T. Baranauskas. Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.

„Neužmirštuolės“ autoriaus išsiliejimas labai primena ir jo proto brolio, liberalų į Vilniaus miesto tarybą atvesto brito Marko Adamo Haraldo pagarsėjusį pasisakymą, kuriuo jis tą pačią anglišką frazę („f. y.“) pritaikė visai Lietuvai ir tuo privertė sunerimti net viską „liberaliai“ vertinančius liberalus bei jų brangiai apmokamus įvaizdžio formuotojus. Konservatorių suburtas „trolibanas“ šioje srityje bando perspjauti ir viską galinčius liberalus. Tą liudija ir pernai Kalėdų išvakarėse išplatintas paties partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio videoklipas, kuriame jis bando įrašyti Kalėdinį sveikinimą ir kartu užsirašinėja „idėjas“ iš tipiško trolio vaidmenį atliekančio humoristo Manto Katlerio, kuris, po įvairių nešvankių juokelių ir šiaip nusišnekėjimų, dar ir pareiškia norą įstoti į TS-LKD bei atsisveikindamas pasako Gabrieliui jį ir jo elektoratą pamaloninti turinčius žodžius: „Nu gerai, tai aš gal tada ir nebetrukdysiu. Ką, Gabrieliau. Dėkui, būsimasis Ministre Pirmininke“. Trumpai sakant, į „trolibanišką“ kultūrą dabar jau atvirai orientuojasi ne tik šios neva „konservatyvios“ partijos jaunimas, bet ir pats jos pirmininkas, matyt, tokiu būdu besitikintis tapti pirmuoju „troliu-premjeru“ Lietuvos, o gal net Europos ar pasaulio, istorijoje.

Kokį gi „brendą“ siūlo į Sausio 13-osios minėjimą besirenkantiems žmonėms konservatorių troliai? Kaip jau matėme tokį „belekokį“, kuris atėjo į Vaido Saldžiūno galvelę, kai jis pamatė britišką „popį“, t. y., aguonos simbolį, angliškai vadinamą „Remembrance poppy“. Pastarasis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems britų kareiviams atminti. Skirtingai nuo Saldžiūno, kuriam tiesiog „reikėjo simbolio ir taškas“, britai aguoną pasirinko ne atsitiktinai. Ji pradėta naudoti 1921 m., po karo praėjus tik 3 metams, ir rėmėsi populiaraus karo metų Džono Makrėjaus eilėraščio „Flandrijos laukuose“ motyvu („In Flanders fields the poppies blow /Between the crosses, row on row“).

Iš tiesų tikri praeitį primenantys simboliai ir gali būti tik tie, kurie paimti iš praeities. Praeities elementai gali būti permąstyti, suaktualinti, jiems galima suteikti naują formą, bet pati atminimo idėja reikalauja ryšio su praeitimi. Niekas praeičiai jokių dirbtinų simbolių nekuria ir neprimetinėja.

Tiesa, Lietuvos konservatoriams tai – ne pirmas kartas. Juk būtent jie, kai turėjo valdžią, atgaline data 1991-aisiais gintą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą perkrikštijo į niekada neegzistavusį „Atkuriamąjį Seimą“. Tad galbūt „Atkuriamojo Seimo“ gynėjams toks tuščioje vietoje išgalvotas simbolis ir tinka, bet realiai egzistavusios Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos televizijos bei radijo gynėjams tai turėtų būti pasityčiojimas. Istoriškai jis siejasi nebent su Saldžiūno chamizmu ir konservatorių noru primetinėti Tautai Sausio 13-osios minėjimo taisykles, bet tik ne su pačia Sausio 13-aja.

Kol nebuvo tokio „išsamaus“ autorinio paaiškinimo, pareikšta įvairių svarstymų, ką toks lyg giedrą dieną iš dangaus nukritęs simbolis galėtų reikšti? Iškart buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad neužmirštuolė – vienas iš masonų simbolių, net vadinama „masonų gėle“ (angl. masonic flower). Masonų organizacijų ji ir naudojama panašiu pavidalu – kaip į atlapą įsegamas ženklelis. Iškart pasipylė interpretacijos, ar masonai Sausio 13-ąją gerai, ar blogai? Vieniems gal pasirodė, kad tai – masonų sąmokslas, kitiems – pats masonų minėjimas neigiamame kontekste – kvailystės ir tamsumo simbolis. Suprantama, kad masonų būta ir yra visokių. Masonai – ne kokia paslaptinga vieninga organizacija, o tik slaptos organizacijos kūrimo modelis. Taip susiorganizavus, galima tą organizaciją ir geram, ir blogam panaudoti, todėl teisti ar ginti masonus apskritai, nėra jokios prasmės. Kalba visgi šiuo atveju turėtų suktis ne apie masonus, o apie tai, kuo jie susiję su Sausio 13-aja? Jei niekuo, tai jų simbolis šiai datai netinka lygiai taip pat, kaip ir kitų su šiuo įvykiu nesusijusių organizacijų simboliai, kurių yra tūkstančiai.

Kaip ir daugelis simbolių, neužmirštuolė nėra vienaprasmė. Antroji plačiai paplitusi jos simbolinė prasmė susijusi apskritai su atmintimi ir „neužmiršimu“ – ši prasmė tiesiogiai išplaukia iš šios gėlės pavadinimo, kuris daugelyje kalbų reiškia tą patį: rusų nezabudka, anglų forget-me-not (vienas iš pavadinimų), vokiečių Vergissmeinnicht. Todėl neužmirštuolės kartais panaudojamos, kaip akcijų, kuriomis kviečiama ko nors neužmiršti simbolis. Pavyzdžiui, jos naudojamos Rusijoje (ir Sovietų Sąjungoje), minint Pergalės dieną (gegužės 9-ąją), taip pat minint armėnų genocidą, o Lietuvoje, antai, dar 2013 m. kultūros darbuotojai dalino atvirukus su neužmirštuolėmis, savo pažadus užmiršusiems politikams.

Jeigu „neužmiršimas“ yra vienintelė šio ženklelio idėja, kyla klausimas, ar tikrai Sausio 13-oji, kad ir kokia svarbi daugeliui mūsų ji būtų, yra vienintelė diena, kurios negalima užmiršti? Ar galima, pavyzdžiui, prisiminti kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, užmiršus Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Galima būtų dar suprasti, jeigu neužmirštuolė būtų pasirinkta kaip visų atmintinų dienų simbolis (jų, vien oficialiai pripažintų, šiandien turime virš 60). Visas jas jungia ta viena banali „neužmiršimo“ idėja, tad sieti tą ženklelį tik su viena data vien dėl gėlytės pavadinimo neatrodo prasminga.

Tačiau ženklelio šalininkai ir propaguotojai nevengia itin agresyvaus jo propagavimo. Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas į „Neužmirštuolės“ akcijos kritiką reagavo piktu straipsniu „Neužmirštuolė kažkam kelia kosulį“ (būtent jį aptariant ir gimė aukščiau cituotas Saldžiūno komentaras). „Užpernai intensyviai durnų vatnikų keltos isterikos apie žydomasonius atrodė labai linksmai. Pernai jos jau buvo gerokai silpnesnės, tačiau atsirado kitas, absurdą primenantis aiškinimas – esą negalima turėti Neužmirštuolės, nes juk yra Trispalvė. Absurdiškas aiškinimas – lyg simbolis, primenantis Sausio 13, kuo nors prieštarautų valstybingumo simboliui,“ – dėsto R. Savukynas. Iškart gauname pajusti, kad tas, kuriam nepatinka popierinė neužmirštuolė Sausio 13-osios simbolio vaidmenyje, yra „durnas vatnikas“, o pats trečius metus gyvuojantis „simbolis“ jau statomas į vieną gretą su Trispalve, tarsi oficialų visos Lietuvos simbolį galima būtų bent iš tolo gretinti su šiuo trolibano kūriniu.

Beje, įdomu, ar gerbiamam R. Savukynui nekilo pasipiktinimas, kai tos pačios partijos, kuri dabar platina neužmirštuoles, veikėjas Paulius Subačius 2009 m. atvirai tyčiojosi iš Lietuvos Trispalvės, vadindamas ją afrikietiška ir kenkiančia Lietuvos įvaizdžiui? Gal konservatorių troliai kada nors sukurs „geresnę“? O gal tiesiog trolių neužmirštuolė – jau svarbesnė ir už Trispalvę?

„Aš nieko jums nesakysiu apie tuos idiotus, kurie tiesiog kliedi,“ – dar pakelia pasipiktinimo lygį R. Savukynas. Ir tada jau pereina prie konstruktyvesnės argumentacijos: „Mes visi mąstome simboliais. Jei kokį nors simbolį turime galvoje, tai kažką, kas tik siejasi su tuo, mes ir atsimename. Ir kai kas elementariai nenori, kad būtų simbolis, kuris aiškiai mums primena būtent Sausio 13-ąją. Būtent tą Sausio 13-ąją, kai mes pasipriešinome, parodėme pasauliui, kas yra agresoriai ir galų gale laimėjome. Laimėjome, nes pasiryžome geriau mirti, nei būti okupuotais.“

Labai gražiai čia išklojo gerbiamas tinklaraštininkas, reikia pripažint. Ne kiekvienas, deja, supranta simbolių reikšmę, todėl gali ir nusistebėti – ko čia dėl vienokios ar kitokios gėlytės tiek ginčų? Iš tiesų simboliai yra svarbūs – čia visiškai sutinku su R. Savukynu. Tik kažkokiu paradoksaliu būdu jis tokį simbolių vertės suvokimą sugeba suderinti su įsitikinimu, kad naują simbolį gali sukurti bet kas, bet kam ir bet kaip. Ir kad niekuo su praeitimi nesusijęs simbolis gali priminti praeitį ir netgi vienyti… Vienyti?

Ar gali vienyti simbolis, kurį sukūrė ir agresyviai išplatino troliai, o jo gynėjai ir propaguotojai svaidosi užgauliojimais kiekvieno, kam toks „simbolis“ nepatinka, atžvilgiu? Tas pats R. Savukynas, deja ne išimtis. Nes vos pateikęs keletą argumentų, grįžta prie plūdimosi: „Ir būtent todėl nuo šio simbolio isterikos ištinka visus tuos, kas tiesiog gyvuliškai nekenčia mūsų valstybės.“ Ir dar daugiau: „Ar žinote, koks tasai vienintelis diskursas, kuriame Trispalvė (valstybingumo ir laisvės simbolis) gali prieštarauti Neužmirštuolei (Sausio 13 simboliui)? Koksai diskursas priešpastato valstybę ir laisvę Sausio 13-ąjai? Taip, tai būtent tasai koloradinis diskursas, pagal kurį Lietuva būtų „laisva“ ir „valstybinga“, jei būtų atkurta LTSR,“ – pyškina autorius, nejučia nevykusį Saldžiūno kūrinį pakeisdamas pačia Sausio 13-aja ir Lietuvos Valstybe, o jo priešininkus, atitinkamai, apšaukdamas „koloradais“ ir „komunistais“… Ar ne per daug susireikšminta?

Nieko nėra blogiau, kaip simbolis, kuris kelia nesantaiką ir tuščius ginčus dėl tuščio paveiksliuko. O taip neišvengiamai atsitinka, kai kokio nors „brendų“ kūrėjo dėl jam pačiam neaiškių priežasčių pasirinktas simbolis imamas klijuoti ant visiems svarbių dalykų. Tokių simbolių kūrimą ir ypač tokį agresyvų propagavimą galima prilyginti diversijai. Jis supriešina žmones, kuriuos šiaip jau turėtų vienyti Sausio 13-osios atminimas ir Lietuvos Nepriklausomybės idėja. Nebevienys. Nes taip sugalvojo troliai ir juos remianti partija.