Kas dar neįrengė paukščiams lesyklėlės – pats laikas tai padaryti bent dabar.
Lesyklą paprastai reikėtų įrengti gerokai prieš žiemą, kad paukščiai ją atrastų ir priprastų. Tuomet apie lesyklą susidaro pastovi paukščių grupė, kurie lankosi visą žiemą. Ir net pasibaigus žiemai, paukščiai dažnai lieka perėti juos išsaugojusios lesyklos kaimynystėje.
Paukščius lesyklose labai įdomu stebėti – čia galima apie juos daug sužinoti, išvysti tokių jų gyvenimo momentų, kokių neįmanoma rasti jokiose gamtininkų parašytose knygose.Paukščių grožis, judrumas ir gyvybingumas, žmogui teikiama nauda yra puikus atpildas tiems, kas jais žiemą pasirūpina.
Kiekvienas įrengęs lesyklą turi atminti, kad paukščius reikės lesinti sistemingai, kasdien, ypač per didžiuosius šalčius. Be to reikia žinoti, jog jokiu būdu netinka sūdytas, supelijęs, supuvęs ar surūgęs maistas, chemikaluose mirkyti grūdai ar kitos sėklos.
Puikus lesalas zylėms, geniams, bukučiams ir juodagalvėms sniegenoms yra stambios saulėgrąžų sėklos, kurias sparnuočiai puikiai moka išlukštenti. Geriausias maistas žiemojantiems vabzdžialesiams – nesūdyti lašiniai ar taukai. Juos mėgsta visų rūšių zylės, geniai, bukučiai ir lipučiai – dažniausi lesyklų lankytojai. Šis lesalas ypač tinka per stiprius šalčius, kada bet koks kitas maistas sušąla, sukietėja. Be to, lašiniai ar taukai šaltyje negenda, todėl nėra jokio pavojaus susargdinti globojamus paukščius.
Lietuvos ornitologų draugija (LOD) dalinasi žiniomis, kokią ir kaip įrengti lesyklėlę.
Kokios būna lesyklos?
Pagal išvaizdą ir įrengimo pobūdį lesyklas galima suskirstyti į 5 tipus: stacionari lesykla, platformos tipo lesykla, namelio tipo lesykla, iš plastikinio butelio (arba popierinės pakuotės) pagaminta lesykla, tinklelis.
Lietuvoje paukščiai dažniausiai lesinami ant virvutės pakabintais lašiniais, tačiau norint pritraukti daugiau paukščių patartina statyti stacionarią lesyklą.
Stacionari lesykla.
Stacionari lesykla savo išvaizda labai primena ant polių pakeltą voljerą ir yra maždaug 2 metrų aukščio, kurios pagrindas maždaug 2×2 metrų. Panašumo į voljerą šiai lesyklai suteikia tai, kad ji yra aptraukiama metaliniu arba plastikiniu stambių akių tinklu, kurio pagrindinė paskirtis yra apsaugoti viduje esantį maistą nuo varninių paukščių bei balandžių. Pro stambias akis smulkesnieji sparnuočiai į vidų ir atgal patenka be didesnio vargo.
Šios lesyklos dažniausiai būna su viena pagrindine platforma, ant kurios ir beriamas visas lesalas, bet galima gaminti ir dviejų platformų – tuomet viršutinę galima pritaikyti maitinti smulkesniesiems sparnuočiams (tarp stogelio ir platformos aptraukiant smulkesnių akių tinklu), o apatinę – stambesniems (aptraukiant stambesnių akių tinklu). Galima aplink vieną iš platformų visiškai nedėti tinklo – tebūnie tai visiems paukščiams skirta lesykla.
Įmanoma vieną iš šių platformų paversti didele dozuojančia lesykla – viskas priklauso tik nuo jūsų noro ir entuziazmo. Po pagrindine platforma tikslinga ant vielų pakabinti dar vieną, neuždengtą. Čia beriamas žaliukėms ar startoms skirtas lesalas. Stacionarios lesyklos dažniausiai statomos erdvesniuose kiemuose, parkuose, prie mokyklų, darželių. Stacionarios lesyklos pagrindinis privalumas – ji yra didelė. Paukščiai, turėdami daugiau erdvės, drąsiau joje jaučiasi, ir vienu metu čia gali tilpti daugiau paukščių. Joje jūs galite paukščiams pasiūlyti įvairesnio lesalo – kai kuriose šalyse tokios lesyklos vadinamos paukščių valgyklomis. Tačiau ji gali turėti ir vieną trūkumą – jei šią lesyklą darysite atvirą visiems paukščiams, ji gali tapti paukščių ligų plitimo šaltiniu.
Platformos tipo lesykla.
Tai labai paprastos konstrukcijos lesykla – paprastai tai stačiakampė lentelė, kurioje išgręžta keliolika skylučių vandeniui ištekėti, o jos kraštai apkalti lentelėmis ir sudaro bortelį. Tokia platforma gali būti pritvirtinama ant į žemę įkastos karties arba, prie kampų pritvirtinus virvutes, pakabinama ant šakos. Kadangi jos neturi stogelio, čia beriamas lesalas nėra apsaugotas nuo sniego ar kitų kritulių. Tačiau būtent tik tokio tipo lesyklas lanko žaliukės ir startos (su sąlyga, kad jos įrengtos prie pat žemės).
Namelio tipo lesykla.
Paprasčiausia ir populiariausia lesykla ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – mažo namelio ar dėžutės formos, su stogeliu nuo sniego, lietaus ir šlapdribos. Aprašyti jos konstrukciją gana keblu, nes jų yra begalė ir gaminimo būdas priklauso nuo kiekvieno gamintojo fantazijos. Visoms joms bendra tai, kad turi platformą ir yra uždengtos šlaitinius stogeliu, kurį laiko arba kampuose esančios kartelės, arba dvi sienelės. Užsienyje labai populiaru jas puošti dekoratyviniais elementais, suteikti realią nedidelių namų ar kitokių statinių išvaizdą. Tokios puošnios lesyklos ne tik tarnauja paukščių globai žiemą, bet ir yra puiki sodo ar kiemo puošmena. Namelio tipo lesyklos gali būti ir automatinės – kuomet lesalas iš specialios talpyklos išbyra tik paukščiams išlesus jau esantį. Jos patogios tuo, kad nereikia pastoviai prižiūrėti ir papildyti.
Iš plastikinio butelio (arba popierinės pakuotės) pagaminta lesykla.
Vienas iš pigiausių ir visiems priimtiniausių būdų pasigaminti lesyklą yra panaudojant plastikinius butelius arba kartoninių pieno ar sulčių pakuotes. Yra keli tokių lesyklų gaminimo variantai. Išpjovus skyles galima ją naudoti kaip paprastą, nuolat papildomą lesyklą, kuri kabinama, pervėrus virvute, ant šakos. Tokias lesyklas labai mėgsta naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai. Kitas plastikinio butelio pavertimo lesykla būdas – biriu lesalu pripildytas ir apverstas butelis įstatomas į iš skardos juostelių prie lentelės pritvirtintas kilpas virš mažos aikštelės. Taip pritaikytas plastikinis butelis tampa savaiminio dozavimo lesykla, iš kurios lesalas byra po truputį, t.y. iš butelio aikštelė pasipildo tik paukščiams sulesus dalį lesalo. Tokioje lesykloje stambesnieji paukščiai negali vienu metu nusinešti didesnės dalies smulkiesiems sparnuočiams skirto lesalo, be to, vieną kartą užpildžius, lesalo užtenka ilgesniam laikui. Tačiau jos turi ir vieną minusą – plastikiniai buteliai dažnai blizga saulėje ir taip baido paukščius. Šią problemą galima išspręsi butelį nudažius neryškia (pilka, ruda) spalva, aprišus neryškia medžiaga arba pavertus “gamtos elementu” uždengiant jį kerpėmis, samanomis ar medžių žieve.
Cilindrinė lesykla – cilindro formos lesykla, dažniausiai su stogeliu. Jos gali būti kelių tipų. Vienos – aptrauktos metaliniu/vieliniu tinkleliu, į tokias dažniausiai beriami riešutai, kuriuos paukščiai mielai lesa.
Tinklelis. Pats paprasčiausias būdas pateikti paukščiams lesalą – supilti jį į tinklelio maišelį. Supylus žemės arba lazdyno riešutus į tinklelio maišelį atvirasis galas užrišamas ir pakabinamas ant medžio šakos arba krūme. Tik reikia nepamiršti nukabinti ištuštėjusių tinklelių. Prie šio lesyklų (jei taip galima pavadinti) tipo priskiriamas ir kitas Lietuvoje labai populiarus paukščių lesinimo būdas – ant virvutės pakabinti lašiniai. Tokiu būdu labai paprasta ir praktiška lesinti zyles. Kabančius lašinius zylutės doroja be didesnio vargo, tačiau kitiems paukščiams gana sunku įsikibti į juos, jau nekalbant apie lesimą. Kad paukščiai lašinių gabaliuko nenutrauktų iš karto, patartina naudoti gabalėlį su odele ir kabinimo virvutę perverti per ją. Galima ant virvutės sukabinti keleto rūšių lesalą (pvz., lašinius, perpjautą obuolį, žemės riešutus ir pan.) ir taip pagaminti savotišką sumuštinį. Labai svarbu atminti, kad paukščiams kenkia sūdyti, rūkyti ir pasenę lašiniai.
Pasigamink lesyklėlę:
Lesyklėlei reikės: plastikinio butelio, dviejų, maždaug 1 cm skersmens 10 – 15 cm ilgio medinių pagaliukų (panaudok pieštukus), ir šiek tiek vielos ar siūlo pakabinimui. Smailiu peiliu padaromi „X“ formos įpjovimai skersinukams ir maždaug 3 cm atstumu nuo jų išpjaunamos kiaurymės, pro kurias paukščiais išsiims saulėgrąžas.
Zylės sunkiai susidoroja su stambiais grūdais. Bandžiau mirkytų, per naktį brankintų duoti – ypatingo susižavėjimo nesulaukiau. Šiandien išbandžiau šiek tiek jas kavamale susmulkinti. Ir kas už mano lango dedasi? – Sugrįžo jaunystės laikai, kai ,,išmesdavo deficitų”…
Visas jų pulkas stumdosi, taip ir girdžiu: ,,A vy zdesj ne stojali!”, ,,Kuda prioš, korova, bez očeredi?!”…
Abejoju, ar žmogus turi teisę kištis į laukinių gyvūnų gyvenimą, į natūraliąją atranką.
Nesikišau , kol gyvenome priemiestyje, kai mūsų namą supo mūsų sodas, daržas. Nes ten ir be manęs jiems visko pakako. Ten ir rupūžės, ir vabalai visokie sau gyveno, niekas su skustuvu per daržą, kiemą nevažinėjo, žolėje ir žemėje gyvenančių vabalų, sliekų, jų buveinių nenaikino. Varnos, jei kas, kiemsargiuką į būdą įvarydavo, ir iš jo dubens ramiai sau papuotaudavo.
Gi čia karo su gamta technika net tada ,,žolės skusti” atvažiuoja, kai ta jau ir pašalusi būna, ir vejaskutės peiliais viršutinį žemės sluoksnį su vabzdžių lizdeliais nupjauna ir išveža.
Seniai išnyko natūralios pievų žolės, gėlės, anksčiau čia visada gyvenę mažieji ,,kaimynai” – nei žiogo smuikelio rugpjūtį išgirsi, nei pavasarį širšė ar musė ,,dedeklė” įskris per langą, kad praneštų, jog jau jau jau tuoj… Visus juos žoliaskutės iš čia išvarė, benamiais pavertė. Nėra vabalų, vabzdžių, iš užmiesčio kažkada atneštų ir čia kažkada vešėjusių laukų gėlių, kurių sėklomis paukščiai mito, tad jie, nuo bado gelbėdamiesi, tolyn patraukė (kad matytumėte, kaip čia patiko pelynui augti, kokiu gražuoliu tapo! O ir kitos gėlės tol karaliavo, kol pievas bendrijos kiemsargis dalgiu šienavo) . Dabar dar liko zylės, balandžiai. Nebeišgirsi varnėno, šarkos su kuosomis dingo, nė kėkštas nesirodo. Už tai laisvą ,,niekieno” žemę radę, visokie šliužai, sraigės atskuodė, kad pribaigtų, kas dar žalia išlikę.
Gerai dar, kad dangaus savivaldybės peiliai nesiekia, nes rugpjūtį nė žvaigždėm nelytų.