B. Kuzmickas. Lietuvos rusinimas

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 51– 70.

1.

Carinė Rusija, kurios valdžioje Lietuva išbuvo 120 metų, stengėsi šalį visapusiškai integruoti į savo sudėtį, o lietuvių tautą asimiliuoti ir todėl įvairias būdais varžė lietuvių kultūrą, slopino ir persekiojo nacionalinį judėjimą. Lietuvių nacionalinė kultūra Didžiojoje Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos kilo ir augo tautai kenčiant dvigubą nacionalinę priespaudą, sutapusią su dvipuse tautine kultūrine asimiliacija – lenkinimu ir rusinimu.

Ieškodama būdų susilpninti Lietuvoje lenkiškumą, carinė valdžia atkreipė dėmesį ir į lietuvius, kaip pagrindinę vietinę tautybę, į jų kultūrinį skirtingumą nuo lenkų, taip pat į tai, kad lenkiškumas tolydžio plinta tarp lietuvių. Gana įžvalgiai vertindama lietuvių–lenkų santykius, carinė administracija ėmė vykdyti pakankamai realistišką sumanymą – kultūriškai atskirti, atitraukti lietuvius nuo lenkų, silpninti pastarųjų įtaką pirmiesiems. Šio sumanymo įgyvendinimas turėjo pasitarnauti ir kitam tikslui – priartinti lietuvius prie rusų, tautiškai ir politiškai juos asimiliuoti, „grąžinti Lietuvoje rusišką tautybę ir pravoslaviją“. Taigi svarbiausias lietuvių atitraukimo nuo lenkų tikslas buvo ne lietuvių savarankiškumo kėlimas, bet jų rusinimas, izoliavimas nuo vakarietiškos kultūros ir įliejimas į rusiškąją stačiakiškąją kultūrą. Tuo tikslu 1864 m. buvo uždrausta lietuviška raštija „lotyniškai-lenkišku“ raidynu ir įsakyta lietuviškus raštus spausdinti rusiškomis raidėmis – kirilica („graždanka“). 1872 m. uždrausta lietuviška raštija ir gotiškomis raidėmis. Lietuvių kalba, kaip ir lenkų, buvo pašalinta iš mokyklų, susiaurintas mokyklų tinklas.

Nuo dabar ne tik valstybės įstaigos, bet ir mokyklos galutinai surusinamos, jose mokoma pagal rusiškas programas, daug dėmesio skiriama rusų litaratūrai, Rusijos istorijai, geografijai. Įvedama cenzūra lietuviškiems katalikiškiems leidiniams, bandoma sustačiatikinti net pačią katalikybę, leisti lietuviškai (rusiškomis raidėmis) stačiatikiškas religines knygas. Šitokiomis priemonėmis buvo norima lietuvius atitraukti nuo lenkų, nuo „vakarietiškos lotynystės“, nuo katalikybės ir patraukti, pripratinus prie rusiškos abėcėlės, prie rusiško valstybingumo ir tautiškumo.

Kaip matome, carinė valdžia, slopindama lietuvių kultūrą, pradžioje tai darė kovos su lenkiškosios kultūros poveikiu vardan. Tačiau, uždraudus lietuvišką spaudą ir kilus organizuotam lietuvių pasipriešinimui, pradėjus plisti nelegaliai lietuviškai spaudai, išsiplėtojus knygnešių veiklai, slaptosioms lietuviškoms mokykloms, carinės represijos įgavo tiesiogiai antilietuvišką pobūdį. Vis dėlto tos represijos, nors ir labai plačiai taikomos, nedavė laukiamų rezultatų. Tiksliau pasakius, jos buvo rezultatyvios negatyviąja prasme – varžant ir slopinant lietuviškos kultūros plėtotę, lėtinant lietuvių nacijos formavimąsi. Tačiau buvo mažai rezultatyvios carizmo pagrindinio tikslo požiūriu  – suartinti lietuvius su rusų tauta, pastūmėti juos prie stačiatikybės.

Kadangi lietuvių kultūra ne vieną šimtmetį buvo gana vienpusiškai veikiama, kartu ir slopinama, lenkiškos kultūros, todėl geokultūrinės situacijos pasikeitimas, koks įvyko, Lietuvą prijungus prie Rusijos, atvėrė kai kurių naujų kultūrinės raidos perspektyvų, kultūrinių sąveikų galimybių. Lietuvių-rusų kultūrų sąveika galėjo būti abipusiškai vaisinga, o lietuviams netgi gana naudinga kaip atsparos lenkiškumo įtakai šaltinis.

Carinė valdžia, uždraudusi lietuvišką spaudą, ieškojo būdų daryti lietuviams didesnį poveikį ir parodė tam tikrą dėmesį jų kalbai ir švietimui. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijoje, Seinų progimnazijoje, taip pat Veiverių mokytojų seminarijoje pradėta dėstyti lietuvių kalba, tiesa, skiriant jai labai nedaug pamokų ir dėstant rusiška abėcėle. Maža to, norėdama atitraukti lietuvius nuo Varšuvos universiteto, turintiems brandos atestate lietuvių kalbos pažymį, Maskvos ir Peterburgo universitete įsteigė 10 stipendijų.

Tai turėjo apčiuopiamos reikšmės lietuvių kultūrai. Viešas lietuvių kalbos dėstymas žadino lietuvių tautinę savimonę, stiprino valią spirtis lenkinimui, ypač kada Marijampolėje mokytojavo toks pasišventęs kultūriniam darbui idealistas kaip P. Kriaučiūnas. Stipendijomis pasinaudojo nemaža būsimų lietuvių kultūros kūrėjų – J. Basanavičius, V. Pietaris, J. Jablonskis ir kt.

XIX a. antrojoje pusėje Rusijos universitetuose, o ne Varšuvoje mokėsi gana daug įžymių lietuvių inteligentų: Maskvoje – J. Basanavičius, V. Pietaris, J. Šliūpas, J. Jablonskis, A. Janulaitis ir kt., Peterburge – P. Vileišis, P. Višinskis ir kiti. Dauguma jų čia sąmoningėjo visuomeniškai, įsisąmoninno demokratizmo idėjas, rengėsi tautiniam kultūriniam darbui, ryžosi pasipriešinti ne tik lenkinimui, bet ir carizmo asimiliacinei politikai. Čia kūrėsi lietuvių studentų būreliai ir draugijos: Peterburge – nuo 1870 m., o Maskvoje – net nuo 1862 m. Kai kurie būreliai veikė kryptingai, pagal programas, kuriose buvo akcentuojama nacionalinė priklausomybė, nacionalinės kultūros ugdymas, atsiskyrimas nuo lenkų.

Minėtuose Rusijos miestuose telkėsi ne tik pasaulietinės, bet ir katalikiškosios orientacijos lietuvių inteligentija. 1842 m. perkėlus į Peterburgą Vilniaus Romos katalikų dvasinę akademiją, čia mokėsi, dėstė žymūs lietuvių kultūros kūrėjai katalikų dvasininkai M. Valančius, A. Baranauskas, K. Jaunius, A. Dambrauskas, J. Mačiulis ir kt. Nors akademijoje vyravo tradicinė lenkiška dvasia, į XIX a. pabaigą joje studijuojantys lietuviai jau sugebėjo išsiskirti kaip tautinis kultūrinis vienetas, retkarčiais viešai ginti savo tautines teises.

Tai, kad, uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvos jaunimas buvo priverstas siekti mokslo vien kitų šalių aukštosiose mokyklose, buvo be abejonės nenormalus dalykas. Ir vis dėlto daugumos to meto lietuvių inteligentų mokymasis Rusijoje esančiose mokyklose yra laikytinas reikšminga ir palankia tautos kultūros plėtotės aplinkybe. Daugiausia kaip tik čia tautiškai sąmoningėjo ir kūrybiškai brendo lietuvių inteligentai, pasauliečiai ir dvasininkai, sukūrę fundamentalius nacionalinės kultūros veikalus, inspiravę ir organizavę nelegalią spaudą, vadovavę tautos atgimimui, nacijos formavimuisi. Vargu, ar tokia aiški tautinė kultūrinė nuostata būtų galėjusi susidaryti, jeigu didžiuma lietuvių inteligentų būtų siekusi mokslo Varšuvos universitete.

Atvykę į Maskvą ir Peterburgą lietuviai studentai iš karto pateko į rusišką, taigi naują kultūrinę aplinką, kuri, per daug neslopindama jų dažniausiai giliau neįsisąmoninto tautiškumo, padėjo atsikratyti kultūrinio menkavertiškumo jausmo, unijinių vaizdinių, suprasti, kad išviršinė lenkiškosios bajorijos elegancija nėra vienintelis kultūringumo etalonas.

2.

Imperijos valstybinė ideologija, išreiškianti šovinistinę tautinę carizmo politiką, pasireiškė ir kultūros srityje kaip tam tikra Lietuvos istorijos, kultūros, lietuvių kalbos interpretacija. Interpretacijos paskirtis buvo tautiškai, kultūriškai ir religiškai integruoti Lietuvą, paversti ją beveidžiu administraciniu imperijos vienetu. Kitaip sakant, ir kultūroje buvo siekiama padaryti tai, kas buvo padaryta teritorijos inkorporacijos atžvilgiu – išbraukus Lietuvos vardą, turėjo išnykti ir lietuvių kalba, kultūra, pati tauta.

Carinės interpretacijos esmę išreiškė teiginiai, kad Lietuva nuo seno buvusi rusiškos kultūros kraštas, ką rodžiusi LDK raštijos kalba bei tarp lietuvių diduomenės plitusi stačiatikybė, kad senoji Lietuvos valstybė buvusi ne lietuvių, bet slavų tautų inspiruotas junginys, evoliucionavęs visapusiškos integracijos su Rusija linkme. Tik vėliau Lietuvą nuo Rusijos ir stačiatikybės atitraukę lenkai, ją sukatalikinę, jos istoriją pakreipę lotyniškosios Vakarų kultūros link. Todėl dabar carinė valdžia ir siekianti atstatyti Lietuvą į jos „tikrąjį“ istorinė kelią, „sugrąžinti“ jos kultūrai rusiškumą ir stačiatikybę, visapusiškai ją integruoti į Rusiją. Šitokie teiginiai pradėti ypač plačiai propaguoti po 1863 metų.

Lenkiškoji interpretacija pripažino senosios Lietuvos, nors kaip jau esančios „visiškai praeityje“, istorinį savitumą, individualumą, o pagal carinę interpretaciją Lietuva visada, praeityje ir dabar, tesanti tik dviejų pradų – rusiškosios ir lenkiškosios kultūrų grumtynių arena. Kiek kitokio požiūrio buvo laikomasi etninio lietuvių savitumo ir jo svarbiausiojo komponento – kalbos atžvilgiu. XIX a. pradžioje tos kalbos nebuvo norima pastebėti, o po 1863 m., uždraudus lietuviškąją raštiją lotyniškomis raidėmis, buvo kažkiek atsžvelgta į lietuvių kalbos gyvavimą, leidžiant ribotai mokyti jos vienoje kitoje Suvalkijos mokykloje. Lietuvių kalbos senumą ir mokslinę vertę pripažino kai kurie rusų, kaip ir kitų tautų, mokslininkai, veikiami lyginamojo kalbos mokslo padėties. Mokslininkų dėmesys lietuvių kalbai buvo lietuvių inteligentams nemaža moralinė parama. Bet lietuviai nebuvo pripažįstami kultūrinio savarankiškumo prasme, jiems buvo numatoma tik viena kultūrinė perspektyva – susilieti su rusų tauta. Tokio požiūrio laikėsi ne tik oficialioji spauda ir stačiatikių dvasininkija, visiškai palaikiusi lietuviškos spaudos draudimą, bet ir didelė dalis rusų inteligentijos. Net ir liberalioji bei kūrybinė inteligentija smerkė ne asimiliacinę carizmo politiką kaip tokią, o tik grubius, prievartinius tos politikos metodus arba iš viso buvo abejinga šiam klausimui.

Atneštinė, iš viršaus peršama kultūra negali padaryti didesnio poveikio, jeigu netampa prestižine vertybe, dvasinės traukos centru. Kaip tik lenkiškosios ir vokiškosios kultūrų prestižiškumas prisidėjo prie lietuvių nutautinimo vienoje ir kitoje Nemuno pusėje. Žymia dalimi dėl kultūrinių priežasčių Lietuvoje (o carinė valdžia čia truko daugiau kaip šimtmetį) nesusidarė tarpinis „lietuvio-ruso“ tipas, panašus į „lietuvio-lenko“ tipą, kuris, kaip žinoma, transformavosi daugiausia tik į lenką. Nesusidarius tokiam sintetiškam tipui, rusiškumo elementai negalėjo giliau įsiskverbti į lietuvių sąmonę, ir neardė, naparalyžiavo jos iš vidaus, ką galima pasakyti apie lenkiškumo poveikį. Todėl oficialioji carinė ideologija, kurios pagrindiniai principai, pagal Rusijos švietimo ministro S. Uvarovo formuluotę, buvo stačiatikybė, vienvaldystė, tautiškumas, kėlė pavojų tik kaip išorinė prievartos jėga, ir jai atsispirti buvo galima dvasios stiprybe bei sutelktumu.

3.

Priklausymas kuriai nors konfesijai suponavo ir priklausymą atitinkamai kultūrinei, o katrais ir kalbinei tradicijai, kaip ir pastaroji suponavo atitinkamą konfesinę priklausomybę. Daug kur religija, šalia kitų veiksnių, atliko etnosą integruojantį, šalį centralizuojantį, jos tautiškumą ir kultūrinį savitumą formuojantį vaidmenį. Tautų istorijoje daugelį kartų yra susidaręs junginys: valstybė–vyraujanti tautybė–vyraujanti konfesija. Tad suprantama, kad carinė valdžia, paskelbusi Lietuvoje stačiatikybę valstybine religija, siekė visai aiškaus politinio tikslo – įtraukti Lietuvos gyventojus į rusiškąją kultūrinę kalbinę tradiciją.

Gindama savo teises nuo stačiatikybės, katalikų bažnyčia drauge konfrontavo ir su carine politine, tautine, kultūrine priespauda. Šito negali paneigti tas faktas, kad kai kurie katalikų dvasininkai yra viešai reiškę savo atsidavimą carui. Lojalumas ir ištikimybė carizmui ne kartą buvo viešai reiškiamas vien diplomatiniais sumetimais ir gerai derinosi su anticarine praktine veikla. Tiesa, didesnę XIX a. dalį katalikų dvasininkijos priešinimosi stačiatikybei motyvas buvo ne lietuviškos kultūros išsaugojimas, bet katalikybės kaip „tikrojo tikėjimo“, netgi kaip „lenkų tikėjimo“ interesai. Aukštosios dvasininkijos, ypač Vilniaus vyskupijoje, opozicija carizmui ir stačiatikybei buvo tiesiogiai proporcinga pastangoms stiprinti lenkiškumą ir neretai derinosi su nepalankumu lietuvių kalbai, lietuvių nacionalinio judėjimo siekiams.

Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur XIX a., nacionalinė tapatybė, su nedidelėmis išimtimis, sutapo su atitinkama konfesine priklausomybe: lietuvis ir lenkas buvo daugiausia katalikas, rusas – stačiatikis, baltarusis – stačiatikis arba unitas, vokietis – liuteronas ir t.t. Persikrikštydamas į stačiatikybę lietuvis valstietis turėjo sustačiatikinti savo vardą, įsijungti į atitinkamą religinę bendruomenę, lankyti cerkvę su apeigomis rusų kalba ir labai sunkiai tegalėjo išvengti tautinės asimiliacijos. Tiesa, XIX a. vidurio statistikos mini dešimtis tūkstančių lietuvių (ir jotvingių) stačiatikių Gardino gubernijoje, tačiau, kiek žinoma, jie nepaliko jokios lietuviškos raštijos. Katalikų tikėjimo žmogus, perėjęs į stačiatikybę, negalėjo ilgai išlikti lietuviu arba lenku, lygiai kaip ir rusas stačiatikis, perėjęs į katalikybę, negalėjo išlaikyti savo buvusio tautiškumo. Perėjimas į stačiatikybę buvo pradinis tautinės asimiliacijos etapas. Todėl katalikų bažnyčia, reikalaudama iš savo išpažinėjų konfesinės ištikimybės, statė kliūtį ir carizmo asimiliacinei politikai.

Kai kas krypo prie rusiškumo iš priešiškumo lenkams. Bet tai buvo daugiau pavieniai atvejai, o ne masiškas reiškinys. Asimiliacinė carizmo politika vis dėlto nesusiaurino lietuvių kalbos teritorijos (tai įvyko dėl polonizacijos ir germanizacijos), tačiau netiesiogiai labai spartino rytinės Lietuvos lenkinimą.