V. Šilas. Kraštas be savo žmonių

Pažvelkime į XVIII ir XIX amžiaus žemėlapius. Šiaurinėje Rytprūsių dalyje esantys Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštai tai – Mažoji Lietuva. Jų žemėms ir vandenims čia gyvenę žmonės davė lietuviškus ar prūsiškus vardus. Nors įrašyti su vokiškomis galūnėmis, jie ir dabar iškalbingai liudija, kad pirmieji senieji Mažosios Lietuvos gyventojai buvo baltai – lietuvininkai, prūsai. Mažosios Lietuvos teritorija nuo XIII a. pabaigos beveik visą laiką buvo vokiečių valdžioje (valdė Prūsijos kunigaikštystė, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, Vokietijos reichas). Natūralu, kad į tą kraštą gyventi atvykdavo vis daugiau kolonistų iš vokiškų kraštų. Ypač daug jų privažiavo po 1709–1711 m. maro ir bado, kai išmirė beveik pusė Mažosios Lietuvos gyventojų. Didžioji, masinė kolonizacija vyko 1722–1736 metais. Kolonistai mieliau kėlėsi į miestus ir miestelius, todėl iki XIX vidurio lietuvininkai (mažalietuviai) sudarė kaimo gyventojų daugumą ne tik Klaipėdos, bet ir Karaliaučiaus krašte.

Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija prarado valdytą Klaipėdos kraštą, kuris po 1923 metų sukilimo prieš prancūzų valdymą įsiliejo į Lietuvos valstybės sudėtį. Kartu tai nulėmė ir tolesnę, jo lietuvišką ateitį. 1939 m. nacistinė Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą, tačiau Potsdamo konferencijos dalyviai to aneksavimo nepripažino. Tuomet buvo nuspręsta, kad teritorijos, kurias Vokietija užėmė po 1937 m. gruodžio 31 d., yra neteisėtai turėtos teritorijos. Taigi, Klaipėdos kraštą Sovietų Sąjunga laikė sovietinės Lietuvos Respublikos teritorijos dalimi, jos ikikariniams gyventojams (skirtingai nuo Karaliaučiaus krašto gyventojų!) buvo skirtas TSRS 1947 m. gruodžio 16 d. įsakas dėl SSRS pilietybės. Jame sakoma, lietuvių tautybės asmenys gyvenantys Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse, kurie iki 1939 m. kovo 22 d. buvo Lietuvos piliečiai, taip pat jų vaikai, pripažįstami TSRS piliečiais. Na, o kaip elgėsi sovietinė valdžia su tais „savo piliečiais“?

Rytų frontui priartėjus prie Rytprūsių, 1944 metų Reicho valdžia rugsėjo mėnesį visiems Klaipėdos krašto gyventojams įsakė trauktis į Vokietijos gilumą. Buvo įsakyta šaudyti visus, kurie nesitrauks. Taip, baigiantis karui, naciai sugebėjo evakuoti apie 90 % visų Klaipėdos krašto civilių gyventojų. Tie krašto gyventojai, kurie traukėsi savo noru (daugiausia vokiečiai ir suvokietėję lietuviai), seniai buvo kur nors netoli Vyslos. Paskutiniai traukė išvarytieji, mintimis likę gimtuosiuose kaimuose, prie namų, prie palikto turto.

1944 m. spalio mėn. 5 d. prasidėjo didysis Klaipėdos krašto puolimas. Ilgos pabėgėlių virtinės vis dar buvo užkimšusios Klaipėdos–Tilžės plentą ir tiltus. Forsavusi Miniją, 5-osios gvardiečių tankų armijos pulkininko I. Petrovskio 159 tankų brigada spalio 9 d. ties Šilute tankais kirto Šilutės–Klaipėdos plentu betraukiančią pabėgėlių vežimų virtinę. Tą vaizdą stebėjęs lietuvininkas Albertas Bukolis prisiminė: „Nėra žodžių tam siaubui perteikti. Vėliau esu matęs daug filmų apie karo batalijas, bet tokio šiurpaus vaizdo, tokių baisių garsų niekada neteko nei matyti, nei girdėti.“ Maža to, išgėrę kareiviai prievartavo moteris ir mergaites. Vyrai buvo atskirti ir išvežti nežinomam likimui. Pagal „išvaduotojų“ ataskaitą per kelias operacijos dienas jų pačių buvo sužeista vos devyni, o „priešų“ sunaikinta beveik 1000… Taip Mažosios Lietuvos gyventojai pirmą kartą susidūrė su Raudonosios armijos nužmogėjimo pasekmėmis. Tiesa, vėliau tokių žiaurumų pasitaikyta retai.

1939 m. pradžioje Klaipėdos krašte gyveno 160 tūkst. žmonių. 1944 m. spalio mėnesį NKVD operatyvinės grupės kartu su karine kontržvalgyba SMERŠ „šukavo“ kaimus, miškus. Išsiaiškinta, kad krašte bebuvo likę tik vos apie 10 tūkstančių lietuvininkų ir 2 tūkstančiai vokiečių, taigi tik kas 10-as gyventojas. 1945 m. kovo 23 d. LKP(b) CK priėmė nutarimą Dėl Klaipėdos krašto apgyvendinimo. Klaipėdos kraštotyrininko K. Budgino duomenimis, pasibaigus prievartiniam klaipėdiškių grąžinimui iš kitų sovietų užimtų Vokietijos teritorijų ir repatriacijai savo noru Klaipėdos krašte su 1948 m. grįžusiais galėjo būti ne daugiau kaip 25 tūkstančiai vietos gyventojų.

Deja, ir gavusius SSRS pilietybę Klaipėdos krašto gyventojus sovietinės valdžios represiniai ir valdžios organai laikė antisovietiniais elementais, juos diskriminavo. 1949 m. kovo 21 prasidėjo klaipėdiškių trėmimai (baigėsi 1951 m.). Kultūros istorikas Artūras Hermanas tokių priskaičiavo apie 5 tūkstančius. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai tapo ryškia mažuma savo tėviškėje. Ištuštėjusį kraštą užpildė atsikėlusieji iš kitų Lietuvos vietų (į Klaipėdos miestą buvo atkelta daug Rusijos gyventojų).

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija neteko visos turėtos Rytų Prūsijos (Rytprūsių), taigi ir Karaliaučiaus krašto, kurį pasiėmė sovietinė Rusija. O kas atsitiko su jos gyventojais?

Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią Rytprūsiuose gyveno 2,4 milijono žmonių. Iš jų 940 tūkst. Karaliaučiaus krašte. Kiek karo metu jame buvo civilių žmonių? Moterų ir mergaičių buvo apie 50 %, t. y. apie 470 tūkstančių. Tiek pat buvo ir vyriškos lyties gyventojų. Iš jų beveik 260 tūkstančių buvo 18–50 metų karo prievolininkai. Taigi, karo metu Karaliaučius krašte buvo 470+210=680 tūkstančių civilių gyventojų. Fronto linijai sustojus prie Karaliaučiaus krašto, beveik 40% civilių krašto gyventojų pasisekė evakuotis. Tokiu būdu krašte dar liko apie 410 tūkstančių civilių (moterų, vaikų, senelių). 1948 metų pabaigoje Karaliaučiaus krašte gyvenusių žmonių nebeliko visai. Kur jie visi „dingo“?

Pasibaigus Raudonosios armijos Karaliaučiaus karinei operacijai, 1945 m. rugsėjo 1 d. čia suregistruota tik 130 tūkst. Vokietijos piliečių. O kas atsitiko su kitais beveik 300 tūkstančiais žmonių?

Kiekvienas karas gaivina ir aštrina žemiausius, ypač žemos kultūros, žmogaus instinktus, naikina žmogų žmoguje. Tokį nužmogėjimą skatino Raudonosios armijos politvadovai. Visus juos lenkė III baltarusių fronto propagandininkas, rašytojas, surusėjęs žydas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas). Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą laikraštyje „Pravda“ išėjo jo rašinys su tiesioginiu nurodymu žudyti visus vokiečius, neskiriant nei lyties, nei amžiaus, šimtatūkstantinio tiražo atsišaukimai su pavadinimais „Užmušk vokietį!“. Jais iš esmės buvo teikiama indulgencija visiems, kurie pasiryžtų nužudyti vietinį gyventoją – senį, moterį ar vaiką: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimusieji. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Prievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

Vokietijos reicho sieną, Karaliaučiaus krašto ribą, Raudonoji armija peržengė 1944 m. spalio 16 d. Šio puolimo išvakarėse visuose daliniuose buvo perskaitytas 3-ojo Baltarusių fronto Karinės tarybos ir politinės valdybos kreipimasis: „Mes einame į Rytų Prūsiją. Išmušė valanda, kai Raudonoji armija istorinę kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę perkelia į hitlerinės Vokietijos teritoriją, į fašistinio žvėries urvą… Atsimink kary! Ten, Vokietijoje, slepiasi vokietis, kuris užmušė tavo vaiką, išgėdino tavo žmoną, nuotaką, seserį, nušovė motiną, tėvą, sudegino tavo gimtąjį židinį. Eik pirmyn su negęstančiu neapykantos jausmu priešui.“

Remdamiesi tokiais nurodymais, dalinių vadai leido savo kariams nevaržomai siautėti. Karaliaučiaus krašte nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų. Paliudijimų yra daug.

Bene apie 1985 metus Lietuvos žygeiviai L. Stanevičius, V. Šimėnas, E. Paukštė ir R. Matulis išgirdo gana atvirą buvusio tankisto, nuo pokario Stalupėnų (rus. Nesterovo) gyventojo, invalido N. pasakojimą: „Kai nuo Kybartų įsiveržėme, visi gyventojai ėmė bėgti. Mes tankais – juos vytis. Traiškėme kaip šliužus.“ Prieniškis „vilko vaikas“ Olafas Pasenau 1994 m. parašė apie rusų kareivių elgesį prie Piliavos: „Naktį prasidėjo mūsų namelio „šturmas“: girti kareiviai mušė vaikus, moteris tempė lauk… 70 metų senutė rytą išėjo vandens. Kareiviai ją pagavę išprievartavo… paskui mes, vaikai, ją palaidojom. Moterys, matydamos, kad jų laukia badas, prievartavimai ir mušimas, žudėsi (…) Noriu papasakoti, ką mačiau Karaliaučiuje, kai jį užėmė sovietų armija. Pirmiausia tai buvo karas prieš civilius žmones. Moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros… Mažos mergytės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras.“

Kai II Baltarusių fronto 31-oji armija 1945 m. sausio 26 d. ties Tolkemita prasiveržė prie Aistmarių, sausumos pasitraukimo kelias pabėgėliams buvo uždarytas. Daugybė civilių dar bandė pasiekti Piliavos uostą, kad iš jo laivais pasitrauktų į Vokietiją.

Savo nesėkmingą bėgimą 1999 metais prisiminė iš Mielkiemio kilęs 70-metis Jonas Petraitis: „Traukėmės Aistmarių ledu. Suskaičiavau keturiolika gurguolių, kurių nebuvo matyti nei pradžios, nei galo. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai.“ Net pasiekę Piliavą ir atsidūrę perpildytuose laivuose, pabėgėliai negalėjo jaustis saugūs. Sovietiniai torpediniai kateriai sprogdindavo laivus, plaukiančius su Raudonojo kryžiaus vėliavomis.

Pasibaigus karui, Karaliaučiaus krašto raudonąjį terorą ištvėrusių žmonių vargai nesibaigė. Liovėsi tik masiniai moterų, mergaičių ir senučių prievartavimai ir žudymai. Išlikę gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten jie buvo naikinami alkiu, šalčiu, ligomis… Rusų literatūroje tai pateikiama kaip rūpinimosi civiliais vokiečių gyventojais priemonė, kur šie ne tik dirbo, bet buvo maitinami, turėjo medicininę priežiūrą.

Karaliaučiaus gyventoja E. L., buvusi Ylavos stovykloje nuo 1945 m. gegužės iki spalio mėnesio, pasakoja: „Kai aš gegužės 16 d. buvau atgabenta į lagerį, jame jau buvo apie 14 000 žmonių, o birželio mėn. pabaigoje liko tik apie 6 000. Per tą laiką iš bado ir ligų mirė 8 000 kalinių. Kasdien iš lagerio riedėdavo vežimėliai, kuriuose buvo sukrauti lavonai. Juos gabendavo už tvoros ir versdavo į iškastus didžiulius griovius, apipildami kalkėmis.“ Ylavos lageris veikė iki 1949 m. pradžios.

Žinoma, į tokius lagerius buvo uždaryti ne visi Karaliaučiaus krašto gyventojai, ir kol dar galima buvo rasti maisto likučių griuvėsiuose, jiems dar negrėsė badas. Didysis badas kilo 1945 m. pabaigojeir tęsėsi iki 1948 metų. Tuo tarpu 1945 m. iš Karaliaučiaus su 241.788-iais vagonais buvo išvežta per 2 milijonus tonų grūdų, 430 tūkst. tonų mėsos produktų, 390 tūkst. tonų cukraus, 20 milijonų litrų spirito, 988 tūkst. tonų bulvių bei daržovių ir t. t. Tik kur nors dirbantieji gaudavo šiek tiek duonos – per dieną po 400, vietomis – po 300 g. Vaikai ir seni žmonės negaudavo nieko. Dirbančių sunkų fizinį darbą ir vertingų specialistų šeimoms iš pradžių buvo paliekamas vienas jų namo kambarys, paskui jie būdavo perkeldinami į rūsį, palėpę, ar daržinę.

Badaujantys ir nuskurę benamiai Karaliaučiaus gyventojai 1946–1947 metais stengėsi kaip nors perbėgti į Lietuvą. Čia jie klydinėjo po Lietuvos užkampius – daugiausia ūkininkų vienkiemius, prašydami kur prisiglausti. Kai kurios ūkininkų šeimos priglausdavo ir net įvaikindavo bado ženklu pažymėtus vaikus. Taip Lietuvoje atsirado „vilko“ vaikai, čia radę naujus tėvus. Beje, Lietuvos Prezidentė žydų organizacijų teikimu kasmet apdovanoja vis naujus „žydų gelbėtojus“. Deja, neteko girdėti, kad ji būtų apdovanojusi nors vieną Karaliaučiaus krašto vaiko gelbėtoją…

Potsdamo susitarimu Sovietų Sąjungą gavo laikinai valdyti Karaliaučiaus kraštą. Jos ketinimas siekė toliau – turėti šį kraštą visam laikui. Senbuviai, kurie pasikeitus politinei situacijai galėtų pretenduoti į savo tėvų žemę buvo nereikalingi. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“ (sovietinei valdžiai visi Vokietijos piliečiai buvo vokiečiai, lietuviai – taip pat).

Prasidėjo prievartinė šio krašto gyventojų deportacija į Vokietijos sovietinę zoną. Tai buvo akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, nes pagal 1907 m. Hagos konvenciją buvo draudžiama iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus, nesant karinės būtinybės. O karas jau buvo seniai pasibaigęs… Išgyvenusių gyventojų deportacijai vadovavo garsiojo L. P. Berijos pavaduotojas (vėliau – KGB vadovas), generolas pulkininkas I. A. Serovas (čečėnų ir Krymo totorių deportuotojas). Išvežamiesiems leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tai kareiviai rekvizuodavo.

Oficialiai skelbiama, kad į Vokietiją 48 ešelonais iki 1948 m. lapkričio 30 d. buvo deportuota 102 tūkstančiai žmonių . Rusų istorikai teigia, kad visi jie išvyko savo noru. Žinoma buvo ir tokių, kurie matė tik tokią perspektyvą: likti ir žūti ar išvykti ir gyventi. Prievartinis pasirinkimas! O dabar prisiminkime, kad karo pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo 410 tūkstančių civilių gyventojų, o deportuota 102 tūkstančiai. Išeina, kad „dingo“, t. y. buvo susidorota su beveik 300 tūkstančių žmonių! Beje, pagal Vydūną, lietuvių kilmės žmonių prieškariniame Karaliaučiaus krašte būta beveik 40%. Taigi dėl sovietinio genocido Karaliaučiaus kraštas neteko ir per 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių.

Kaip žinome, karo metu bet kokio karo nusikaltimo objektu tampa civiliai, kariuomenėje netarnaujantys gyventojai – vaikai, moterys, seneliai. Jų teisinę padėtį nusako dešimtys įvairių tarptautinių sutarčių ir deklaracijų. Teisinėje praktikoje dažniausiai remiamasi Hagos 1899–1907 metų Taikos konferencijų konvencijomis bei deklaracijomis dėl neleistino elgesio su civiliais gyventojais karo veiksmų rajone, dėl karo aukų apsaugos, kurias vėliau papildė ir konkretizavo 1949 m. Ženevos konvencija bei jos 1977 m. papildomi protokolai. Ar Sovietų Sąjungos įvykdytus nusikaltimus Karaliaučiaus krašte turėtume vertinti kaip šio krašto gyventojų genocidą? Kai kurie Rusijos politikai gyventojų naikinimą iš dalies pripažįsta, bet teisina tai buvusia situacija, sako, kad žudė ir prievartavo pavienės grupės ar pavieniai asmenys savo iniciatyva, be jokių nurodymų „iš aukščiau“. O jei nebuvo nurodymų, nebuvo ir genocido!

Genocido terminą sisteminiam gyventojų grupių naikinimui įvardyti 1944 m. pasiūlė armėnų tautos naikinimo įvykius tyrinėjęs ir dėl nacistinio holokausto daugybę giminaičių praradęs amerikiečių teisininkas litvakas Rafaelis Lemkinas. Jo pastangomis Jungtinės Tautos 1948 m. gruodžio 9 d. priėmė Konvenciją „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį“. Buvo apibrėžta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Svarbu žinoti, kad Konvencijos projekte į aukų apibrėžimą buvo siūloma įtraukti taip pat ir socialines bei politines grupes. Šio požymio įtraukimui, savaime suprantama, atkakliai pasipriešino masinių trėmimų vykdytoja Sovietų Sąjunga ir jos vadovaujamas socialistinių valstybių blokas.

Sąlygų Karaliaučiaus krašto gyventojų žudymams, fiziniam terorizavimui, marinimui ir deportavimui sudarymą reikia laikyti genocidu. Pagal JTO 1968-02-26 priimtą konvenciją „Dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“ sovietinis Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas yra senaties termino neturintis karinis nusikaltimas. Jo ignoravimas būtų tolygus pritarti nusikaltimui.

Sovietinis genocidas yra išskirtinis tuo, kad jį vykdžiusi pusė ne tik visiškai nepaisė tarptautinių sutarčių ir konvencijų, bet ir tuo, kad Sovietų Sąjungos valstybės turto ir pareigų perėmėja Rusijos Federacija, Ženevos konvencijos signatarė (!?) ne tik nepasmerkė savo pirmtako įvykdyto sovietinio genocido, bet iki šiol neigia jo buvimo faktą.

1945 m. rugpjūčio 2d. Potsdamo konferencijos sprendimu Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas laikinam Sovietų Sąjungos administravimui (ne 50-iai metų, o iki „būsimos Taikos konferencijos“!). Tačiau Konferencijai dar neprasidėjus į kraštą atvyko pirmieji kolonistai – 1945 m. birželio mėnesį Tilžės popieriaus ir celiuliozės kombinatui atstatyti ir paleisti buvo atsiųsta 4050 darbininkų.

1945 m. rudenį prasidėjo planingas Karaliaučiaus krašto kolonizavimas. Pirmasis kolonistų ešelonas atvažiavo 1946 m. rugpjūtį į Gumbinės stotį iš Briansko srities. Po to kiekvieną savaitę ėmė važiuoti kolonistų ešelonai iš Kalinino, Velikije Luki, Smolensko, Penzos, Briansko ir kitų Rusijos sričių. Masiniam krašto kolonizavimui žmonėmis iš Rusijos įgyvendinti SSRS Ministrų taryba 1946 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą dėl planingo srities apgyvendinimo Nr. 12989 „Dėl priemonių sutvarkyti Kionigsbergo srities ūkį“. 1946 m. liepos 1 d. visame Kaliningrado sritimi pervadintame Karaliaučiaus krašte gyveno dar tik 148 100 žmonių (su vietiniais gyventojais). Tarp jų rusakalbių kolonistų (be gaausių sovietinės armijos karių) buvo jau 67 600. 1948 m. šis skaičius jau pasiekė beveik 300 000, o 1950 m. viršijo 400 tūkst. Ne visi perkeltieji ar persikėlusieji pasilikdavo. Ir nors dalis jų (apie trečdalis) grįždavo ten, iš kur buvo atvykę, kolonistų skaičius vis augo. 1993 m. naujųjų Karaliaučiaus srities gyventojų skaičius viršijo 900 tūkst. Čia gimusius jų vaikus imta vadinti čiabuviais!

Taigi, 1944–1948 m. masinis teroras – žudymai, marinimai badu, fizinė prievarta, trėmimai buvo priemonės „išvalyti“ Karaliaučiaus kraštą. Užkariautas kraštas liko be savo gyventojų ir, pažeidžiant tarptautinę teisę, buvo kolonizuotas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybai daugelį kartų raginat ir primenant (1997, 1998, 1999, 2000 metų laiškai), parinkus mažalietuvių liudijimų apie vykdyto genocido faktus, LR Seimo Kultūros švietimo ir mokslo komitetas ėmėsi svarstyti klausimą dėl sovietinio Mažosios Lietuvos genocido minėjimo dienos. Teko įveikti kai kurių genocidą neigiančių Lietuvos istorikų pozicijai atstovaujančio istoriko dr. A. Nikžentaičio pasipriešinimą.

Pagaliau 2006 m. liepos 19 d. LR Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo spalio 16-oji (kai sovietinė Raudonoji armija pradėjo masinį Karaliaus krašto civilių gyventojų terorizavimą) paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimo diena. 2007 m. spalio 19 d. LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliuciją „Dėl lietuvių tautos genocido Mažojoje Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo“. Joje ji konstatavo,kad „Seimas 2006 m. pripažino 1944–1948 metais įvykdytą Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, kurio metu buvo nužudyta 320 tūkst. gyventojų, tarp jų per 130 tūkst. lietuvių kilmės, tačiau šis kraupus įvykis dar nėra pripažintas tarptautiniu mastu“.

Šis straipsnis parengtas pagal autoriaus pranešimą, skaitytą 2008 metais Klaipėdos universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytprūsiuose: faktai ir istorinė atmintis“. Nepaisant organizatorių duoto įsipareigojimo, jis 2009 m. išleistame pranešimų rinkinyje „Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos“ nebuvo publikuotas.