, tarybų Lietuvą, SSSR. Pasikeitė valstybės santykis su šiuo kraštu?
– Tarybinės valstybės santykis buvo toks: visą lenkų šviesuomenę „išpašalvoninti“ iš Lietuvos ir išsiųsti ją į kraštus, kurie buvo atiduoti Lenkijai, atėmus juos iš Vokietijos.
– Šitai Lenkijai irgi tiko, nes ten teritorijos ištuštėjo, gyventojai pabėgo…
Pabėgo, nes buvo išvyti. Lenkus į tuos kraštus masiškai vežė iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Vokietijai priklausiusiose žemėse esu praleidęs daug laiko ir žinau, kad ten yra daugybė žmonių, kurie jaučia didelius sentimentus Vilniaus kraštui.
– Tai Vakarų Lenkija...
– Vakarų, pietų, Rytprūsių… Ten daugybė lietuvių.
– Bėgo arba važiavo, buvo vežami ne vien lenkai, bet ir lietuviai, kurie matė, jautė, kas ateina iš Sovietų Rusijos.
– Niekas nenorėjo važiuoti į Sibirą. Iš Lenkijos nevežė. Tad natūralu, kad daug kas, galėdami būti lenkais ar lietuviais, mišrios šeimos, staiga tapo lenkais ir išvažiavo.
– Kas tada liko Lietuvoje?
– Dauguma tų, kurie negalėjo išvažiuoti, buvo paprasti žmonės, susiję su savo žeme. Žinoma, apibendrinti negalima, bet daugiausiai liko plebsas, kuriam viskas „vienodai švietė“. Jiems ir ta Tarybų Sąjunga neatrodė grėsminga. Žemė… Kur jis važiuos?
Kaip jis savo žemę gali palikti? Juk ją reikia dirbti. Ir jis liko, jis – vietinis, o kolektyvizacija prasidėjo tik 1947 metais. Šiandien Vilniaus krašte tai dominuojantis elementas. Štai kodėl dabartinis Lietuvos lenkų sluoksnis nedaug teturi intelektualinių pajėgų.
Nepalyginsi su prieškariu. Neseniai Trakuose plaukiojau valtimi su vienu senu totoriumi. Sako, o, tada tai buvo ponai! Šviesūs, išsilavinę, profesoriai. Poznanės, Vroclavo, Torūnės profesūros žiedas, dėstę Vilniaus universitete. Tokie išvažiavo. Tada Vilniaus lenkai, dažnai iš senų lietuviškų giminių, turėjo didžiulę kultūrinę įtaką.
Kauno universitetas su Vilniaus universitetu gana sunkiai galėjo konkuruoti. O dabar save lenkais vadina net žmonės iš Baltarusijos. Kartoju, negalima apibendrinti, tačiau įvyko esminiai kokybiniai pokyčiai.
– Dabartinė Lietuva… Vilniaus, Šalčininkų, šiek tiek Trakų rajonai… Jeigu ten liko „plebsas“, neįžeidžiant rašysim kabutėse, tik kad būtų aiškios sąvokos… Kas dabar valdo, kas daro įtaką šitam „plebsui“?
– Tie žmonės gyvena kaime. Negalima sakyti, kad jie atvažiavėliai. Jie autochtonai, čia gyveno tėvų seneliai, jų pavardės lietuviškos (arba nelietuviškos, kaip bet kur Lietuvoje). Kadangi 20 metų jie gyveno nelietuviškoje aplinkoje, o kai kurie ir dar ilgiau, jie negali niekaip susitapatinti su lietuviais, nes „lietuviški“ lietuviai Vilniaus krašte yra ateiviai.
– Ir jie savotiškai teisūs, nors… taip pat yra lietuviai, silpnokai arba visai nekalbantys lietuviškai.
– Taigi, visi iš visos Lietuvos suvažiavusieji, ypač pokariu, yra ateiviai. Tada jie, Lietuvos lenkai, užsidaro savo bendruomenėje, stengiasi nieko neįsileisti, ir šitas nuotaikas išnaudoja Tomaševskio partija. Jie – aukštaičiai, vietiniai, man teko su jais daug bendrauti nevaldiškose situacijose, – labai nuoširdūs, jautrūs, geri žmonės.
Bet jie jaučiasi nepritampantys šioje valstybėje, neranda sau tinkamos vietos. Kai nuvažiuoja į Lenkiją, jie – kresai, antrarūšiai. Lietuvoje jie lenkai. Tada jie ir užsidaro savyje, jausdami, kaip tirpsta.
– O tirpsta į kurią pusę – į lenkišką ar lietuvišką?
– Turiu draugų tarp vietinių lenkų, kurie studijuoja Varšuvos universitete. Lenkija kresų jaunimo studijoms duoda finansines nuolaidas, palieka laisvas vietas. Po studijų jie dažnai negrįžta, nebent neįsitvirtina Varšuvoje. Tai didžiulis intelektinis praradimas. Jie nesijaučia tvirtai ir remiasi stipria lenkų pagalba.
Lenkai labai rūpinasi saviškiais, nesvarbu, tikri jie saviškiai ar nelabai tikri. Ta parama daugiausia yra ekonominė, todėl ne vienas garsinasi lenku ir gauna paramą, nes tai apsimoka. Lietuviai vietiniais lietuviais rūpinasi, bet nepakankamai ir kažkaip negrabiai, bandydami atlietuvinti. Geriausia politika šiame regione yra draugiškumo politika. Ji nepaprastai sėkminga.
– Ką reiškia draugiškumo politika?
– Pavyzdys. Karo muziejus surengė fotografijų parodą apie 1939 metų Vilniaus krašto užėmimą. Pradėjo ją vežioti po kaimus. Žmonės ėjo masiškai. Senukams tai buvo nepaprastas įvykis, jie tą atsimena, jiems įdomu, jie klausinėja. Štai ką reiškia normalus rūpestis be protegavimo, atlietuvinimo, nuolaidžiavimo.
Nes jie visada buvo užkampis – ir Lenkijos, ir Sovietų Sąjungos, ir Lietuvos.
– O tie intelektualai, kurie yra dabar Seime, Tomaševskio akcininkai? Kas yra jie? – kvailiai, nesupranta, kas vyksta?
– Tomaševskis nevertas laurų. Prieš keletą metų esu bendravęs su ukrainiete, ištekėjusia už lenko.
Dabar ji didelė kultūros veikėja, vežioja moksleivius į Varšuvą. Ji sako: jokia aš lenkė, tas lenkiškumas išpūstas, bet mes neturime pasirinkimo; jeigu pradėsim šiauštis, mus tiesiog išmes iš tos bendruomenės ir mes nukentėsim. Jei atsirastų žmogus, turįs politinį svorį, galintis imtis politinės iniciatyvos, gal mūsų orientacija keistųsi, bet tokio nėra.
Kaip matote, problema sudėtinga, tautinės bendrijos ne tiek yra puolamos, kiek jos ginasi. O dar ir rusai bando kištis, nes jiems tokia situacija – kaip medus. Ieškantiems juodai balto atsakymo, pasakysiu: jo nėra. Tai mazgas ir jį reikia atrišti, atmegzti, kad tie žmonės pasijustų gyveną savo žemėje, savo krašte ir savo tėvynėje. Jie yra autochtonai, lietuviai, apsisprendę būti lenkais, ir tas apsisprendimas yra sunkus. Lietuvai apsisprendimas taip pat nėra lengvas, tačiau aiški ir tvirta pozicija tiek dėl Vilnijos gyventojų, tiek diplomatine kalba įvertinta Lenkijos ir kitų kaimynų veikla Vilniaus pašonėje leistų nubraukti nemažą dalį mūsų valstybės piliečių santykių problemų.
„Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2015/4
Daug aiškiau pasidarė. Ačiū.
Geras straipsnis, bet jis parodo ir lietuviškų mokyklų, mokyklų direktorių ir istorijos mokytojų skurdumą. Jeigu Vilniuje er Lenkijos nepriklausomybės dieną prie Pilsudskio kapo pasikeisdami budi įvairių lenkiškų mokyklų mokiniai, tai kas budi prie Basanavičiaus kapo, nežinomo kareivio kapo Vilniuje ir panašiai. Gal reiktų tuos budėjimus pravesti pasiūlyti G. Steponavičiui su N. Putinaite, kurie absoliučiai nieko nepadarė moksleivių patriotiškumo ugdymui. O turėtų būti taip: prie Lietuvos patriotų kapų budi ir lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviai, jie mokosi mylėti Lietuvą, nežiūrint kokios tautybės būtų.
Straipsnio autorius galėjo parašyti, kaip niokojo šiame krašte lietuvybę lenkų kunigai, kaip Armijos Krajovos siautėjimo metu už kiekvieną nužudytą lietuvį lenkų kunigai duodavo 40 dienų atlaidų. Tokių dalykų iki šiol nepasmerkė nei mūsų bažnyčios hierarchai, nei Lenkijos bažnyčios atstovai. Juk turime gerų pavyzdžių, kai vienas buvęs AK žudikas, kuris vykdė egzekucijas išleido knygą “Egzekutorius”. kur aprašo kaip jo atliekami žudymai buvo laiminami. Ar žino tą mūsų lietuviškų mokyklų direktoriai ir istorijos mokytojai?
Jokio Pilsudskio kapo ten nėra: kape būna palaidoto kauleliai, bet ten jų nėra.
Vadinasi ir tokio kapo nėra.
“Gal reiktų tuos budėjimus pravesti pasiūlyti G. Steponavičiui su N. Putinaite” – įvertinau humorą! Putinaite, kuri Kudirką išvadino nevykėliu, o Basanavičių – psichu. 🙂
Kaip bevinguriuotum…, prasišviečia prolenkiškas maivymasis ir gana…
🙂 🙂 🙂
Jei tai tiesa, kad Lietuvos mokyklų mokinius kažkas veda ten budėti, tai tai yra skandalas, ir tų mokyklų direktoriai jau turi ne tik prieš ministrą, bet ir prieš VSD ant kilimėlio aiškintis. O uoliausi iš jų, kartu su istorijos mokytojais, turi atsisveikinti ne tik su savo postais, bet ir su diplomais, licencijomis ir ką jie dar turi.
Kas dėstoma lietuvių mokyklose per istorijos pamokas? LENKIŠKOJI istorijos interpretacija. Ir tai savaime suprantama. Tik SAVIŽUDĖ valstybė gali tai leisti, kad vaikai mokykloje būtų mokomi PRIEŠIŠKAI jai pačiai, draugiškai kaimynų valstybei.
Negali Lenkija formuoti Lietuvos mokyklų dėstomo turinio. Net kai tai privačios mokyklos.
Dėstymo turinys turi būti NUOLAT KONTROLIUOJAMAS, o ne savieigai paliekamas.
Kam mums letargo mietu miegančios ŠMM, visos jėgos struktūros? Kad būtų kas ministro algas gauna ir valdiškais automobiliais važinėja?
TAI TURI BŪTI PATIKRINTA – ko mokomi kitakalbiai per istorijos pamokas! Kokiuose renginiuose dalyvauja bet patys rengia. (pvz., kaip mokyklose buvo minimas Sausio įvykių 25-metis). Ir tuoj pat imamasi priemonių. Tuoj pat pakeisti vadovėlius į lietuviškus (Lenkijos lietuviai mokomi istorijos lenkų kalba ir iš lenkakalbių vadovėlių)
A jak že, panovie!
Ypač kai Vinių pradėta statyti, ši vieta ne vienam amžiui tapo kažkuo panašiu į tai, kas šiandien mums yra Londonas – visų Europos migrantų traukos centras. Darbdavys visai Europai.
Savaime aišku, artimiausių kaimynų čia daugiausia priplūdo. Tų, kas arčiausiai gyveno, bet savo gimtinėje pristigo darbo ir duonos. Gal prieš porą mėnesių per LRT šeštadieniais rodomą rytinę laidą lenkų k. viena ant lietuvių pykstanti pani senutė pasakojo apie tarpukario Wilno ir… kolonia Wilenska, kur taip daug jų gyveno… 🙂 Bet paskui atvyko „lietuviškasis agresorius” ir atėmė iš jų susikurtąjį rojų…
Taigi, jos pačios liudijimu, lenkai čia kolonijomis gyveno. Kaip ir kitų tautybių atvykėliai… 🙂 T. y., senutė pasakoja pačią tikriausią tiesą, o paskui kažkaip IŠVIRKŠČIAI ją interpretuoja, bet pati to nesuvokia. Juk kolonijomis gyvena ne vietos gyventojai, garbioji močiute… Jau nekalbant apie tai, kad slavai Europoje pasirodė ne taip jau seniai, kai baltai dar iki jiems ateinant šias žemes turėjo jau daugiau kaip 10 tūkst. metų! Na, bent jau 8 tūkst. metų stažą patvirtino tarptautinis mokslas.
Naujieną Rakutis pasakė. Kažkas bando atlietuvinti lenkus. Kas tokie? Kodėl tų drąsuolių neįvardina? Kol kas matome, kad visus tuteišus ir baltarusius t.y. tuteišius iš Baltarusijos sėkmingai lenkina tik tomaševskininkai.
Jis kalbėjo apie Lenkijos lietuvių pastangas ten, pas juos, sparčiais tempais masiškai sulenkintus prijungtųjų žemių gyventojus grąžinti į jų kilmę…
Istorikas Rakutis nežino, kad tarpukariu į Vilniaus kraštą atvyko daug lenkų iš Galicijos, kurie gaudavo geriausias darbo vietas, ypač valdiškose įstaigose? Todėl vietiniai juos pravardžiuodavo “galijotais”. Kilus karui iš Lenkijos atvyko dar daugiau pabėgėlių, tame tarpe žydų. AK vadai ir karininkai buvo atvykę būtent iš Lenkijos. Po karo niekas lenkų “neišpašolvonino”. Buvo susitarimas tarp Maskvos ir Varšuvos komunistų leisti buvosios Lenkijos piliečiams išvykti į Lenkiją. Bijodami Sibiro išvyko ne tik atvykėliai iš Lenkijos bet ir lietuviai, baltarusiai ir išlikę žydai. 1946 m. Vilniaus krašto gyventojų sumažėjo per pusę, iki 100 tūkstančių. Tuomet į ištuštėjusius kaimus atsikėlė gyventojai iš Vakarų Baltarusijos, kurioje po karo buvo baisus badas. Jų buvo apie 100 tūkst. Į Lenkiją iš Vilniaus krašto išvyko įvairiais vertinimais 150 -200 tūkst. žmonių. Kodėl lietuviai nesikėlė į Vilniaus krašto kaimus? Vienus vežė į Sibirą, o kiti nenorėjo keltis. Kaip pasakojo mano tėvas, gyvenimo lygis Lenkijos okupaciją patyrusioje dalyje buvo nepalyginamai žemesnis nei laisvoje Lietuvoje. Dar pasitaikydavo dūminių trobų, namai buvo dviejų dalių: tvartas ir gyvenamoji dalis. Lovų kojos stovėdavo skardinėse su skysčiu, kad blakės neįsiropštų, bet jų vis vien būdavo pilna. Buvo galvojama apie paskolas statybinėms medžiagoms įsigyti tiems lietuviams, kurie norėtų keltis ir galėtų pasistatyti tinkamus gyventi namus, bet tai nebuvo įgyvendinta.
Labai keista. Lenkiškų mokyklų moksleiviai su mokytojomis deda gėles ant J.Pilsudskio širdies kapo? Lietuvos piliečių vaikai atiduoda pagarbą žmogui, kuris visą gyvenimą siekė sunaikinti Lietuvos valstybę?
Kas čia keisto – jie, gi, per pamokas mokosi ne savo Tėvynės, o Lenkijos istoriją, skaito ne Lietuvos, o Lenkijos rašytojus bei poetus, t.y. mokykla gamina priešus Lietuvai.
XIX a. pradžioje Dionizas Poška elegijoje „Dūmojimas ant senos pilies Vilniuje“ rašė:
Tą vietą – tos Tėvynės – atmink, sūnau geras,
Bet užmiršk! Tuos privylius…Išgamas nederus,
Kad (tokias piktadarybes matant) nepabėgtum
Ir amžinai tos mūsų Žemės neprakeiktum!
Lenkiškas istorijos aiškinimas, tarsi, Bumblauską skaitytum. Bet yra Lietuvos karo akademijos profesorius, vadinasi, tokiu mėgėjišku lygiu yra dėstomi Lietuvos istorijos faktai ir mūsų karininkijai. O tai jau baisiai liūdnas faktas – Lietuvos istorija, jos dėstymas jaunajai kartai po tiekos Nepriklausomybės metų apverktinoje padėtyje…
Pritariu – žemas lygis, pasisemtas iš senų laikų mokytojų.
Rakutis turbūt iš Lenkijos keturių Komandorų ordinų kavalieriaus A.Bumblausko istorijos mokėsi.
Straipsnis tiesiog nuostabus!!! Nei pridėsi, nei atimsi…
Žemyna, o mūsų valdžiažmogiai kas tokie yra? Lietuvos patriotai? Pvz., kirkilai, šiaulienės-anajevos, linkevičiai, uspaskiai ir t.t., ir t.t. … Gal įsijunkime vieną kartą smegenis ir imkime mąstyti? Mąstyti, ką renkame į valdžią. Ką išsirenkame, tą ir turime. Ir nėra čia ko paskui verkšlenti, kad sulenkėję lietuviai deda gėles ant lietuvių kilmės Lietuvos valstybės priešo Pilsudskio širdies kapo. Atspėkite iš trijų kartų, kas dėl to kaltas. Gal marsiečiai?..
Beje, pasitelkęs visą savo lakią fantaziją, niekaip negaliu įsivaizduoti panašaus atvejo Lenkijoje, pvz., Suvalkų krašte. Kodėl? Ogi todėl, kad Lenkija yra VALSTYBĖ ir ten yra VALDŽIA.
Kodėl čia prie jų nevardinti landsbergių, šimašių, guogų, kitų konsevatorių ir liberalų, – nesigirdi, kad jie užtartų lietuvių kalbą prieš Lenkijos kabinėjimąsi… Jie lygiai taip pat nerinktini į Lietuvos valdžias, kaip ir išvardintieji.
Beje, laikas suprasti ir tai, kad lietuvybės kalbose, tekstuose nėra apskritai minėtini lietuvių kilmės pilsudskiai, želigovskiai…
O gal priešingai? Ne droviai raustant apeiti temą, o parodyti kaip šių laikų Judus, kaip apgailėtiną pavyzdį, kuriuo bet kas, kaimynų vyliams pasidavęs, gali tapti ateities kartoms?
Jie gali būti DEMONSTRUOJAMI kaip pavyzdys, ką reiškia skystastuburiai perkrikštai, persimetėliai (gudiškai – perakulščikai). Kad tokie nesuvokia, jog jie bus paversti nusikaltėliais; jog jų rankomis bus atliekami purviniausi darbai prieš nuosavą tautą (o užsakovai liks su aristokratiškai baltomis pirštinaitėmis); jog į istoriją jie įeis būtent tokie – tėvui su motina į nugarą peilį smeigiantys, savo giminei nenuplaunamą gėdą užtraukiantys.
Jų pavyzdžiu pademonstruoti, kokius pragaištingus ir ilgalaikius padarinius užtrauks vieną kartą pasirinktas ne ten vedantis kelio ženklas… Jei tokie žinotų, kad tik lozungai būna gražūs, kad nuo dabar jie braidys per savo gentainių kraują…
O kaip yra dabar? „Žiūrim, ką turim”:
– LR ŠMM palaimintą politkorektiškai išoperuotą, kaimynų ambicijas glostantį Lietuvos istorijos kursą lietuvių mokykloms ir
– išvirkščią, ŠMM nekontroliuojamą kursą, dėstomą kitakalbių mokykloms.
O mes visi gyvename ir apsimetame, jog tai yra „nuomonių pliuralizmas”, „tolerancija”, „teisių nevaržymas”, „lygių galimybių sudarymas”… O gal atsakinguose postuose atsidūrė mąstyti, vertinti realybės nepajėgūs?
Kaip galima išugdyti patriotus dėstant tokį šizofreniškai sudvejintą kursą?
Dėl savo amžiaus natūraliai ieškantis progų paprotestuoti, priešintis, save bet kokia kaina įtvirtinti jaunuolis, už mokyklos durų, savo laiptinėje ir kitur susitinka su nelietuviškų mokyklų moksleiviais, kurie tuoj pat suniekina jo turimas skystas (nes išoperuotas) žinias, išspiria iš po kojų netvirtus jų pagrindus, ir jis pasijunta apgautas, žmogus be tikros tėvynės, o tik kažkokioje dirbtinėje, sintetinėje, neteisėtai sukurptoje valstybėje, kur net tikros tautos niekada nėra buvę…
Kadangi savo aplaidumu ar neišprusimu leidome susidaryti tokiai situacijai, reiškia nei kurso turinys, nei dėstymo metodika nėra tinkami, NEPRITAIKYTI jaunam protui, besiformuojančiam ne kur nors Italijoje, Prancūzijoje, o čia, Lietuvoje, į kurią nuosavybės teises reiškia abi, o ir net trys kaimynės…
Kada mūsų jaunimą visų lygių mokyklose mokys taip, kad jų ausys tiesiog negirdės kaimynų kišamos „visos tiesos apie…”, jų pretenzijų, kada reaguos į jas kaip į nereikšmingą garsinį foną, kaip jų negirdi Čekija, Vokietija? Kada į Seimą ateis tie, kas į vieną pseudofaktų salvę tvirtai ir oriai atsakys dviem faktų salvėm?
Vargu ar menas šiandien, kai pasaulis linkęs žudytis, nori būti blogas, pajėgus būtų čia ką ženklesnio padaryti…
Rakutis, nors ir istorikas, bet pjauna grybą: ne gyventojų sudėtis nustato kam žemė priklauso – maža kokių perėjūnų gali prieiti ir ką – jau žemė jų?
Įdomu, kad netikslios (Rakučio nuomone,tikslios) caro statistikos duomenys, kad Vilniuje gyveno tik 2% lietuvių yra pagrindas teigti, jog Vilnius nelietuviškas, net jei dabar Vilniuje gyvena 60% lietuvių.
Vilniuje XIX-XX sandūroje gyveno žymiai daugiau lietuvių negu rodo statistika. Kaimai net apie Vilnių dar nebuvo sulenkėję, bet atsikėlę į miestą kaimiečiai gėdydavosi savo “pagoniškos” gimtosios kalbos ir vos išmokę stengdavosi kalbėti “poniškai”, kaip ir dauguma miestiečių. Pvz:. darbininkiškas Užupis buvo lietuviškas rajonas. Pirmieji tuo metu lietuviškai viešumoje kalbėti išdrįso “Vilniaus apaštalai” , dvylika inteligentų, apdainuotų Maironio. Panaši padėtis buvo ir kitur, pavyzdžiui Estijoje ( tik ne lenkų, o vokiečių kalba). Tiesa, pas juos tautinis prabudimas prasidėjo truputį anksčiau.
Prieš keletą metų kažkur (gal pas Šamaną – tas tai tikrai taip nemeluos), kad mokslininkų tyrimais nustatyta (buvo ir pavardė parašyta, šaltinis), jog Vilniaus mieste gyveno dauguma lietuvių – apie 19a. pabaigą.
Paskui galėjo prilįsti iš visų pakampių – karai ir visa kita.
Kažką panašaus radau:
“Vilniaus gubernijoje „lietuviškais“ regionais tuo metu buvo galima laikyti Vilniaus,
Švenčionių, Trakų apskritis. Surašymo metu minėtuose administraciniuoseteritoriniuose
vienetuose užfiksuota atitinkamai 363 313, 172 231, 203 401 gyventojų
(VGI, V). Vilniaus apskrityje baltarusių kalbą gimtąja laikė 93 858 (25,83 %)
asmenys, žydų (jidiš) – 77 220 (21,25 %), lietuvių – 76 018 (20,92 %), lenkų –
72 858 (20,05 %), rusų – 38 405 (10,57 %), vokiečių – 2 121 (0,58 %), latvių –
211 (0,06 %), žemaičių – 124 (0,03 %) (VGII, 68–69). Švenčionių apskrityje kalbiniu
atžvilgiu susiklostė panaši situacija. Čia baltarusių kalbą gimtąja laikė 81 837
(47,52 %) žmonės, lietuvių – 58 133 (33,75 %), žydų (jidiš) – 12 275 (7,13 %),
lenkų – 10 287 (5,97 %), rusų – 9 317 (5,41 %), vokiečių – 101 (0,06 %), latvių –
31 (0,02 %) (Ibid., 70–71). Tuo tarpu Trakų apskrityje šioje srityje aiškiai dominavo
lietuvių kalba. Ją gimtąja kalba deklaravo 118 140 (58,08 %) gyventojų. Po to
ėjo baltarusių (32 013, arba 15,74 %), lenkų (22 854, arba 11,24 %), žydų (jidiš) –
19 398 (9,54 %), rusų (9 461, arba 4,65 %), vokiečių (392, arba 0,19 %), žemaičių
(18, arba 0,01 %) bei latvių (13, arba 0,006 %) kalbos (Ibid.). Pateikti duomenys
aiškiai parodo, kad XIX a. pabaigoje nei Vilniaus, nei Trakų, nei Švenčionių apskrityse
lenkų tautybės asmenys nesudarė gyventojų daugumos. Tad galima daryti prielaidą,
kad baltarusiai, rusai po generolo L. Želigovskio karinės invazijos į Vilniaus
kraštą dėl įvairių sumetimų galėjo pakeisti savo tautybę”.
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2012~ISSN_1822-7309.N_14.PG_246-260/DS.002.0.01.ARTIC
Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 14 (2012). 246–260.
ISSN 1822-7309
A r ū n a s G U M U L I A U S K A S
Šiaulių universitetas
Dar ten pat:
“Vis dėlto miestuose situacija kalbiniu atžvilgiu kardinaliai skyrėsi. Tam įtakos turėjo agrarinio krašto specifika. XIX a. pabaigoje iš 2,7 mln. etnografinių Lietuvos žemių gyventojų 11 % gyveno miestuose, o 93,3 % lietuvių sudarė valstiečiai.
Atkūrus valstybingumą, padėtis šioje srityje ženkliai nesikeitė. Antai 1923 m. (be 251 J. Le Bideau tyrimai: naujas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu iš Šiaurės Afrikos Vilniausir Klaipėdos krašto) 82,3 %, o 1939 m. 77,1 % Lietuvos gyventojų gyveno kaime. Vadinasi, Le Bideau teisingai pastebėjo, jog lenkai daugiausia gyveno Lietuvos
miestuose. Tai patvirtino ir 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo rezultatai.
Antai iš 154 532 vilniečių lenkų kalbą gimtąja laikė 47 641 (30,83 %) asmenys. Po to ėjo rusų (31 429, arba 20,34 %), baltarusių (6 509, arba 4,21 %), lietuvių (3 124, arba 2,02 %), vokiečių (1 733, arba 1,12 %), latvių (184, arba 0,12 %), žemaičių (0,07 %) kalbos (Ibid., 68–69). Tačiau šiuo atžvilgiu istorinėje Lietuvos sostinėje dominavo žydai, nes 61 844 (40,02 %) asmenys gimtąja laikė jidiš kalbą (Ibid., 72). Beveik analogiška situacija buvo susiklosčiusi ir Kauno mieste. Čia iš 70 920
kauniečių 35,32 % buvo žydai, 27,5 % – rusai, 22,76 % – lenkai, 5,77 % – lietuviai, 4,71 % – vokiečiai, 1,53 % – totoriai, 0,85 % – žemaičiai, 0,096 % – latviai (KG, 88). Tad didžiuosius Lietuvos miestus kalbiniu atžvilgiu XIX a. pabaigoje galima labiau laikyti žydiškais nei lenkiškais. Kita vertus, vien tik šis aspektas
negalėjo nulemti asmens priklausomybės vienai ar kitai tautybei. Tokį požiūrį tik patvirtino 1897 m. Suvalkų gubernijos visuotinio gyventojų surašymo duomenys.
Šiuo atveju naudotasi įvairaus dydžio administracinių-teritorinių vienetų surašymo rezultatais. Antai Alytaus valsčiuje iš 562 žydų visi namuose kalbėjo jidiš kalba. Savo gimtajai kalbai buvo ištikimi ir čia gyvenantys 4 baltarusiai. Tuo tarpu iš 3 516 lietuvių namuose lietuviškai kalbėjo 3 445 asmenys, o iš 704 lenkų gimtąją kalbą namuose vartojo 691. Įdomu, kad nei vienas valsčiaus gyventojas nepriskyrė savęs vokiečių tautybei, bet namuose vokiškai kalbėjo 89 asmenys (SG, 122)”.
Reikėtų šitą statistiką pateikti LLRA-AWPL, kad jie paspringtų iš pykčio… “Lenkai”, jedinstvojumatj!!! O kad beveik visada 1/3 Vilniaus gyventojų buvo žydai, tai nesiskaito?!
P.S. Siūlau Vilnių ir jo apylinkes perduoti Izraeliui: žydai į Vilnių turi daugiau teisių negu “lenkai”.
Statistika rodo, kad visa Lietuvos teritorija, neišskiriant nei vieno rajono, buvo lietuvių, o keliautojai atvykdavo į miestą ir išvykdavo.
Papildau: pastebėkim, kad mokslininkas daro išvadą, jog
kalba, kuria kalba asmuo, nėra jo priklausomybės kokiai tai tautai įrodymas.
Stebiuosi kai kuriais kometarais. Nelabai derėtų žino Rakutis, nežino Rakutis. Juk čia pokalbis, interviu. Į kurią pusę Medelis klausinėjo, į tą pokalbis ir pasisuko. Čia gi ne mokslinis st. Kadangi specialiai tais dalykais nesidomiu, radau įdomių ir nežinomų dalykų. Priviet.
O kur yra tie “įdomūs ir nežinomi dalykai”??? Oglasite, požaluista, vesj spisok!!!
Mano supratimu, lenkas yra tas, kas bent jau moka šnekėti lenkiškai.
Jeigu nuvažiavęs į Lenkiją nesusišneki su vietiniais ir esi pravardžiuojamas rusu, anoks tu lenkas.
Pernai buvau Giedraičiuose. Ten save “lenkais” užrašę piliečiai lenkiškai nemoka,o varo “po prostu”.Rusų,baltarusių,lietuvių kalbu miksu, įmaišydami vieną kitą į lenkišką panašų žodį..
Bet kuris pakalbintas lietuviškai, be problemų bendrauja mūsų kalba.
Agresyvi Lenkijos ir skystablauzdiška Lietuvos politika, tautinės savimonės neturinčius tuteišius pavertė “lenkais”
Manau, kad turėtų būti kalbama ne apie tai kokia to ar kito Lietuvos gyventojo tautybė, bet apie tai, ar tas žmogus jaučia, kad Lietuva yra jo vienintelė Tėvynė, ar jis nori ar nenori turėti kelių tėvynių, kelių pilietybių. Gyventojų surašyme demografiniai tyrimai numato apklausą- kokia tautybė ir kokia gimtoji kalba. Todėl tautybė nebūtinai sutaps su gimtąja kalba. Bet lenku save laikantis pilietis kaip užsirašys, kad jo gimtoji kalba yra po prostu, jeigu tokios kalbos klasifikatoriuje nėra. Kaip ir nestebina, kai Lietuvos pilietis lenkas užsirašo, kad jo gimtoji kalba yra lietuvių. Taip kaip ir lietuviai, kurie mano esąs prūsai, žemaičiai, kuršiai ir t.t. negali tokiais užsirašyti, nes tokios tautos nėra pripažįstamos, bet niekas negali uždrausti tokiais jaustis. Dar kartą pasikartosiu- svarbiausia, ar Lietuvos pilietis jaučia, kad Lietuva yra jo vienintelė Tėvynė, ar jis nori ar nenori turėti kelių tėvynių, kelių pilietybių.
Arūnui: Pirma. Kalbininkų jau seniai įrodyta, kad “po prostu” – tai gudų (baltarusių) kalbos tarmė. Antra. Yra tokia gudų (baltarusių) tautybė! Trečia. Vieni kuršiai jau seniai išmirė, kiti susimaišė su latviais. Ketvirta. Tokios tautybės “prūsai” niekada nebuvo: prūsais (preussen) vokiečiai vadino bartų, galindų, nadruvių ir kitas baltų gentis. Penkta. Žemaičiai kaip tautybė, deja, oficialiai kol kas nepripažinti, o žemaičių “kalba” oficialiai yra lietuvių kalbos tarmė. Ir šešta. Prieš rašant komentarus reikėtų “panaršyti” bent jau po internetą, kad neskleisti savamokslių nesąmonių.
Dar kartą pasikartosiu- svarbiausia, ar Lietuvos pilietis jaučia, kad Lietuva yra jo vienintelė Tėvynė, ar jis nori ar nenori turėti kelių tėvynių, kelių pilietybių.
Teisingai. Sutinku. Tik kieno ar kokiais patriotais laikyti Petryčių Lietuvos “lenkus”, kai jie švenčia ne Lietuvos, o Lenkijos valstybines šventes ir kelia ne Lietuvos trispalves, o Lenkijos valstybines vėliavas?! Kažin, jei taip būtų Lenkijoje, Suvalkų krašte, ar Lenkijos valdžia tai toleruotų?
Tamsta remdamasis internetu darot didelę klaidą. Niekur nėrar įrodyta, kad internete publikuojama tik tiesa. Atvirščiai – internetas pagrindinė masių numonės formaviomo priemonė. Kas tik gali, tas ir minko smegenis.
Šių laikų bėda, kad interneto dėka, žmonės tampa nemąstantys vienodi. kartojantys tas pačias frazes ir tikintys, kad ką rado internete, tai absoliuti tiesa.
Kadaise, vos ne kiekvienas sutiktas tautietis buvo lyg nauja knyga. Kiekvienas su savo pasaulėžiūra, su nuomone, su užsispyrusiu neperginčyjamu charakteriu.
Šiuomet sutikt tautietį:pasaulį matantį savomis akimis, analizuojantį, kalbantį savo, o ne telike girdėtas ar internete perskaitytas mintis, retenybė.
Jūsų pasmerktas “savamokslio” komentaras ir yra tai, ko šiais laikais labiausiai trūksta.
Diedui: Jei pats naudojiesi rusiškais tinklapiais, tada viskas aišku. Beje, internetą paminėjau tarp kitko. Ir be interneto yra daug informacijos šaltinių. Juos reikia skaityti, lyginti, analizuoti, daryti išvadas. O internetas yra tik vienas iš daugelio informacijos šaltinių… Bet ką aš čia… Matau, kad diskutuoju su mažaraščiais…
Mūsų “lenkai” Lenkijoje ne pravardžiuojami, o vadinami rusais (Rosjanie), nes Lenkijos lenkai nėra tokie kvaili kaip mūsų kai kurie valdžiažmogiai ir žino, kad Pietryčių Lietuvos gyventojai nėra jokie lenkai.
Kai apie statistiką kalbame, būtina žvilgtelėti, KAS ir KADA ją darė, ir tik tada daryti išvadas 🙂
Viena statistika buvo, kol Vilnius buvo statomas, plėtėsi, kūrėsi, ir visai kita, kai jis buvo užgrobtas, o vietos gyventojai išskersti arba išvyti.
Didžioji dalis mieste gyvų likusių – kas anksčiau, kas vėliau, kas geruoju, kas piktuoju – „persikrikštijo” ir į statistiką įėjo jau kaip kitos tautybės ir tikybos gyventojai.
Pabėgusių bei nužudytų vietas – darbus ir namus, visą turėtą nuosavybę užėmė ir „teisėtai, už nuopelnus tėvynei” pasisavino okupantai. Taip buvo užgrobus carui, taip buvo ir užgrobus lenkams.
Todėl tik neišmanėlis arba profesionalus manipuliuotojas gali rimtai traktuoti tų laikų didįjį politinį melą – „statistiką”.
Tie, kas gyveno Vilensko-Trockoje gubernijoje, savo (pro)senelių gyvenimu tai patyrė – kaip gulė miegoti gal 80 % baltarusiškame miestelyje, o pabudo 80 % lenkiškame… Gyventojai tie patys, jų bendras skaičius tas pat, kaip iš vakaro, tik tikyba visų pakito.
Žinoma, perdedu, ne per naktį tai įvyko, bet tikrai pavydėtinai operatyviai – per porą mėnesių. T. y., per tiek laiko, kiek kunigui jo reikėjo, kad surašytų visas pavardes į savo parapijos knygą. Į šią knygą turėjo persirašyti ir lietuviškos parapijos nariai, nes negana, kad tu katalikas. Turėjai būti lenkiškos bažnyčios katalikas. „Savanoriškai” prisistatyti privalėjo visi, norėjusieji išsaugoti turimą tarnybos vietą, turtą, kad vaikas būtų priimtas į lenkų gimnaziją ir turėtų ateities perspektyvą (nes baltarusiška buvo uždaryta)…
Vilniečiai gali prisiminti kad ir Žvėryne, ar ne Mickevičiaus g. buvusį banką. Čia darbuotojai buvo pakeisti per naktį. T. y., naktį banką užėmė iš Varšuvos atsiųsti specialistai, o ryte į darbą atėję darbuotojai sužinojo, kad atleisti, į patalpas įeiti negali. Staiga lieki be darbo mieste, kur darbas siūlomas tik lenkams… Kur dingti? Savo padėtį galima buvo pagerinti tik vienu būdu… Kai ponas V.T. nervingai šaukia apie vietinių diskriminaciją, jam, ko gero, į atmintį grįžta jo senelio pasakoti epizodai apie tarpukarį Vilnijoje…
Šiandien dažnai girdime pravardžiuojant vilniškius atvykėliais iš kaimų, okupantais, užgrobusiais „jų” Vilniją. Jau nekalbant apie tai, kad VISOS pasaulio sostinės (ir Varšuva!) išaugo tik atvykėlių iš visos šalies sąskaita, daugelis „atvykėlių” iš tiesų tėra SUGRĮŽĖLIAI į miestą, kur kažkada gyveno, dirbo, mokėsi jų proseneliai ir seneliai ar giminaičiai. Ir Vilnius Lietuvai ne „padovanotas”, o GRĄŽINTAS.
Beje, dar verta ir tai prisiminti, kad niekas nestatė sostinių pačiame valstybės pasienyje, jos pakraščiuose. Vien Vilniaus vieta čia įrodo, kad lietuviškos žemės daug toliau siekė. O keikami „litvinai” – jų gentis visai netoli Minsko turėjo savo žemes…
Labai nuostabus komentaras!!! Ačiū.
Beje, Vilnius nebuvo, kaip sakote “grąžintas” Lietuvai, o buvo Smetonos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi išmainytas atiduodant visą Lietuvą su pačiu Vilniumi Sovietijos kariuomenės bazėms. Įvertindami šiuos mainus lietuviai tuomet sakė: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Po gero pusmečio Lietuva tapo visiškai Sovietų kariuomenės okupuota ir įforminta, kaip Sovietų respublika. O tie smetoniški „mainai“ kainavo tuo, kad dar iki karo suverenios Lietuvos valstybės nebeliko, dėl to nebuvo teisiškai iš ko jai atsirasti po karo. Ji teisiškai buvo Sovietų sąjungos dalis ir neturėjo teisinio pagrindo tapti Liaudies respublikos statuso šalimi – kokiomis po karo tapo Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir t.t. Taigi dėl tų mainų – “Vilnius mūsų, o mes rusų” Lietuvai po karo teko baisi gulagų ir sibirų dalia, 45 metai sovietinės okupacijos… Tad sakyti, kad Vilnius buvo “grąžintas” Lietuvai, reiškia kalbėti sovietiškai…
O kaip su tuo Ribentropo-Molotovo paktu? Rašai tartum rusų šnipų nebuvo tuomet Lietuvoje.
O prie ko čia tas paktas ar rusų šnipai… Vilniaus “mainų” metu apie to pakto slaptuosius protokolus pasauliui dar nebuvo žinoma.
,,Molotovo-Ribentropo paktas – Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d….”
,,1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis Vilniaus krašto…”
(ištraukos iš Vikipedijos)
‘Kažin’, nerašyk daugiau apie Lietuvos praeitį, būk geras.
Kur tu randi, kad jau buvo, būk, žinoma apie minėtą paktą?
Tavo įrašas kalba apie visai ką kita.
Kodėl aš turėčiau nerašyti apie Lietuvos praeitį, tai gal pats neskaityk apie ją, jeigu ji akis bado…
Akis bado tavo bandymai juodinti Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną.
Nesi teisus:
derėjo patiems atsiimti Vilniaus kraštą, o ne laukti sovietų, kurių pasiūlymas dėl Vilniaus į Lietuvą įvedė okupantus.
‘tikras lituvi’, tu su tuo ‘Kažin’ ir Vaterlo mūšį būtumėte laimėję vietoj Napoleono 😀 😀
Net graudu žiūrėti, kaip du tokie ‘karvedžiai’ džiūsta prie kompo rašydami nesuskaičiuojamus atsiliepiomus.
Tu, kaip visada, nusišneki, trambambicki. 🙂
Yra tokia dainelė:
trambambickis bandą ganė
beganydams užsimanė…
Apie tą patį.
🙂 🙂 🙂
Jeigu kas akis bado, tai ten nežiūrėk, juk nemažas vaikas esi…
Kaip ten bebūtų, bet Vilnius – tai istorinė Lietuvos sostinė ir jokie kremliniai ar tamašauskiniai troliai šito nepaneigs!!!
Tamsta teisus.
Grąžino – sąlygine prasme. Tai tik reiškia, kad gerasis senis Sibiro Šaltis neištraukė iš rankovės dovanų kažko nematyto, neturėto, o tam tikromis sąlygomis, už išprievartautą skaudžią kainą mums grąžino mūsų nuosavybę, ką patys sukūrėme, pasistatėme, ir kas kažkada naudos visai Europai davė…
Kalbėdami apie kainą, priskaičiuokime po karo Baltarusijai bei Lenkijai (jos „skriaudos kompensacijai”) perduotus plačius Lietuvos žemių ruožus kartu su jų gyventojais, Karaliaučiaus žemes…
Brangiai už tą „kilniaširdišką” grąžinimą sumokėjome – ir žmonėmis (lyg baudžiauninkais ar gyvuliais, kitam ponui perduotais), ir etninėmis žemėmis, ir viskuo, kas jose buvo.
Bet faktas lieka faktu – negavome to, kas mums niekad nepriklausė – patys statėme, priėmėme statyboms darbo ieškančius kitataučius iš visos Europos, leidome jiems čia kurti savo verslus ir gyvenimus.
Nėra ča ką kalbėti “sąlyginėmis prasmėmis”, -pridengti jomis sovietų įkaltą istorinių įvykių supratimą. Viskas vadintina tikraisias vardais, o ne ir toliau tęstina sovietiniai ar lenkiški jų vyniojimai į vatą…
Ir visdėlto Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė!!!
Teisingai Pačėsas sakė: Vilnius mūsų! 🙂
Su tais, kas sako kitaip, net kalbėti nebūtų rimta…
… per mažai skirta dėmesio bažnyčiai ir katalikybei, kiek ji prisidėjo prie nutautinimo. Neteisybė, kad lietuviai ir lenkai tie patys katalikai… Po krikšto iki pat XVIa. galiojo mirties bausmė už pagoniškų giesmių giedojimą. Jėzuitų ordinui, tuo besirūpinant, nebuvo skirtumo – kas buvo giedama lietuviškai, buvo laikoma pagoniška. Dar XXa. pradžioje Varėnos apylinkėse V.Kudirka klausė moterėlės, kodėl ji nedėvi tautiškų drabužių – tai, kad kunigėlis draudžia pagoniškai rėdytis… Kas atsitiko su A.Baranausku, kai jis tapo vyskupu…Tik prieš 200 metų Lietuvoje katalikybė buvo vadinama – polska viera (lenkų tikėjimas) – Bumblausko pastebėjimai, jo tai tikrai neapkaltinsi nepakantumu krikščionims.. Spaudos draudimo laikotarpiu lenkų kalba bažnyčiose nebuvo uždrausta, ko nepasakysi apie lietuvių kalba. Vis tik, rusų nuomone, lenką “perdaryti” į rusą paprasčiau, nei lietuvį. Panašūs dalykai vyko ir sovietmetį. Ten kur gyveno tuteišiai, baltarusiai ir lietuviai, mokyklos buvo kuriamos rusų arba lenkų. Apie tai rašė senasis Paleckis, jis dar mėgino kreiptis į tuometinį cccp švietimo ministrą – kodėl kuriant mokyklas neatsižvelgiama į tautinę sudėtį vietose. Atsakymą gavo daug maž tokį – kad nesuvešėtų nacionalizmas… Na, o Vatikano požiūrį gerai parodo tai, kad Vilnius buvo laikomas Lenkijos parapiją iki pat 1993 metų? Matyt dar tikėjosi, kad Lietuva “susiprotės” ir jungsis prie Lenkijos… Ir pati Lenkija liko labai “nustebusi”, kaip taip atsitiko, kad Lietuva atgavusi nepriklausomybę pati nepasiprašė prijungiama prie Lenkijos…
Pagarba -Žemynai- tai ŽMOGUIS,kuris iš tikro myli Lietuvą.
Geras ,gilus straipsnis–man patiko,nes gerai žinau Vilnių-ten ilgai dirbau,bet taisyklingai lenkiškai išmokau pats ir susirašinėdamas…Teko dėstyti lenkų grupei–tada paklausiau–pirmiausia turiu įsitikinti.–ar jūs mokate lenkiškai…Klausiu–kaip bus ,,karinis jūrų laivynas,,–voienno morskoi flot atsako–ir stębisi,kad aš,vyras to nežinau…Sakau ,turiu jus pataisyti—lenkiškai tai vadinasi,,,MARINARKA WOJENNA,, Na gerai.gal tik to–o kaip bus švarkas lenkiškai klausiu—pidžak atsako,bet tai sakau irgi rusiškai,o švarkas tai ,,,MARINARKA,, galiausiai visi sutiko,kad nemoka lenkiškai /visa grupė/ ir leido skaityti man lietuviškai…Tad dabartinių ,,,lenkų,, tarpe jau yra daug atvykusių maišytų slavų tautų,kurie nori būti lenkais,nes tai neva ponas ir aukštesnė kultūra…be to,gauni ,,lenko kortą,,su daygybe pigesnių prieigų/bilietai,kelionės../Štai dabar Lietuvai labai kenkia ši ,,lenko korta,,,o VSD su tuo nekovoja…
Lenkai teisybe sako kad Wilno kraštas jiems priklauso
Kodėl laiko savu? Nes toks slaviškas supratimas – jei aš kažką buvau ką pagrobęs, naudojęs (kol nepričiupo), o iš manęs tą atėmė, tai reiškia, jog MANO atėmė, ir kad „turiu teisę susigrąžinti”!
Rusai ir Aliaską vėl sava laiko. Nežiūrint, kad patys pardavė iš kitos tautos pagrobtą tą už vandenyno esančią žemę! Jei kažką kažkada „при царе Горохе” buvo pagrobę ir turėjo, reiškia iki pasaulio pabaigos negalės dovanoti už tai, kad pavogto neteko… Tai vėl skelbia, jog tuometis sandėris ir gauti pinigai nieko nebereiškia (nori atimti, o vėliau jau gerokai brangiau vėl parduoti, nes dėdei Volodei ginklavimuisi prireikė pinigų?).
Pasigrožėkit, kas dar nežiūrėjo, kaip vaikus siundo šiam tikslui – viską atsiims, nes это всё моё, это я потерял – ir Krymas, ir „Pribaltika”, ir Aliaska) – //euvsdisinfo.eu/we-will-return-alaska/
To paties mąstymo ir lenkai – maža, kad jau tiek ne savo žemių iš kitų tautų (taip pat ir iš baltų genčių) atėmė, ir jiems niekada nebus gana plėstis, pradžiai jie nori nuo jūros iki jūros, o tada jau bus galima ir Rusijos imtis?