Sodybų tuštėjimo laikas Lietuvoje dar nesibaigė. Tačiau, yra kiemų, kuriuose žydi gėlės ir tuomet, kai atvažiavusiems į svečius anūkams atkelti vartų nebegali anapilin išėję seneliai.
Ukmergės rajone Valtūnų kaime esanti Baltuonų sodyba pasitinka išpuoselėtai želdynais. Iš tolo matyti, kad jai neleidžiama nugrimzti užmarštin.
Praeities dvelksmas
Kiekvienas senas lietuviško kaimo kiemas – istorijos lobynas. Juk per mūsų šalį ritosi revoliucijų, karų ir kitokių pertvarkų bangos. Praeities dvelksmas vaikštant po jas lydi kiekviename žingsnyje.
Dvi seserys Bagdonaitės, viena gyvenanti Panevėžyje, kita Jonavoje rūpinasi, kad tėvų sodyba nebūtų apleista. „Esame tik poilsiautojai. Tačiau stengiamės susitvarkyti taip, kad būtų gražu. Gėlynuose daug senųjų veislių gėlių, kurias augino ir mūsų mama: zinijos, naktinukės, jurginai, flioksai, serenčiai, – vardijo pašnekovė. – Gėlynus apdėjome akmenėliais. Taip darydavo mama. Alpinariumai, rožynas irgi apdėti tais pačiais akmenėliais. „Pamenu akmenys būdavo baltai padažyti. Po langais mama sodindavo flioksus. Ir dabar jie dar auga prie trobos“, – pasakojo Rimutė Bagdonaitė Markelevičienė.
Suvokiantys praeitį kaip vertybę neskuba griauti senų krosnių, lupti lauk medžio lentų grindų ar imtis kokio kito vadinamo euroremonto. Vladislavas Markelevičius pakvietė užeiti pažiūrėti senos duonkepės krosnies, plūktinės aslos. „Visada žinome, kada lis, nes tuomet asla pasidaro drėgna. Karštomis vasaros dienomis plūktinė asla visada vėsi, tad čia gera būti“, – tikino vyras. Jis parodė, koks įspūdingas kalvio darbo klėties raktas”. Sodyboje saugoma ir daugiau autentiškų dalykų – senajame svirne stovi močiutės kraitinė skrynia, jos lova ir spinta, vis dar naudojamės paliktais senosios kartos sukurtais rankdarbiais ir buičiai skirtais dalykais“, – sakė Rimutė.
Pirties malonumai
Nuėjome iki sodo pakraštyje pastatytos senos dūminės pirties. „Neužsigaukite galvos, stakta žema, – perspėjo Rimutė Markelevičienė. – Sienos aprūkusios, bet taip turi būti. Tris keturiais valandas iškūrenta tokia pirtis labai ilgai laiko karštį. O kai ant akmenų užsipilame vandens, būna labai geras garas. Kūrena pirtį sesers vyras. Jis žino, kaip ir ką daryti, iš anksto pasiruošia sausų kaitrių malkų“ Pasak jos, niekada nebuvusiems dūminėje pirtyje svečiams pasivanoti joje – smagi atrakcija. Juolab kad kai kurie jauni žmonės apskritai nebūna tokios pirties matę. „Mieste turime patogumus, esame prie jų pripratę, tačiau būdami kaime, čia atostogaudami, puikiausiai prisitaikome prie to, kuo naudojosi mūsų seneliai ir tėvai. Ir būdami Valtūnuose miesto niekada nepasiilgstame“, – tikino Rimutė. Vieną kartą atvažiavę į sodybą prie pirties lango jie rado užkištą raštelį. Norintys pirkti sodybą buvo palikę savo telefoną. Tačiau seserys nė neketina sodybos parduoti. Pasak jų, visur gerai, bet gimtuose namuose ilsėtis – geriausia.
Gyvenimas be streso
Rimutė gimtosiose pievose prisirenka vaistažolių. Moteris sudeda jas į popierinius maišelius. Pasak jos, nėr geresnės kalėdinės dovanos. O ir patiems žolelės praverčia, kai atvėsus orams ima pulti ligos. Moteris daro ir gydomuosius žolių mišinius. Laikosi žinomo fitoterapeuto Virgilijaus Skirkevičius receptų.
Pasak R.Markelevičienės kaime sustoja laikas. „Čia pamirštame laikrodžius, kompiuterius, čia mes niekur neskubame ir nepatiriame streso. Čia galime braidyti po pievas, rytmečio aušroje gerti kavą, galime matyti po kiemą išdidžiai vaikštinėjantį gandrą, žaidžiančias kieles, galime gulėti ant sūpynių ir žiūrėti į vaiskiame danguje plaukiančius debesis. Tik čia mes visi galime pailsėti nuo miesto triukšmo, amžinos skubos ir rūpesčių“, – poetiškai kalbėjo moteris.
Jai pamiškėje prisiglaudusi, žmonių nuolat besiilginti sodyba – namai. Likimas taip jau lėmė, kad šiandien ši rami, labai sena sodyba nebeturi paskutiniųjų tikrųjų šeimininkų – Valerijos ir Jono Bagdonų. Jie, nugyvenę gražų ir labai nelengvą gyvenimą, sulaukę savo auksinių vestuvių, išauginę keturis vaikus, jau yra atgulę amžinojo poilsio Žemaitkiemio kapinaitėse. „Prieš išeidami Anapilin tėvai nepasakė mums, vaikams, koks gi turėtų būti šios sodybos likimas. Tačiau mes nieko nesvarstėme, dėl nieko neabejojome. Mes tiesiog žinojome, kad turime turėti ir saugoti šiuos namus kaip savo senelių, savo tėvų gyvenimo, jų darbų ir minčių tęsinį“, – sakė pašnekovė.
Visi laukiami
Nuo ankstyvo pavasario ir rudens darganų Bagdonų sodyboje triūsia Danutė Bagdonaitė – Urbonienė, jos vyras Ričardas, sūnus Egidijus su žmona Aušra, jų dukra Karolina, kuo gali talkina Markelevičių šeima. Pusę metų, nuo pat pavasario kaime gyvena Danutės vyras Ričardas. Į svečius dažnai užsuka brolis Kazys su žmona Ona bei sesuo Laima su vyru Antanu. Jaukiame ir erdviame sodybos kieme telpa vaikai ir anūkai, giminaičiai.
„Visi žino, kad kaime yra laukiami. Gera važiuoti namo ir žinoti, kad esi laukiamas, kad rasi atvertas prieangio duris, poilsiui paklotą lovą, puode garuojantį karštą plovą. Čia švenčiame mūsų jubiliejus, vestuves, susieiname tiesiog ramiai pabendrauti, pasėdėti po medžiu. Atrodo, kad mūsų pačių, jaunesnės kartos atstovų gyvenimas taip ir sukasi apie tėviškę, kuri mena įvairius laikus ir yra daug visko mačiusi“, – sakė Rimutė. Pasak jos, Danutė su Ričardu dabar yra patys tikriausi sodybos šeimininkai, jie daug dirba, kad sodyboje būtų tvarkinga, žydėtų gėlės. Danutė ypač mėgsta rožes, todėl su meile stengiasi jas puoselėti, prižiūrėti. Kitiems namiškiams aišku, ką gi jai padovanoti gimtadieniui. Taip kaime plečiasi ne tik rožynai, atsirado ir įvairių dekoratyvinių augalų.
Įamžinti prisiminimai
„Mūsų mama, šviesaus atminimo Valerija Bagdonienė savo atsiminimuose, kurie yra publikuoti kunigo Kazimiero Ambraso knygoje „Simonas iš Valtūnų“ ( tai knyga apie labai garbų mūsų giminės žmogų – mamos dėdę prelatą Simoną Morkūną, kuris mirė 1997 m. JAV) yra labai gražiai aprašiusi vaikystę ir savąjį Valtūnų kaimą, kuriame gimė, gyveno kartu su tėvais, seserimis ir broliu, ir kur po penkiolikos metų tremties su šeima grįžo iš Sibiro į savo tėvų, mūsų senelių Stanislavos ir Igno Balžekų namus“, – pasakojo moteris.
Sodyba, tik prieš karą, kaimui jau skirstantis į vienkiemius atsirado dabartinėje vietoje – ramiame vienkiemyje prie miško. Iki tolei seserų seneliai gyveno Valtūnų kaime, kuris buvo itin didelis ir, remiantis jų mamos prisiminimais, turėjo net 64 kiemus, pilnus po tris keturias kartas žmonių.
Įsikūrė pamiškėje
„Tai buvo didelis gražus kaimas, kurio gyventojai gražiai sutarė vieni su kitais, turėjo rėžiais išdalytus bendrus laukus ir bendras ganyklas. Kaimas buvo skirstomas į tris dalis – Perkalius, Vidurkaimį ir Želvelę. Valtūnų kaimas plačiai garsėjo žydams priklaususiu malūnu, kuriame iki žilos senatvės dirbo mūsų senelis Ignas Balžekas. Į malūną Siesarties upės pakrantėje malti miltų važiuodavo žmonės iš visų parapijų. Rudenį, pasibaigus lauko darbams, iškūlus javus, prireikdavo miltų duonai, pyragui, o prastesnio malimo – kiaulėms. Per Valtūnų kaimą pravažiuodavo daug žmonių pilnais vežimais – ne tik malti, bet ir malūno savininkams rudenį parduoti grūdus, – pasakojo moteris.– Vieną vasarą, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, į kaimą atvažiavo matininkas Domašas su žmona Mega, ir ėmė dalyti žemes į vienkiemius. Mūsų senelis, prieš tai nusipirkęs penkis ha iš kaimyno, svarstė, kur imti sklypą. Žmonės patarė prašyti vietos bent šiek tiek arčiau miško. Taip buvo nuspręsta perkelti Balžekų sodybą iš Valtūnų kaimo vidurio į vienkiemį prie miško. Tada buvo išardyta gryčia, klojimas ir tvartas, viskas pervežta į vienkiemį. Naujojoje sodyboje jau buvo pastatytas svirnas, todėl šeima turėjo kur apsigyventi“.
Užsuka žvėrys, peri paukščiai
Prieš septynerius metus audros metu nuo žaibo Baltuonų sodyboje sudegė malkinė, stipriai nukentėjo ir tvartas. Kadangi sudegusios malkinės ir tvarto pamatuose buvo suguldyti didžiuliai akmenys, nuspręsta viską sutvarkyti ir auginti gėles. „Sodybą saugo keli galingi, mūsų senelio Igno pasodinti ąžuolai, ilgus metus sodyboje perėdavo gandrai. Netoliese, pakalnėje, ramiai savo vandenis plukdo tylioji Siesartis. Miškas, rodos, čia pat, tiesiog ranka pasiekiamas, todėl tikrai nenustembame, kai į sodybą užsuka briedžiai, stirnos, peri įvairūs paukščiai“, – sakė Rimutė. Ramybė, anot jos, reikalinga visiems. Kai atėjo metas atsisveikinti, ji tarė: „Drąsiai ir labai užtikrintai galime pasakyti: mes mylime savo senuosius namus Valtūnų kaime“.
