D. Stancikas. Dvi konstitucijos

„Konstitucija – Tautos stiprybė. Jei visi išmanysime savo valstybingumo pagrindus, būsime stiprūs ir laisvi per amžius“ – patosiškai skelbia teisingumo ministras, kviesdamas į devintą kartą rengtą Konstitucijos egzaminą (jame dalyvavo daugiau kaip 31 tūkst. piliečių).

Tačiau kas yra tikrieji mūsų valstybingumo pagrindai? Pagal kokią Konstituciją Teisingumo ministerija mus egzaminuoja – Tautos ar valdžios?

Reikalas tas, kad Lietuvoje  jau kuris laikas egzistuoja dvi konstitucijos: viena tikroji, priimta Tautos, bet Konstitucinio Teismo ir kai kurių politikų stumiama į gyvenimo užribį, ir kita konstitucija – sąlyginai vadinkim ją valdžios – sudaryta iš Konstitucinio Teismo išaiškinimų (vadinamos konstitucinės doktrinos), Europos Sąjungos direktyvų bei tikrosios Konstitucijos liekanų mišinio.

Bet kaip be piliečių sutikimo galėjo atsirasti antroji konstitucija? Tai jums paaiškins šie buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Romualdo Urbaičio žodžiai: „Konstitucijos išaiškinimas jau tampa konstitucinės normos arba principų papildymas“. Žodžiu, jeigu norite žinoti tą Lietuvos Konstituciją, pagal kurią mes gyvename, Jums būtina žinoti ne tikrąją Konstituciją, bet jos papildymus – Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kurie per 23 metus ir tapo tikraisiais valstybingumo pamatais.

Keli pavyzdžiai.

I pavyzdys. Pagal LR Konstitucijos 48 straipsnį „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Ar jums atrodo teisinga, kai Konstitucinio Teismo teisėjas per metus paruošia tris nutarimo projektus, per mėnesį dalyvauja dviejuose teismo posėdžiuose ir už tai gauna keturis tūkstančius eurų algos, o štai eilinis teisėjas, per metus vidutiniškai išnagrinėjantis kelis šimtus bylų, gauna tūkstantį eurų? Taip, tai yra teisinga, – mums visiems atsako Konstitucinio Teismo teisėjai, patys išnagrinėję savo algų bylą ir pareiškę, kad bet koks jų algų mažinimas prieštarautų Konstitucijai ir sudarytų sąlygas jiems tapti nesąžiningais – kyšininkauti. Ir dar priduria: jei dėl krizės norite laikinai sumažinti algas, tai vienintelis teisingas kelias yra visiems mažinti vienoda proporcija: ir tiems, kas gauna tūkstančius, ir kas gyvena iš minimalios algos. Štai toks dabar yra valstybės teisingumo principas, nes taip nusprendė devyni valstybės piliečiai, Konstitucinio Teismo teisėjai. Jie, priminsiu, kažkada buvo nusprendę ir kad valstybę alinanti LEO.lt afera taip pat yra visiškai teisinga ir neprieštarauja mūsų Konstitucijai – priešingą nuomonę tuomet pareiškė tik vienas teisėjas.

II pavyzdys. Kaip Jūs atsakytumėte į Konstitucijos egzamino klausimą, kokia Lietuvoje yra valstybės valdymo forma? Paskaitę Konstituciją ir matydami neretus ginčus tarp Prezidentės ir Seimo greičiausiai atsakysite, kad Lietuva yra pusiau prezidentinė, pusiau parlamentinė valstybė. Atsakymas neteisingas – 1998 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuva yra parlamentinė valstybė.

„Kuo remiantis tai nuspręsta?, – klausia vienas iš Konstitucijos kūrėjų teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas. – Juk iš tiesų tai Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė valstybė. Mes juk sąmoningai įrašėme į Konstituciją, kad visus ministrus teikia Ministras Pirmininkas, bet juos skiria Prezidentas. Konstitucijoje nenumatyta, kad Prezidentas turi  žiūrėti kažkokių koalicinių sutarčių, kaip mums aiškina Konstitucinis Teismas. Ministras Pirmininkas pagal mūsų Konstituciją gali būti net nepriklausantis jokiai partijai, svarbu, kad sugebėtų suformuoti vyriausybę ir Seime patvirtinti jos programą. Konstitucinis Teismas negali nurodyti, kaip turi būti sudaroma koalicinė vyriausybė, kas turi būti skiriamas premjeru, kas yra šeima, kokius įstatymus privalo priimti parlamentas, kaip Seimas turi organizuoti savo darbą. Tačiau jis tai daro“, – piktinasi Konstitucijos kūrėjas.

III pavyzdys. Kaip jūs atsakytumėte į klausimą, kas kuria valstybę ir kam priklauso suverenitetas (nevaržoma teisė valdyti)? Atsakysite, kad pagal Konstitucijos antrą straipsnį – Tauta. Ir teoriškai būsite teisūs, bet praktiškai – ne. 2014 m. liepos 11 d. nutartimi Konstitucinis Teismas suvaržė suverenias Tautos teises, pareikšdamas, kad virš Tautos yra …ne, ne Dievas, o teisės viršenybės principas ir Tauta privalo jį vykdyti. Taigi nuo šiol realybėje antrasis LR Konstitucijos straipsnis nebegalioja ir Tauta nebeturi suvereniteto – nevaržomos teisės valdyti. Jį pasisavino Konstitucinis Teismas, nes tik jis vienas žino, kaip galima panaudoti tą teisės viršenybės principą. Taigi šiuo savo išaiškinimu Konstitucinis Teismas užvėrė realius kelius suverenioms Tautos teisėms pareikšti, pastatydamas tam neįveikiamus savo ir Vyriausios rinkimų komisijos barjerus. Panašiai kaip toje pasakoje apie Pelenę: pamotė leidžia ją į balių, tik ši turi per dieną suarti laukus, užauginti rugius ir iškepti duoną.

„Konstitucinis Teismas ir Vyriausioji rinkimų komisija tokiais savo veiksmais uzurpuoja Tautos suverenias galias ir taip kėsinasi į Lietuvos konstitucinę tvarką ir demokratinę valstybę. Konstitucija labai aiškiai leidžia Tautai referendume svarstyti ir priimti visokias pataisas“, – tokiu Konstitucinio Teismo išaiškinimu piktinosi kita LR Konstitucijos kūrėja, teisės mokslų daktarė Zita Šličytė.

IV pavyzdys. Jei per Konstitucijos egzaminą Jums užduotų klausimą „ar Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika?“, atsakytumėte: „žinoma, taip“ ir pridurtumėte:„kas per kvailas klausimas – tai juk pats svarbiausias, pirmasis Konstitucijos straipsnis“. Tačiau juk realybėje jau seniai gyvename ne taip. Jau dešimtmetį besikeičiančios valdžios besąlygiškai vykdo Europos Sąjungos nutarimus, pagal juos keičia LR Konstituciją, teisės aktus ir taip be jokių Tautos palaiminimų sprendžia svarbiausius valstybės klausimus (Konstitucijos 9 straipsnis: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“). Pernai daliai piliečių suabejojus tokio valdžios veikimo teisėtumu, Konstitucinis Teismas paskubėjo išaiškinti Konstituciją: „negali būti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Tačiau ar gali būti tokie įsipareigojimai Europos Sąjungai, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai? Kodėl 2004 m. skelbiant Lietuvoje referendumą dėl stojimo į ES tas pats Konstitucinis Teismas nepaaiškino savo piliečiams, kad dėl LR Konstitucijos vientisumo (šiuo vientisumu KT labai pamėgo grįsti savo išaiškinimus) pirmiausia reikėtų panaikinti pirmąjį Konstitucijos straipsnį, nes užsienyje priimti teisės aktai ar teismų nutarimai (pvz., Europos žmogaus teisių teismo) nepriklausomoje valstybėje neturėtų veikti pagal privalomą principą? Prievartinis migrantų kvotų paskirstymas itin aiškiai parodė, kad nuo 2004 m.,  t.y. nuo Lietuvos įstojimo į ES, buvusi konfederacinė Europos Sąjunga per dešimt metų akivaizdžiai virto federacija ir sukėlė ne vienai ES narei klausimą, kas gi liko iš jų valstybių nepriklausomumo: „tokio pobūdžio sprendimų priėmimas, nesant išreikšto visuomenės sutikimo, yra Konstitucijos sulaužymas, Tautos suverenumo principo ir pilietinių teisių sulaužymas“, – Lenkijos parlamente sakė opozicijos lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jaroslaw Kaczynski, ); panašiai kalbėjo Slovakijos, Vengrijos, Suomijos premjerai, o Didžioji Britanija, turinti ypatingų teisių ES sudėtyje, išvis nedalyvavo privalomų kvotų skirstyme, nes taip saugojo savo valstybės nepriklausomybę.

Ar Konstitucijos egzamino rengėjai ir KT teisėjai dar nepamiršo, kad už pirmąjį Lietuvos Respublikos Konstitucijos punktą „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ 1991 m. plebiscite balsavo trys ketvirtadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių ir kad pagal Konstitucijos 148 straipsnį tik lygiai tiek pat, t.y. 75 nuošimčiai, gali pakeisti šią nuosatą? O štai už stojimą į Europos Sąjungą 2003 m. balsavo gerokai mažiau –  57 nuošimčiai… Taigi kaip drastiškai bevartaliotum mūsų Konstituciją, pagal jos piliečių valią Lietuva yra vis dar nepriklausoma valstybė…

Šiuos skaičius reikėtų dažniau priminti ne tik Lietuvoje įsikūrusiai Europos federalistų sąjungai, vadovaujamai Petro Auštrevičiaus, bet ir mūsų neteisėtam antros konstitucijos kūrėjui – Konstituciniam Teismui, mėgstančiam pabrėžti, kad štai nuo 2003 m. referendumo dėl stojimo į ES viskas pasikeitė, todėl pasikeitė ir Konstitucinio Teismo doktrina, kuri 1994 m. labai aiškiai sakė, jog niekas negali varžyti nei Tautos, nei referendumo organizatorių.

Todėl dabar ir turim tokį Lietuvos Konstitucinį Teismą, kuris, deja, gina ne tą, kam yra prisiekęs – Lietuvos valstybę ir jos Konstituciją, bet Europos Sąjungą ir jos teisę. Ir tai geriausiai įrodo 2011 rugsėjo 28 Konstitucinio Teismo nutarimas, aiškinantis, kas pagal Lietuvos Konstituciją yra šeima. „Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją“, – rašo Lietuvos Konstitucinis Teismas ir, vardindamas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų sprendimus, išaiškina tokią lietuviškos šeimos sampratą, už kurią nėra balsavę Lietuvos piliečiai ir kurios nei su žiburiu nerasi tikroje Lietuvos Konstitucijoje.

Nors pagal LR Konstitucijos 104 straipsnį „Konstitucinio Tesimo teisėjai, eidami savo pareigas, vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.“ Ir jokiais kitais kitų šalių teisės aktais…

„Žinodami kitų valstybių praktiką, kai  Konstituciniai teismai bando dubliuoti įstatymų leidybą, Konstitucijos 104 straipsnyje įrašėme, kad Konstitucinio Teismo teisėjas savo darbe vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija – specialiai įrašėme tą svarbų žodelį „tik“, kurio dabar jie labai nemėgsta. O 102 straipsnyje įrašėme, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Žodžiu, Konstitucinis Teismas tik pasako, kas yra įstatymas Konstitucijos požiūriu, o ne priešingai, kas yra Konstitucija įstatymo požiūriu. Tuo buvo pabrėžiama, kad Konstitucinis Teismas gali aiškinti tik įstatymus, bet ne pačią Konstituciją. Deja, Lietuvoje prasidėjo aiškinimai, kad Konstitucijos tekstas nieko nereiškia, jog Konstitucija pilna slėpinių, kuriuos gali atrasti tik konstitucinės teisės profesoriai ir Konstitucinio teismo nariai. Jie nusprendė, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas tampa Konstitucijos dalimi. Priimdamas šitą doktriną, Konstitucinis Teismas  pažeidė Konstituciją, nes to nėra Konstitucijoje, o jos papildymo ir pakeitimo tvarka yra visai kita.

Taigi išplėtus Konstitucinio Teismo galias ir prasidėjo visos Konstitucijos bėdos, nes taip be Tautos sutikimo, be Seimo, t.y. Tautos atstovų, valios nuolat kuriama nauja Konstitucija net ten, kur jos pakeitimui ar papildymui reikalingas referendumas. Politikai privalo sustabdyti Konstitucinį Teismą, nes jis dabar tapo aukščiau visų: Tautos, jų atstovų ir pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos“, – sako LR Konstitucijos kūrėjas, signataras Liudvikas Narcizas Rasimas.

P.S. Parašius šį komentarą sužinojau apie dar vieną akivaizdų Konstitucinio Teismo įgaliojimų viršijimą: trečiadienį Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad ankstesnė vyriausybė neteisėtai sumažino pedagogų algas, tačiau šią nutartį viešai skelbti nusprendė tik po gerų metų – 2017 metų sausio 2 dieną. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo įstatymo 57 straipsnis taip daryti neleidžia: „Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą.“

Šitoks įstatymų pažeidinėjimas reiškia štai ką: Konstitucinis Teismas jau nustatė, kad vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisingas pedagogų atžvilgiu, bet tam neteisėtumui dar leis pagalioti metus ir tris mėnesius. Mokytojai juk ne KT teisėjai, gali pagyventi ir su neteisėtai sumažinta alga, jiems dar metus ir trys mėnesius negalios konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą. Spręsdami savo sumažintų algų klausimą KT teisėjai buvo žymiai reiklesni – skubiai grąžinti ir kompensuoti.

Taigi va tokie tikrieji mūsų konstituciniai pamatai, į kuriuos remdamiesi, anot teisingumo ministro, turėtume būti stiprūs ir laisvi per amžius