Įamžinta Jono Jablonskio gyvenamoji vieta Vilniuje

Kultūros vertybių registrą papildė naujas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas ─ namas Kalvarijų g. 20 Vilniuje, kuriame 1904–1906 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. Taip pažymėta svarbi išlikusi vieta sostinėje, susijusi su iškiliausiu lietuvių bendrinei kalbai nusipelniusiu žmogumi.

„Kalbininko Jono Jablonskio gyvenimo darbas turėjo pamatinės reikšmės, besivystant naujų laikų Lietuvai ─ tautai,visuomenei, valstybei. Jis paliko mums vieningai sunormintą, taisyklingą ir nuo svetimybių apvalytą literatūrinę, mokslinę bei politinę lietuvių kalbą. Jo atminimas ─ labai gerbtinas, ir namas Vilniuje, Kalvarijų g. 20, išsaugotinas kaip istorijos ir kultūros palikimas, ─ įsitikinęs politikas, kultūros istorikas bei muzikas prof. Vytautas Landsbergis. ─ Tai yra viešasis interesas, kuris gali turėti ir oponentų. Viešasis arba kultūros interesas turėtų būti svarbesnis“.

Dėl teisinės apsaugos suteikimo J. Jablonskio namui Vilniuje, Kalvarijų g. 20, į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kreipėsi prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arnoldas Piročkinas, dr. Rimutė Rimantienė bei Eglė Griciuvienė (Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja, dviejų knygų apie Jablonskių šeimą autorė).

„Vilniaus laikotarpis buvo itin reikšmingas J. Jablonskio mokslinei, darbo ir politinei veiklai. Džiaugiamės, kad jį menantis statinys, balsavus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą“,  ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė D. Varnaitė.

Anot filologo ir istoriko prof. Arnoldo Piročkino, Rusijos ministrų tarybos nutarimas, kurį 1904 m. balandžio 24 d. (pagal dabartinį kalendorių ─ gegužės 7 d.) patvirtino caras, ne tik panaikino 40 metų trukusį lietuviškos spaudos lotyniškomis ir gudiškomis raidėmis draudimą, bet ir sudarė sąlygas Jonui Jablonskiui palikti Šiaulius, kuriuose jis gyveno prižiūrimas policijos po tremties Pskove: „Puikiai suvokdamas atsivėrusias galimybes lietuvių kalbai ir bundančiai Lietuvai, tų metų rudens pradžioje jis persikėlė į Vilnių. Name Kalvarijų g. 20 gyveno dvejus metus, kol 1906 m. rugsėjį išvyko į Panevėžį, kur gavo galimybę dėstyti lietuvių kalbą mokytojų seminarijoje. Tie dveji metai Vilniuje buvo labai įtempto darbo ir įvairios veiklos periodas. J. Jablonskis dirbo pradėtame leisti pirmajame lietuviškame „Vilniaus žinių“ laikraštyje, 1905 m. pabaigoje tapo „Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi. Laiko taip pat reikalavo rūpesčiai jo įkurtoje „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje. Į jį kreipėsi pagalbos įvairūs autoriai, kad suredaguotų jų rašinius. Pats J. Jablonskis daug rašė laikraščiams aktualiais to meto klausimais: per dvejus metus Vilniuje juose paskelbė apie 50 straipsnių. 1906-ųjų vasario pabaigoje pradėjo keturiose Vilniaus vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą susibūrusiems negausiems lietuvių mokinių fakultatyvų būreliams. Vilniaus mokslo apygardos vadovybei talkininkavo rengiant numatomas lietuvių kalbos programas. Aktyviai dalyvavo 1905-ųjų  gruodžio pradžioje įvykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Visą laiką jį slėgė rūpestis dėl Juškų žodyno redagavimo, be to, nuolatinis rūpestis, kaip išlaikyti šeimą, kurioje augo penki vaikai. Taigi gyvenimas Kalvarijų g. 20 J. Jablonskiui nebuvo lengvas“.

Jablonskis (slapyvardis ─ Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30-ąją Kubilėliuose (dabartiniame Šakių rajone). 1881 m. jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą, kur įgijo klasikinių kalbų mokytojo diplomą. Caro valdomoje Lietuvoje mokytoju įsidarbinti jis negalėjo. Tad dirbo mokytoju Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija), buvo iškeldintas į Revelį (dab. Talinas, Estija). Ten vyko jo politinis persekiojimas, kratos, kalbininkas buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs iš tremties, J. Jablonskis gyveno Šiauliuose, 1904–1906 m. ─ Vilniuje (čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas), vėliau persikėlė į Panevėžį.

Per I pasaulinį karą J. Jablonskis gyveno Rusijos imperijoje, kur vyko aktyvus lietuvių gyvenimas. 1917 m. pavasarį Petrapilyje vykstant Rusijos lietuvių suvažiavimui, įvairių partijų delegatai ginčijosi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Prieš 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą J. Jablonskis ir buvo vienas iš vadinamosios autoritetingosios Trijų tarybos (J. Jablonskis, P. Mašiotas ir K. Grinius) narių, pasirašiusių keletą dokumentų, kuriais kreipiamasi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. To paskatinti lietuvių veikėjai apie būsimąją Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu. 1918 m. vasarą jis su šeima grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje, bet po lenkų okupacijos persikėlė į Kauną, – ten gyveno ir dirbo iki pat mirties. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Spausdinti