Pastaraisiais metais, kai Lietuvos kultūros ministerija vis dažniau yra įvardijama kaip ministerija be kultūros, vis labiau aiškėja valstybinio eksperimento, kuriuo šiai sričiai vadovauti patikėta ne kultūros ir meno lauko profesionalams, bet vadybininkams, turintiems verslo gyslelę, pasekmės.
Žinoma, tie verslininkai, tobulai išmanantys meno industrijų bei kūrybinių inovacijų subtilybes privalo būti „Darbo“ partijos nariais, nepaisant fakto, kad iki vadovavimo kultūros sričiai su ja nėra turėję nieko bendra. Beje, kaip ir pati Darbo partija, desperatiškai ieškojusi kandidato į kultūros ministro pareigas, surado geriausią, kuris šią instituciją pavertęs nuolatinių skandalų bei neskaidrių finansinių sandorių agentūra, ir toliau sėkmingai diskredituoja įvairiausiais būdais, kurių įvairove kažin ar galėtų pasigirti kuris nors kolega. Štai, kad ir neseniai paskelbtas konkursas į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo poziciją, kuriai užimti ministras Š. Birutis nustatė profesinę kartelę, kurią įveikti sugebės ne tik specifinės patirties meno ir kultūros įstaigose neturintys, bet ir paprasčiausios vadybinės košės vos metus paragavę pretendentai.
Žinoma, turint galvoje „darbiečių“ kultūrinį potencialą sunku būtų tikėtis bent kiek aukštesnių reikalavimų, tačiau toks valstybinio muzikinio teatro vadovo autoriteto bei jo atsakomybės sumenkinimas ne tik parodo Šarūno Biručio suvokimo lygmenį, bet ir apnuogina tikruosius šio politiko tikslus, kurių vienas pagrindinių – galutinai „suverslinti“ pagrindinius Lietuvos kultūros ir meno židinius, kurių misijos bei konstitucinės paskirties sumenkinimas bei suprimityvinimas gali pakirsti valstybingumo šaknis – kultūrą.
Taip, verslumas bei vadybos patirtis asmenybei, turinčiai nekvestionuojamą autoritetą kultūros bendruomenėje būtų neįkainojamas privalumas, be kurio joks pretendentas ir neturėtų mėginti imtis atsakomybės vadovauti tokiai specifinei sričiai. Bet visa bėda yra ta, kad politinė ministro Š. Biručio aplinka vis nesuranda kelio ir būdo kaip tinkamai patarti savo bosui idant jis nedarytų tokių vaikiškų, bet labai pavojingų klaidų.
Nors gal ne aplinka šiuo atveju kalta? Gal vis dėlto problemos šaltinis yra pats ministru dirbantis Seimo narys Š. Birutis, štai jau trečius metus besiblaškantis tarp savo išsakomų prieštaringų kalbų ir kontraversiškų darbų, niekaip nesugebantis suburti atsakingos komandos, kuri taptų ne pajuokos bei specialiųjų tarnybų tyrimo objektu, o tikrai valstybiškai mąstančių specialistų grupe? Na, bet šis klausimas pirmiausia turi rūpėti Ministrui pirmininkui, kuris, nežinia dėl kokių priežasčių, gina ministrą Š. Birutį, nepaisant fakto, kad pastarasis drauge su dar dviem kolegomis „darbiečiais“ Vyriausybės posėdyje nepritarė valstybės biudžeto įstatymo projektui. Kitaip sakant, ministras Š. Birutis pasielgė kaip tikras opozicijos atstovas…
Kas tai – politinė šizofrenija ar visiškas nesuvokimas savo padėties bei atsakomybės? Dar didesnį nerimą kelia tai, kad ministras Š. Birutis oficialiame Kultūros ministerijos tinklapyje paskubėjo paskelbti, kad kitų metų biudžete numatytas kultūros darbuotojų atlyginimų pakėlimas yra tik jo asmeninis nuopelnas, žinoma, pamiršdamas pranešti, kad balsuodamas pats sau nepritarė. Kaip ir pamiršo pranešti visuomenei, kad tvirtinant šių metų biudžetą kultūros darbuotojų algų padidinimo klausimas buvo išspręstas tik Seimo opozicijos balsų dėka, nes valdantiesiems nepakako supratimo, kad kultūra yra sritis, kurią žemindami, žeminame patys save.
Tačiau, šiek tiek pasigilinus bei įvertinus kultūros lauko „virtuvės“ subtilybes, tampa aišku, kad nei ministras Š. Birutis, nei jo vis byranti, bet nesubyranti politinė komanda nėra tokie naivuoliai. Jau vien ko verta socialdemokratų deleguoto ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pripažinto pažeidusiu įstatymą buvusio viceministro Dariaus Mažinto, ministro Š. Biručio įsakymu kuravusio Lietuvos kultūros tarybą epopėja…
O kur dar įspūdingas ministro Š. Biručio patarėjos E. Furman vojažas iš valstybinio posto į savo sukurtą įmonę, gavusią valstybinį finansavimą iš tos pačios Šarūno Biručio atsakomybėje esančios įstaigos. Jau nebekalbu apie sąžinės ir politinės etikos dugną pasiekusią istoriją, kurios metu viceministru buvo paskirtas asmeninis ministro Š. Biručio bičiulis, visuomenėje labiau pasižymėjęs nekultūringu elgesiu V. Vigelis, turėjęs kuruoti ne tik profesionalųjį meną, bet ir (dėmesio!) autorių teises, kurios, pasirodo, Lietuvoje gali būti pelningos. Ne, ne tik intelektinės nuosavybės turėtojams bet ir kultūros ministerijos funkcionieriams.
Ministras Š. Birutis, nuolatos lyg mantrą kartojantis, kad visą kultūros lauko finansavimo procesą kuruoja Lietuvos kultūros taryba, o kultūros ministerija neadministruoja jokių programų, ir šį kartą sąmoningai klaidina visuomenę: dar nuo 2012 metų Kultūros ministerija kuruoja Kūrybinės veiklos, Autorių teisių ir gretutinių teisų apsaugos programą, kurios esmė – perskirstyti „tuščios laikmenos“ surenkamo mokesčio 25 proc. aukščiau paminėtų teisių turėtojų vykdomoms programoms bei kūrybos finansavimui.
Nuo teisių turėtojams skirto atlyginimo už 2014 metus priskaičiuota nei daug, nei mažai – 3 278 585 Lt/949 544 Eur , iš kurių (dėmesio!) kultūros ministerija šio mokesčio administravimo išlaidoms pasilieka 10 proc., tai yra 327 858,5 LT/94 954,4 Eur, kurių panaudojimas nėra reglamentuotas jokiais juridiniais aktais.
Kyla klausimas: ar tie, beveik 100 tūkst. Eur mokesčių mokėtojų suneštų pinigų netaps lengvu Kultūros ministerijos specialiai tam pasamdytų partiečių pasipelnymo šaltiniu, kai tuo pat metu Kultūros taryba tiesiogine to žodžio prasme dūsta nuo nepakeliamo darbo krūvio ir nepakankamo finansavimo, kurį blokuoja būtent Kultūros ministerija? O tuo tarpu konkursas, kviečiantis teikti paraiškas Autorių teisių ir Gretutinių teisių turėtojus, kuris turėjo būti paskelbtas dar šių metų kovo mėnesį, kai mano nurodyta suma buvo surinkta ir AGATA’os paruošta administravimui, visą šį laikotarpį buvo vilkinamas ir paviešintas tik pastarosiomis dienomis, nepasivarginant net paminėti paskelbimo datos, bet nurodant paraiškų priėmimo terminą, kuris baigsis vos po kelių savaičių.
Nei konkurso vertinimo komisijos sudarymo principai, nei, juolab, personalinė sudėtis iki šiol nėra aiški. Visa tai, deja, leidžia daryti prielaidas, kad ministras Š. Birutis, sąmoningai toleruodamas procesų neskaidrumą, galimai vykdo ne Vyriausybės programą, o savo politinės partijos užsakymą, kurio pagrindinė užduotis – kuo gausiau savo partiečius aprūpinti vadovaujančiomis bei valstybės finansus skirstančiomis pareigomis idant dar patriarcho Viktoro įteisinti „atkatai“ neprarastų savo aktualumo.
Na, o kad šios prielaidos nebūtų vien teorinės, pateikiu šviežiausią pavyzdį, kai Darbo partijos Kultūros ministru paskirtas Š. Birutis savo įsakymu vadovauti koncertinei įstaigai Valstybiniam Šiaulių kameriniam chorui „Polifonija“ be jokio konkurso ir išankstinio derinimo bei ignoruodamas kolektyvo nuomonę paskyrė šio choro artistę, neturinčią jokios vadovavimo patirties Aureliją Čižauskaitę-Butkaliuk, tačiau savo kišenėje turinčią laimingą Darbo partijos bilietą… Tiesa, jos pavardė puikuojasi ir šiauliečio ministro Š. Biručio visuomeninių konsultantų-patarėjų sąraše.
Ir tai dar ne viskas… Iš pareigų atleidęs vienintelę diplomuotą ir kvalifikuotą kultūros vadybininkę Audronę Misikonienę Š.Birutis pranoko pats save – į kultūros ministro patarėjos kėdę pasodino savo žemietę – šiaulietę Danguolę Martinkienę, turinčią unikalų kultūros laukui „tinkamą“ zooinžinierės išsilavinimą, įgytą Lietuvos veterinarijos akademijoje. Tiesa, jos pagrindinis privalumas – Darbo partijos bilietas.
Tad, Š. Birutis skelbia Lietuvos kultūros tiesioginį valdymą!
Mano galva, problema yra ne tiek Birutis ar “Darba parcija”, kiek apskritai liberastinė ideologija, pagal kurią VISKAS (įskaitant mediciną, mokslą, meną, kultūrą) vertinama iš “viarslo” pozicijų, niekam kitam nepaliekant vietos – o visokie biručiai tėra neišvengiama tokios ideologijos įsigalėjimo pasekmė.