Lietuva taip pat galėtų tapti ekologijos pavyzdžiu

Rugsėjo pabaigoje teko dalyvauti Suomijos sostinėje Helsinkyje vykusioje Žaliųjų miestų konferencijoje, kurią rengė  Europos Parlamento Žaliųjų frakcija su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Ekologinėmis aktualijomis domiuosi jau kelis dešimtmečius, tad iš esmės kaip ir nieko naujo, bet vienoje vietoje išgirsti apie šiuos klausimus iš tiek skirtingų ir geografijos, ir tematikos taškų tikrai buvo labai įdomu: atsinaujinanti energetika, žalių darbo vietų kūrimas, ekologinės infrastruktūros plėtojimas,  klimato kaita, sveikatos aktualijos, maisto sauga, žaliasis turizmas, oro tarša ir švara, antrinės žaliavos, taupumas, sveikatingumas, fizinis aktyvumas, tvarus būstas  ir kt.

Prieš daugiau nei 10 metų dalyvavau viename renginyje mažame miestelyje Austrijoje, kuris nebuvo savo esme ekologinis, bet labai įsirėžė vietinių žmonių dėmesys šiukšlių rūšiavimui. Paveiktas šio pavyzdžio ir aš ėmiausi rūšiuoti šiukšles. Būnant konferencijoje Helsinkyje tai vėl išniro į minčių paviršių. Konferencijoje pateikti pavyzdžiai parodė, kad darni, ekologiška, žalia, sveika gyvensena visos šalies mastu nėra nepasiekiama svajonė, bet – galima tikrovė, žingsnis po žingsnio įgyvendinama praktika tiek bendruomenių, savivaldybių, tiek valstybiniu mastu – jei tik yra nusprendžiama.

Konferencijoje dalyvavo ir patirtimi dalijosi įvairių Europos šalių atstovai: Danijos, Nyderlandų, Vokietijos, Austrijos, Graikijos, Švedijos, Prancūzijos, Vengrijos, Estijos, Šveicarijos, Ispanijos, Portugalijos, Kroatijos ir kitų.  Esmėje žinomi dalykai, bet kitų patirtis, išgirsta konferencijoje, paskatina dar kryptingiau dirbti, kad tai taptų realybe ir Lietuvoje. Ką ir kaip ekologijos srityje reikėtų daryti pas mus taip pat žinoma, bet nėra politinės valios, ryžto, kad tai taptų realybe, reikia rinkti tuos politikus, kurie jaučia atsakomybę tiek už žmones, tiek už mus supančią aplinką, sugeba ūkiškai, ekonomiškai įvertinti, kad ekologinė, žalioji, sveikatingumo, darnos politika yra ir žmonėms labai naudinga bei atsiperkanti, padaranti ir piliečius, ir šalį turtingus.

Konferencijoje pranešimus pristatė geriausi žalieji ES merai – Erik Piole (Eric Piolle), Grenoblio meras, Boris Palmer, Tiubingeno meras ir Ani Sinemaki (Anni Sinnemäki), Helsinkio vicemerė, savo patirtimi dalijosi kitų šalių ministrai, politikai ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai.

Kai kurių Skandinavijos šalių ambasadoriai Vilniuje važinėjasi dviračiais ir tai yra tiesiog kasdieninė norma, o kai prezidentūrai pasiūliau, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė Sveikatingumo metais, kuriuos buvo Seimas paskelbęs 2013 metus, važiuotų savo metinio pranešimo į Seimą dviračiu – taip parodydama sveikatingumo pavyzdį, tai priėmė kaip įžeidimą: nejaugi Prezidentė tokia ubagėlė, kad su dviračiu važiuos, juk reikia su iškilminga „tačka“ atvažiuoti, visus priblokšti, to reikalauja statusas. Jos pavyzdžiu seka ir jos šalies valdomi žmonės, net kai reikia tik kelis šimtus metrų kažkur nuvykti, tai sėda į mašiną ir taip rodo savo „statusą“, ar tiksliau, nepilnavertiškumo kompleksą.

Mūsų šalies miestai susiduria su transporto kamščiais. Lietuvoje pagrindinis dėmesys juos sprendžiant vis vien nukreiptas į mašinų transportą, kaip daugiau aplinkkelių pastatyti, bet problema vistiek nesprendžiama, nes ne ten sutelkiamas pagrindinis dėmesys. Suprantama, labai svarbu aplinkkeliai, patogus susisiekimas mašinomis, kuris padėtų mažinti bereikalingas spūstis. Tačiau kitų Europos šalių miestų patirtis rodo, kad pagrindinis dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad žmonės iš esmės keistų susisiekimo būdus: kur yra įmanoma eitų pėstute, kiek įmanoma važiuotų dviračiais, kur neįmanoma šiomis priemonėmis – tada naudotųsi patogiu ir visiems prieinamu viešuoju transportu. Ir kad jis būtų ne tik tų, kurie neturi pinigų važiuoti su mašina priemonė, bet vidurines ir didesnes pajamas gaunančių  žmonių susisiekimo būdas. Kad šios naujos tradicijos būtų ugdomos reikia kryptingai investuoti ir į viešuosius ryšius, švietimą bei, suprantama, į patogią infrastruktūrą. Juk dabar neretai visuomeninių transportu vasara sunku važiuoti dėl karščio ir gaivaus oro transporto priemonėje nebuvimo, o žiemą dėl šalčių. Dviračiu nevažiuojama dėl tinkamai įrengtų takų nebuvimo, arba jų nutiesimo „formaliai“ nubraižant, bet realiai jais sudėtinga važiuoti. Su kitų šalių dviračių takais jų net negalima palyginti, nes neretai jie baigiasi ties medžiu, stulpu, o važiuojant stabdo šaligatvis.  Kita vertus, kai kur Lietuvoje jau yra tikrai geri dviračių takai, bet mažokai jais važinėjančių dėl kryptingos šviečiamosios veiklos nebuvimo.

Dar vienas pavyzdys iš Lietuvos. Atrodo pasaulis jau žengia į priekį suprasdamas sveikos ir ekologiškos aplinkos kūrimo svarbą, bet štai Kaune buvo sugalvotas visiškas absurdas: pėsčiųjų Laisvės alėją padaryti važiuojama automobiliais. Tik įsikišus žaliųjų atstovams šis sumanymas buvo sustabdytas. Kodėl Vilniuje Gedimino prospektas negali tapti tik pėstiesiems, dviratininkams, riedutininkams skirta erdve?

Kitas pavyzdys: žmonės referendume nepritarė naujos atominės elektrinės statybai, o pakaitomis tiek buvusi, tiek dabartinė valdžios dauguma nesiima sudėlioti taškų šiuo klausimu, kad tikrai ryžtingai pasuktų atsinaujinančios energetikos linkme, kuri, beje, yra ženkliai pinganti ir vis perspektyvesnė.

Ir dar šiame kontekste apie šalį, kur vyko konferencija, labai susiję dalykai. Suomija jau seniai žinoma viena geriausių pasaulyje švietimo sistema,  sveikatingumo srityje suomiai garsūs pasiekę stulbinančių rezultatų su savo Karelijos projektu, kurį dabar pristato pasauliniu mastu. Kaip buvusi viena ligočiausių tautų iš šios bėdos išsigelbėjo ir tapo viena sveikiausių. Šis pavyzdys buvo pristatytas ir LR Seime Sveikatingumo metais, kai atvyko šio projekto vienas iš sumanytojų ir įgyvendintojų prof. Peka Puska (Pekka Puska) iš Suomijos. Beje, Lietuvos valdžia liko kurčia šiems pavyzdžiams ir nemato reikalo perimti šios mums labai aktualios patirties.

Konferencija Helsinkyje aktuali ir dėl to, kad lapkričio 29 d. Paryžiuje vyks Jungtinių Tautų konferencija klimato kaitos klausimu. Beje, apie kūrinijos saugojimo svarbą kalba ir popiežius Pranciškus savo viešais pasisakymais. Bet kiekvienam reikia pradėti nuo savo kiemo, savo pavyzdžių ir sprendimų. Iš Lietuvos atstovus atvykti į šią konferenciją Helsinkyje pakvietė europarlamentaras ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Bronis Ropė, dirbantis EP Žaliųjų frakcijoje. Konferencijoje dalyvavo atstovai iš Tauragės, Kupiškio, Ukmergės, Jonavos, Elektrėnų ir Vilniaus.